Pasak jo, jei pasaulio pabaiga neatėjo, kai D. Trumpo partija kontroliavo abejus Kongreso rūmus, dabar galime būti dar ramesni, kad jos nebus, juolab kad užsienio politika D. Trumpui, atrodo, tėra politinis teatras vidaus publikai. Pasak politologo Lino Kojalos, pasitikėjimas JAV prezidento institucija smuko ir šalies viduje, ir pasaulyje, tačiau daugelis baimių nepasitvirtino.
Vos tik pradėjus aiškėti, kad D. Trumpas turi realius šansus tapti laisvojo pasaulio lyderiu, kalbėta (ir tebekalbama) apie greitą apkaltą, respublikonų partijos, o gal ir visos dvipartinės sistemos krizę, net JAV lyderystės pasaulyje pabaigą. Mūsų regione itin baimintasi, kad į Baltuosius rūmus įžengia jei ne Kremliaus statytinis, tai mažų mažiausiai jam parankus JAV vadovas, o „vanagiškos“ respublikonų politikos Rusijos atžvilgiu neliks nė kvapo.
2016 m. kovą (tuomet dar tik galimą) D. Trumpo prezidentavimą prestižinio britų žurnalo „The Economist“ analitinis padalinys „Economist Intelligence Unit“ (EIU) įtraukė į 10 didžiausių globalių grėsmių sąrašą kaip keliantį tiek pat rizikos, kiek džihado terorizmas, ir tik vos mažiau nei euro zonos griūtis. Už šio sąrašo rengimą atsakingas Robertas Powellas ir pats viešai komentavo, kad tai labai neįprasta – iki tol joks pavienis pasaulio politikas nėra į šį grėsmių sąrašą patekęs.
Gandai apie pasaulio pabaigą gerokai perdėti
Ne vienerius metus JAV universitetuose studijavęs ir dirbęs ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas dr. V. Vobolevičius sako, kad tokia „The Economist“ prognozė turėjo atrodyti keistai bet kam, kas susipažinęs su JAV politikos formavimu.
Jungtinėse Valstijose bene stipriausiai iš visų pasaulio šalių įtvirtintas valdžių atskyrimo principas. Todėl sunku įsivaizduoti, kad vienas politikas – šiuo atveju D. Trumpas – galėtų sukrėsti pasaulinę sistemą taip, kaip Islamo valstybė ar euro žlugimas, įsitikinęs pašnekovas. „Buvo aišku, kad tarp D. Trumpo ir, tarkime, ES lyderių bus daug mažiau meilės, nei buvo su D. Trumpo pirmtaku Baracku Obama. Taip ir atsitiko. Bet ar tai pasaulio pabaiga?“ – klausia V. Vobolevičius.
Esminis tyrėjų argumentas buvo ir tebėra tai, kad D. Trumpas esąs neprognozuojamas. Per pastaruosius dvejus metus tai esą buvo ne kartą patvirtinta, ypač kalbant apie jo viešą retoriką, sako Rytų Europos studijų centro direktorius ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas L. Kojala.
Jis pastebi, kad, kaip ir buvo galima tikėtis, šį prezidentą supa emocijos ir kontroversijos, tačiau daugelis baimių nepasitvirtino. Anot L. Kojalos, situacija tam tikra prasme stabilizavosi: daugelis šalių suprato, jog su JAV įmanoma dirbti – jei ne tiesiogiai su prezidentu, tai bent su jo komanda.
„Stabdyti ir atsverti“ galima net D. Trumpą
Vienas prezidentas negali radikaliai keisti JAV užsienio politikos kurso – jam turi pritarti dveji Kongreso rūmai. Tiesa, 2016 m. abejus (Senatą ir Aukštuosius rūmus) kontroliavo D. Trumpo partija – respublikonai. „Bet JAV politinės partijos nėra tokios „išmuštruotos“ kaip, tarkime, Jungtinėje Karalystėje ar kitur Vakarų Europoje – ne visi respublikonai ir ne visais klausimais pritaria D. Trumpui“, – atkreipia dėmesį V. Vobolevičius.
Be to, įstatymo leidėjo ir vykdytojo veiksmus galima apskųsti Aukščiausiajam teismui, kuris 2016 m. buvo mažiau atviras konservatyvioms idėjoms negu dabar. Regioninė valdžia (valstijų gubernatoriai ir kt.) irgi gali priešintis centro politikai. Maža to, ir biurokratai veikia kaip jėga, suinteresuota išlaikyti satus quo, amerikietiškos „stabdžių ir atsvarų“ sistemos principus aiškina politologas.
„Jei pasaulio pabaiga neatėjo, kai D. Trumpo partija kontroliavo abejus Kongreso rūmus, dabar galime būti dar ramesni, kad jos nebus“, – įsitikinęs V. Vobolevičius.
„Stabdžių ir atsvarų“ sistemos veikimą akcentuoja ir L. Kojala. Jo manymu, labiausiai JAV užsienio politikoje su D. Trumpo atėjimu pasikeitė retorika. Prezidentas veliasi į apsižodžiavimus su Europos šalių vadovais, aštriai kritikuoja NATO, pasitraukia iš tarptautinių susitarimų. Dėl to santykiai su Europa ir kitais sąjungininkais yra įtempti, o pasitikėjimas JAV sumenko.
Tai turės ilgalaikių pasekmių – jau dabar atsiranda vis daugiau iniciatyvų stiprinti Europos gynybos sąjungą, primena L. Kojala. Kita vertus, V. Vobolevičiaus nuomone, „europiečių išgąsdinimas pagaliau mokėti už savo gynybą“ vertintinas pozityviai.
Abu pašnekovai pabrėžia, kad JAV užsienio politika daugeliu atžvilgių neiškrypo iš ilgamečio strateginio kurso, o kai kuriais atvejais ir sugriežtėjo. Pvz., nepaisant kritikos nepakankamai į savo gynybą investuojančioms NATO narėms, padidintos JAV kariuomenės išlaidos Europos gynybai. Be to, šių metų NATO Viršūnių susitikimo deklaracijoje, kurią D. Trumpas pasirašė, yra daug teigiamų nuostatų, pvz., pradėta diskusija apie būtinybę oro policijos misiją Baltijos šalyse paversti realia oro gynyba, primena L. Kojala.
Ar D. Trumpas prorusiškas?
L. Kojala atkreipia dėmesį, kad apie V. Putiną ir Rusiją D. Trumpas praktiškai iki šiol nėra pasakęs nieko itin blogo. Tačiau ir susitarimo su Kremliumi, kurio buvo baiminamasi, jis nepasiekė.
Politologo nuomone, D. Trumpo administracijos politika Rusijos atžvilgiu atitinka ilgalaikę strateginę JAV liniją. Yra reaguojama į agresyvius Kremliaus veiksmus (karą Ukrainoje, kibernetines ir kitas hibridines atakas): sankcijos Rusijai griežtėja, D. Trumpas sutiko tiekti kariaujančiai Ukrainai žudyti pritaikytus ginklus.
„Jokių atlydžio ženklų nematyti. Tą padaryti net ir norint būtų sudėtinga, mat Kongrese dominuoja politikai (abiejų partijų), kurie vieningai kelia Rusijos grėsmės klausimą“, – portalui LRT.lt aiškina L. Kojala. Jis primena, kad jau pirmaisiais D. Trumpo prezidentavimo mėnesiais, jam užsiminus apie sankcijų Rusijai švelninimą, Kongresas priėmė įstatymą, kuriuo tas sankcijas kodifikavo ir nepaliko prezidentui daug laisvės jas atšaukti arba sušvelninti.
V. Vobolevičiaus nuomone, D. Trumpas nėra prorusiškas: jis nedirba V. Putinui ir nesiekia aktyviai silpninti JAV ar NATO Rusijos naudai. Kita vertus, D. Trumpui Rusija (ir šiaip dauguma tarptautinės politikos klausimų) yra antraeilis dalykas, nes užsienio politika nerūpi daugumai jo rinkėjų. „Tas nesiangažavimas – žiūrint iš mūsų varpinės – nėra geras dalykas“, – sako politologas.
Beje, kad užsienio politika D. Trumpui nėra prioritetas, sutaria abu pašnekovai. A. Kojalos nuomone, dėl to daugiau laisvės veikti, bent jau kol kas, turi JAV valstybės ir gynybos sekretoriai bei D. Trumpo patarėjai, su kuriais užsienio lyderiams pavyksta rasti bendrą kalbą.
Pasak V. Vobolevičiaus, jau 2016 m. rinkimų kampanijos metu D. Trumpo teiginiai apie užsienio politiką tebuvo dalimi didesnės žinios – kad, būdamas prezidentu, jis pirmiausia rūpinsis paprastų amerikiečių interesais. Tą ir daro: pvz., spalį pakeistos laisvosios prekybos susitarimo su Kanada ir Meksika (NAFTA) sąlygos JAV ūkininkų naudai. „Vis dėlto daugumą D. Trumpo pasirodymų tarptautinėje arenoje vertinčiau kaip politinį teatrą vidaus publikai, bet ne kaip esminį JAV užsienio politikos kurso keitimą“, – portalui LRT.lt sako politologas.
Efektyvus, bet „neprezidentiškas“ prezidentas
V. Vobolevičius sako, jog vertinant D. Trumpo valdymą negalima pamiršti, kad 2016 m. jis laimėjo subūręs „antisisteminę“ nusivylusių demokratų ir respublikonų koaliciją. „Vis dėlto, prisimenant kai kurių apžvalgininkų prognozes, kad, laimėjus D. Trumpui, Vašingtonas paskęs chaose, šis pasirodė kaip efektyvus politikas“, – pastebi pašnekovas.
Skirtingai nuo daugybės kitų populistų, D. Trumpas stengiasi ir tęsi nemažai savo rinkiminių pažadų rinkėjams, sako V. Vobolevičius ir priduria, kad tokiam teiginiui apklausose pritaria apie 55 proc. amerikiečių.
„Ekonominiams konservatoriams – mažesni mokesčiai; socialiniams konservatoriams – du konservatyvūs Aukščiausiojo Teismo teisėjai; nacionalistams – pastovi „kieta“ retorika apie sieną su Meksika ir NAFTA pakeitimai“, – vardija politologas.
Jam antrina ir L. Kojala, nors abu pašnekovai sako, kad įgyvendinti pavyksta ne visus pažadus – būta ir nesėkmių: pvz., strigo žadėtoji sveikatos apsaugos reforma, miglotai atrodo ir sienos su Meksika statybos perspektyva.
Visgi, L. Kojalos manymu, gebėjimas išlaikyti savo elektorato paramą yra stipriausia D. Trumpo savybė: apklausų duomenimis jo populiarumas šalies mastu išlieka apie 40 proc., o tarp respublikonų siekia net 90 proc. Kita vertus, jei prezidentas ištikimas tik savo rėmėjams ir neieško konsensuso, visuomenė skyla į dvi nesutaikomas stovyklas. Tą ir matome JAV, – portalui LRT.lt sako politologas.
V. Vobolevičius atkreipia dėmesį, kad tik 27 proc. amerikiečių teigiamai vertina D. Trumpą kaip asmenybę. Jo silpnoji pusė – „neprezidentiška“ laikysena: agresyvių žinučių srautas socialiniame tinkle Twitter, galimų sekso skandalų aidas, kai kurie silpni pasirodymai tarptautinėje arenoje (pvz. liepą Helsinkyje vykusiame aukščiausio lygio susitikime su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu).
Pasak pašnekovo, JAV visuomenė jau ne pirmą dešimtmetį žengia poliarizacijos keliu. „Prieš D. Trumpą kairioji JAV publika monstru, nusikaltėliu ir idiotu vadino dabar labai nuosaikiai atrodantį prezidentą G. W. Bushą jaunesnįjį“, – primena V. Vobolevičius. Jo manymu, D. Trumpas pasinaudojo pavojinga poliarizacijos tendencija, kad laimėtų rinkimus, bet vargu ar pats ją labai reikšmingai katalizavo.