Vertindami Gruzijos ir Rusijos pastangas platinti pasaulyje savo versijas, kaip ir kodėl naktį iš rugpjūčio 7-osios 2008 metais prasidėjo karas, ekspertai mano, jog iš pradžių Vakaruose labiau buvo girdimas Gruzijos balsas, tačiau ilgainiui buvo įsiklausyta ir į Maskvos nuomonę.
"Tokie konfliktai keičiasi labai lėtai. Matyt, Rusija gali būti esminiu veikėju, kuris lemtų, kiek kinta šis konfliktas. Vienas variantas galėtų būti, kad Rusija norėtų keisti šių darinių statusą. Kiti užsienio subjektai, manau, nenorės rizikuoti nei santykiais su Rusija, nei grubiais judesiais veltis į sunkiai prognozuojamus konfliktus. Gruzijos atveju, nors pastangos ir gali būti, tačiau jos galimybės kažką pakeisti yra ribotos", - BNS sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute dėstantis (TSPMI) Tomas Janeliūnas.
Pasak jo, nors nepriklausomomis po karo pasiskelbusių Pietų Osetijos ir Abchazijos tarptautinė bendruomenė, išskyrus Rusiją ir dar kelias šalis, nepripažįsta, šių darinių egzistavimui užtenka Maskvos palaikymo.
"Kartais tokie de facto nepriklausomi dariniai egzistuoja dešimtmečiais. Kai kurie turi specifinius ryšius su kokia nors valstybe, per kurią kompensuoja bendrą vyraujantį tarptautinį nepripažinimą. Šiuo atveju Rusija yra būtent tokia erdvė ir subjektas, kuris palaiko šių regioninių darinių egzistavimą. Tokia situacija gali tęsti ilgą ir neapibrėžtą laiką, o Pietų Osetija ir Abchazija galėtų išgyventi be platesnio tarptautinio pripažinimo", - sakė politologas.
Jis visiškai realiu pavadino scenarijų, kad atsiskyrusius regionus, o ypač Pietų Osetiją ilgainiui prisijungs Rusija, juolab, kad didelė dalis minėto regiono gyventojų dėl Maskvos laisvai dalintų pasų jau dabar yra Rusijos piliečiai.
"Patys piliečiai gali mažai ką lemti. Tiek Osetijoje, tiek Abchazijoje nėra jokios demokratijos, pilietinės visuomenės ir sąlygų, kur piliečiai gali nuspręsti, ką jie nori daryti. Sprendimus priima valdžios elitas ir jų interesai, santykiai su Maskva gali lemti kokį kelią pasirinks šių regionų politiniai lyderiai", - dėstė T.Janeliūnas.
Jis pažymėjo, kad ekonominių sunkumų prislėgtam pasauliui tai "nebėra didžiausio aktualumo problema", nepaisant Gruzijos nenoro pripažinti, jog ji nebepretenduoja į Pietų Osetiją ir Abchaziją.
"Tik labiausiai su Gruzija susijusios šalys, jos rėmėjos dar šią problemą akcentuoja. Tai yra dar vienas įšaldytas konfliktas ir daugelis tarptautinių organizacijų gana tikslingai net nebando spręsti šito klausimo, nes bijo, kad pernelyg smarkūs judesiai gali išprovokuoti dar vieną konfliktą. O mažiausiai, ko tarptautinė bendruomenė, nori, tai naujų aukų ir nekontroliuojamos konflikto eskalacijos", - teigė politikos ekspertas.
Pasak kito TSPMI eksperto Kęstučio Girniaus, atsiskyrę regionai laipsniškai tolsta nuo Gruzijos ir galima beveik užtikrintai teigti, kad Tbilisis niekada nebesusigrąžins šitų teritorijų.
"Manau, tai, kas įvyko, jau nebebus pakeista ir dėl to karo Gruzijos teritorija bus 20 proc. mažesnė. Ar Osetija ir Abchazija ir liks tokios nykštukinės pusvalstybės, ar ilgainiui prisijungs prie Rusijos, aš nežinau. Bet esu beveik tikras, kad jos neprisijungs prie Gruzijos", - kalbėjo K.Girnius.
Politologo nuomone, Rusija separatistinių Gruzijos regionų inkorporavimą į savo teritoriją laiko geriausiu sprendimu, tačiau tikriausiai neskubės to daryti. "Procesas dėl Kosovo trunka 10-12 metų, manau ir šiuo atveju nebus skubama", - sakė K.Girnius.
Jis pritarė T.Janeliūnui, kad bet kokiu atveju Pietų Osetija ir Abchazija ateityje glaudžiausius santykius palaikys su Rusija, o pasauliui pasauliui reikalai šiame regione "labai mažai rūpi".
"Ir taip yra pakankamai problemų. Jungtinių Tautų ir Europos Sąjungos tyrimai parodė, kad dalis atsakomybės už karą tenka Gruzijos prezidentui Michailui Saakašviliui. Rusai jį labai provokavo, bet jis pasidavė provokacijoms ir pirmas pradėjo puolimą", - teigė K.Girnius.
"Be to labai svarbu, kad Rusija yra labai galinga, branduolinė valstybė. Niekas jėga nebandys priversti Rusiją ką nors daryti. Žinant tai, bandoma nekreipti dėmesio, tikimasi, kad tie reikalai kažkaip susitvarkys. Tačiau suprantant, kad likimas yra Rusijos rankose", - sakė politologas.
Vertindamas Gruzijos-Rusijos konfliktą kaip informacinį karą, jis pabrėžė, jog Tbilisis sulaukė daugiau įvairių šalių visuomenių, bet ne valdančiųjų asmenų simpatijų.
"Viešąjį karą laimėjo Gruzija. Jai pavyko pavaizduoti, kad buvo nekalta agresyvios Rusijos auka. Rusija yra pakankamai agresyvi, kad žmonės tuo tikėtų. Bet manau, Gruzija pralaimėjo kitą - diplomatinį karą. Mes matome, kad Gruzija yra gerokai izoliuota. Labai mažai kalbama, kad Gruzija būtų priimta į NATO, iš mirties taško nepajudėjo derybos dėl stojimo ES. M.Saakašvilio kelionės yra retos, susitikimai trumpi. Galima matyti, kaip yra pakitę net ir Lietuvos santykiai su Gruzija. Tai, kas vyksta Lietuvoje, vyksta ir kitur", - sakė K.Girnius.
T.Janeliūnas pabrėžė, kad Rusijos propagandiniai gebėjimai ir resursai žymiai didesni nei Gruzijos, todėl pradinis informacinėje erdvėje Gruzijos įgytas pranašumas išnyko. Jis taip pat pridūrė, kad po karo atliktos analizės nenustatė, jog dėl šio konflikto kalta tik Rusija.
"Pirmosiomis karo dienomis, bent jau stebint Vakarų žiniasklaidą buvo, Gruzija įtikinamiau pateikė savo įvykių versiją ir emociškai žymiai patrauklesnis buvo Gruzijos variantas. Rusija kurį laiką smarkiai atsiliko, nes jos informacija buvo nukreipta į savo informacinę erdvę. Tačiau ilgainiui Rusija sugebėjo paskleisti savo alternatyvų vertinimą ir Vakarų informacinėje erdvėje", - sakė jis.
Vertindamo Gruzijos siekius prisijungti prie NATO abu ekspertai pabrėžė, jog artimiausiu metu šis klausimas iš politinės darbotvarkės yra išbrauktas.
"Šis karas užmušė Gruzijos galimybes artimiausiu metu tapti NATO nare. Nei NATO šalys nenorės rizikuoti priimdamos į savo narių tarpą tokią "karštą bulvę", kuri gali bet kada sukelti problemų visoms NATO narėms. Politiškai Gruzija šiuo metu yra labai nepatraukli NATO", - sakė T.Janeliūnas.
"Naujos šalies priėmimas turi stiprinti ir NATO, ir tos šalies saugumą. Labai sunku argumentuoti, kaip Gruzijos narystė didins kitų NATO šalių saugumą", - teigė K.Girnius.
Karinis konfliktas Kaukaze naktį iš rugpjūčio 7-osios į 8-ąją 2008 metais prasidėjo Gruzijai panaudojus karinę jėgą siekiant susigrąžinti Maskvos remiamą Pietų Osetijos regioną. Netrukus po to į Gruzijos teritoriją įžengė Rusijos karinės pajėgos, ginkluoti susidūrimai prasidėjo ir pasienyje su Abchazija.
Karas įvyko tuo metu, kai Maskva piktinosi prezidento Michailo Saakašvilio siekiais nuvesti Gruziją į NATO ir kariniu Gruzijos bendradarbiavimu su Jungtinėmis Valstijomis.
Po karo Rusija paskelbė pripažįstanti Pietų Osetijos ir kitos separatistinės respublikos Abchazijos nepriklausomybę. Likusi tarptautinė bendrija šias teritorijas laiko okupuotomis Gruzijos teritorijos dalimis.
Gruzija tvirtina, kad Rusija nevykdo įsipareigojimų, kuriuos davė per paliaubas nutraukiant karinius veiksmus. Susitarimą, kuriame buvo numatytas ir karinių pajėgų atitraukimas, pasirašė Rusijos, Gruzijos ir Prancūzijos prezidentai. Tačiau Rusija vis dar laiko ir didina karines pajėgas Pietų Osetijoje ir Abchazijoje.