Aleksandras Lukašenka nesitikėjo, kad prieš jį stos toks platus ir įvairus opozicijos kandidatų būrys. Maža to, nesitikėjo, kad tie kandidatai sulauks tokios visuomenės paramos. Ir kai jau atrodė, kad visi pagrindiniai varžovai – Tichanovskis, Babarika, Cepkalas – jau išbrokuoti, susodinti ir pašalinti iš ringo, į kovą stojo netikėta varžovė. Svetlana Tichanovskaja – moteris, galinti kainuoti Baltarusijos prezidentui rimtą nervinį sutrikimą.
„Visame šitame kontekste Tichanovskajos kandidatūra atrodo netikėtai stipriai. Taip yra todėl, kad valdžia neįvertino jos, žiūrėjo iš aukšto. Tas matėsi ir Lukašenkos retorikoje, kaip jis pasisakė apie moteris kandidates. Apie tai, kad konstitucijoje turi būti įrašyta, kad tik atlikę karinę prievolę gali kandidatuoti į prezidentus. Elgėsi kaip visada chamiškai, negražiai ir įžeidžiančiai“, – „Delfi“ sakė politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektorius Vytis Jurkonis.
Akivaizdu, jog tikėtasi įbauginti S. Tichanovskają vyrui atsidūrus kalėjime ir grasinant atimti vaikų globą. Tačiau A. Lukašenkos režimas neįvertino ne tik jos charakterio, bet ir paprastų baltarusių nuotaikų. „Manau, kad buvo pakankamai nuvertinta Tichanovskaja ir kalbant apie charakterio savybes manant, kad bus galima paspausti per vaikų liniją, tas spaudimas iš tikrųjų buvo“, – teigė V. Jurkonis.
Netikėta „sniego gniūžtė“
Jam antrino ir Vytauto didžiojo universiteto politologijos katedros docentas Andžejus Pukšto. „Jis turbūt nelaikė jos grėsme, nes vyras buvo pasodintas į kalėjimą ir jis visgi pagalvojo, kad tai bus tokia nišinė kandidatė, jokia ne konkurentė. O tuo pačiu jis norėjo parodyti, kad neva yra konkurentų, palaikyti tokį demokratinių rinkimų įvaizdį, kad neva kažkiek turi varžovų. Jis turbūt manė, kad jo pagrindinis konkurentas yra Babarika, na ir Tichanovskis, ko gero. Ir jie buvo iš anksto pasodinti į kalėjimą. O jis manė, kad kiti bus tik tokie foniniai kandidatai. Tikrai nesitikėjo, kad ta banga pakils“, – kalbėjo pašnekovas.
O banga pakilo. S. Tichanovskajai į pagalbą atėjo kitų suimtų kandidatų žmonos, o opozicijos mitingai diena iš dienos pritraukė dešimttūkstantines minias. „Mano nuomone, čia vyksta toks sniego gniūžtės efektas, ta Tichanovskajos palaikymo banga augo iki šiol kiekvieną dieną, nors čia daugiau protesto balsas prieš Lukašenką. Niekas labai tos Tichanovkajos nepažinojo ir ji nėra kažkokia labai išskirtinė“, – sakė A. Pukšto.
S. Tichanovskaja – unikali kandidatė ir tuo, kad laimėjusi žada pasitraukti iš valdžios ir surengti naujus, laisvus rinkimus, kuriuose Baltarusijos žmonės galėtų laisvai išreikšti savo valią. „Jos didelis pliusas tas, kad ji pati prisistato, kad ateina tik tam, kad pakeisti santvarką, kad po kurio laiko, po pusmečio žada skelbti naujus rinkimus, tai faktiškai ji būtų tokia kaip perjungiamoji kandidatė-vadovė“, – teigė pašnekovas.
Pastarosios keletą savaičių A. Lukašenką turėjo kaip reikiant suerzinti. Tačiau ne ką mažiau suirzę ir paprasti baltarusiai, kuriems jau įgriso demokratijos farsas. Šalies laukia rinkimai be nepriklausomų tarptautinių stebėtojų, kurių išvakarėse sulaikytas visuomeninės iniciatyvos rinkimų sąžiningumui stebėti organizatorius Ilja Šapotkovskis, pagrindiniai oponentai susodinti kalėjimuose, o varžovų rinkimų štabo vadai nuolat terorizuojami saugumo pareigūnų. Tačiau toks uolus varžovų persekiojimas galėjo atsisukti A. Lukašenkai kitu galu – supykdyti paprastus žmones ir suvienyti iki šiol fragmentuotas Baltarusijos opozicijos puses.
„Neabejotinai yra to, kad grėsmės akivaizdoje sutelktumo tampa daugiau. Bet lyginant su 2006 metais, kai buvo vieningas opozicijos kandidatas, ta vienybė yra visai kitokio pobūdžio. Tuomet buvo viskas labai rimtai, buvo opozicijos suvažiavimas ir visą kitą. Juolab, kad pati Tichanovskaja, ji netrokšta valdžios, ir manau, kad tai imponuoja. Ji iš principo ateina su žinia be jokios didelės ideologinės platformos ar konkrečios partinės paramos, bet daugiau kaip įvairių žmonių kandidatė. Programa pakankamai nesudėtinga ir, manau, kad kai kuriems žmonėms tai visai imponuoja“, – kalbėjo V. Jurkonis.
Pasenusi plokštelė nebeįtikina
Akiplėšiški demokratijos pažeidimai nėra vienintelis dalykas, įsiutinęs Baltarusijos gyventojus. „Bet ir ta retorika, kuri buvo patraukli prieš 15 metų, ir jis praktiškai nieko naujo nekalba. Ta retorika dešimto dešimtmečio pabaigos kartojasi. Maža to, kad kartojasi, jis ir pats jau atrodo pavargęs, pervargęs ir susinervinęs. Ir ypatingai tas jo pasisakymas didžiojoje salėje, kurį stebėjo visas politinis ir ekonominis elitas, kuri rodė per televiziją irgi nėra jau patrauklus. Suvargęs, pervargęs ir senstelėjęs, jau tikrai ne tas, kur buvo prieš 10-15 metų“, – tvirtino A. Pukšto.
Be abejonės, kuomet kalbame apie Baltarusiją, vien populiarumo ar balsų neužteks. Minskas turi pakankamai administracinių resursų balsus suskaičiuoti taip, kaip reikės A. Lukašenkai. „Na gal ji ir būtų rimta oponentė, jei Baltarusijoje realiai būtų rinkimai. Bet reikia pasakyti, kad rinkimų, kaip mes juos suprantame, ten nėra. Kas matyti ir rinkiminės kampanijos metu. Ir pagrindiniai kandidatai susodinti, ir štabo nariai, ir puolama nepriklausoma žiniasklaida. Ir jau matome iš tų kelių dienų išankstinio balsavimo, kad procentas yra gana žymus ir didelis, kas aišku signalizuoja, jog valdžia remiasi jau atidirbtais savo metodais ir falsifikuoja rinkimus. Šiame kontekste realiai nugalėti, kai valdžia turi visą administracinį resursą, yra neįtikėtina. Yra misija neįmanoma“, – sakė V. Jurkonis.
Nors tikėtis opozicijos pergalės rinkimuose būtų naivu, tai visgi yra didžiausias iššūkis, su kuriuo teko susidurti A. Lukašenkai, teigia ekspertai. „Lyginant, kas buvo 2006, 2010, 2015 metais, tai S. Tichanovskajos iššūkis atrodo bene rimčiausiai iš visų ankstesnių kandidatų dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, kad susivienijo opozicija ir tas buvo pakankamai netikėta, nes valdžia stengėsi, kad tos vienybės nebūtų. Ėmėsi įvairių taktikų skaldyk ir valdyk ir paskelbė rinkimus kiek anksčiau, negu planuota. Buvo planuota rugpjūčio 30. kitas dalykas, lyginant su kitais rinkimais – socialinių tinklų, ypač telegram, youtuberių, blogerių įtaka yra daug didesnė. Ir valdžia ne visai tą kontroliuoja. Jie supranta kaip kontroliuoti ir riboti nepriklausomą žiniasklaidą, jie supranta, kaip įveikti tą įprastą opoziciją, o čia daug platesnis frontas, daug įvairesni žmonės ir ne tik tais Minskas, bet ir regionai. Ne tik tais tas pajuoktasis opozicijos getas, bet ir žmonės iš verslo, iš kultūros, dalis netgi iš valdininkų“, – tvirtino V. Jurkonis.
Desperatiški manevrai ir reali smurto grėsmė
Šiokią tokią Minsko desperaciją atskleidžia ir praėjusios savaitės manevras, kurio metu pranešta apie sulaikytus sukarintos grupuotės „Vagner“ samdinius netoli Minsko. Sunku įsivaizduoti, kad tiek pinigų, resursų ir politinio kapitalo į A. Lukašenkos režimo išlaikymą investavęs Kremlius staiga užsimanytų sukelti neramumus ir nuversti valdžią Minske. „Mačiau versijas nuo iki. Nuo tokių mažai tikėtinų ir beveik nerealių, kad komanda atsiųsta užtikrinti Lukašenkos saugumą, jei reikalai pasisuktų labai blogai, iki tokių labiau tikėtinų ar labiau paaiškinamų, kad tai galimybė nukreipti dėmesį nuo represijų ir vadinamo rinkimų spektaklio. Tai iš viso stos informacijos, tiriamosios žurnalistikos straipsnių vis tik labiau panašu, kad tai buvo koordinuotas veiksmas, kad Baltarusijos valdžia apie šių kovotojų buvimą žinojo iš anksto ir tada tai kelia labai daug klausimų apie neva propaguojamą neutralios valstybės, taikdario vaidmenį ir įvaizdį. Tai, kaip tai buvo padaryta, neatrodo kaip milžiniškas netikėtumas Baltarusijos valdžiai. O kad jie labai sąmoningai tam ruošėsi ir tą planavo“, – teigė politologas.
„Vagner“ samdinių nuotykiai Baltarusijoje – koordinuoto sąmokslo diskredituoti opoziciją dalis? Realus mėginimas nuversti valdžią sąjunginėje šalyje? Sugadintos „turistų“ atostogos dar vienoje katedroje? „Ko gero, mes greit ir nesužinosime, kas buvo. Mes galime tik spėlioti. Bet tas faktas, kad žada dalį tų Vagnerininkų išduoti Zelenskiui, tai gal ir rodo, kad tie „Vagnerininkai“ ir buvo siunčiami. Bet vėlgi, ar jie buvo siunčiami grynai tik į baltarusiją, kažką ten Rusija gal ir planavo“, – tvirtino A. Pukšto.
Senkantį A. Lukašenkos kantrybės rezervą puikiai iliustruoja tušti pažadai per penkmetį padvigubinti visų baltarusių algas, su realybę prasilenkiantys teiginiai apie įveiktą koronavirusą šalyje, arba sparnuotos frazės apie laukiančius neramumus nuo Minsko, iki Vladivostoko. „Čia yra klasikinis diktatorių triukas. Galima tą rasti ir pas Šiaurės Korėjos atstovus. Aš esu, o jeigu manęs nebus, tai bus blogai, kils pasaulinė katastrofa. Tai tas gasdinimas nėra kažkuo ypatingas, tiesiog savęs parodymas, savo ypatingo vaidmens parodymas, kad esu nepakeičiamas. Jei ne aš, tai sugrius jei ne visas pasaulis, tai bent pusę pasaulio. Tą ir Hugo Chavezas, ir Erdoganas šitą pasako, kad jis yra stabilumo garantas regione ir visam pasaulyje“, – sakė ekspertas.
„Tai panašu į žinutę, skirtą stebintiems, įsitraukusiems, pasisakantiems už tarptautinius standartus, parodymas, kas čia šeimininkas. Aš kontroliuoju situaciją ir tik aš galiu pasakyti, kaip elgtis. O jeigu jūs manote kitaip, tai bus kažkokie atsakomieji veiksmai, – antrino V. Jurkonis, – Kiek tų atsakomųjų veiksmų bus? Na, mes lygiai taip pat matėme dėl tų pačių sulaikytų „Vagnerio“ kovotojų. Atrodo taip buvo susukta, kad maždaug jei jie čia niekuo nekalti, tai mes juos paleisime. Kaip jūs galite paleisti „Vagnerio“ kovotojus neva suverenioje valstybėje? O jei kalti, tai oriai kalbėsimės su kaimynais. Ką reiškia „oriai“? Kai „Vagnerio“ armija yra Baltarusijoje ir susilaukia minkštesnės retorikos, negu švedų lėktuvėlio paleisti pliušiniai meškiukai, tai kelia klausimų dėl situacijos rimtumo“.
Pokyčių badas, nepasitenkinimas dėl korupcijos, nebaudžiamumo, pandemijos ir smunkančios ekonomikos visuomenėje matomas iš toli. A. Lukašenka ne kartą akivaizdžiai ir nedviprasmiškai grasino, kad netoleruos jokių „Maidanų“ savo šalyje ir yra pasirengęs panaudoti jėgą. Situacija primena parako statinę, o smurto proveržis, deja, atrodo neišvengiamas.
„Čia svarbu, kai žmonės pasitiks šiuos rezultatus. Jeigu visgi iš tikrųjų tie rinkimai nebus aiškūs, arba bus įtarimas, kad ta klastotė tikrai įvyko, arba ta klastotė įvyko labai dideliu mastu, ko gero ir išeis tos minios ne vien tik Minske, bet ir visose kitose vietose. Tokiu atveju jis gali išsigąsti. Sutikčiau su Linkevičiumi, kuris pasakė, kad ne tiek svarbus yra sekmadienis, o pirmadienis. Kaip rinkėjai visgi sutiks rinkimų rezultatus. Iš tiesų tai yra be galo svarbu“, – sakė A. Pukšto.
Jam pritarė ir V. Jurkonis: „Pyktis prasiverždavo ir mažesnio konkurencingumo laikotarpiais. Reitingas ir parama Baltarusijos visuomenės prezidentui yra pakankamai žema, nespekuliuosiu procentais, bet akivaizdu, kad ji yra neįprastai žema. Ir dešimtys tūkstančių žmonių išeidavo protestuoti ir šeštais, ir dešimtais metais. Penkioliktais metais rinkimai įvyko netgi be kažkokios rimtos konkurencijos, tai iš tų skaičių, kur mes matome dabar, iš tos geografinės apimties ir spektro: nuo jaunų IT sferoje dirbančių žmonių, iki regionuose nepatenkintų pensininkų, tai tikėtina, kad protestas bus. Esminis ir svarbiausias klausimas bus kokia represijų banga Baltarusijos valdžia pasitiks tuos protestus. Iš to, ką matėme birželio-liepos mėnesiais, tai ta pirmoji represijų banga buvo didesnė, negu dešimtais metais. Tai suprantame, kad kalbame apie dešimtis politinių kalinių, šimtus suimtų, nubaustų ir tas skaičius jau peržengė tūkstantį, kurie vienaip ar kitaip nukentėjo nuo valdžios rankų šitos rinkimų kampanijos metu“.
Gali kilti pagundų karinei parengčiai įvesti
Ekspertų teigimu, A. Lukašenka pamažu išbarstė ir turėtą valdininkijos bei administracijos paramą. Net ir Baltarusijos ūkio sektoriuje darosi aišku, kad kursą reikia keisti, nors ir nesutariama, kaip tą reikėtų daryti. „š dar drįsčiau atkreipti dėmesį į tą tokį tylų protestuotoją – valdininkiją ir pramonės atstovus. To Baltarusiško ūkio atstovus, kurie irgi supranta, kad po senovei toli nenuvažiuosi. Tai ko gero irgi bręsta pasikeitimų banga ir reikalas tam valdačiąjame sluoksnyje. Ir ko gero tas Babarika, kuris dabar yra kalėjime, jis ir buvo tų finansinių sluoksnių atstovas. Ir iš vienos pusės – Baltarusija, tai ne Rusija, ten nėra oligarchų. , ten yra viskas valstybės rankose, bet vis tiek tarp tų valstybinių pareigūnų, tu ekonomistų ko gero bręsta savimonė, kad ko gero reikia keisti“, – tvirtino A. Pukšto ir teigė, kad prezidentui gali kilti pagunda net įvesti karinę padėtį, jei situaciją taptų sunkiai kontroliuojama.
„Ko gero, dabar jo pagrindinis atramos taškas yra jėgos struktūros, saugumas, policija, kariuomenė. Ir ko gero čia jam gali kilti pagundų įvesti kokią nors karinę padėtį. Ta pagunda jam gali tikrai kilti, nes matosi iš jo tų paskutinių pasisakymų, kad jau nervai neišlaiko. Kad tas emocinis krūvis jam irgi jau yra pakankamai sunkus. Gal net kartais jau ir per sunkus“, – sakė pašnekovas.
Kaip įvykiai klostysis, pamatysime jau šiandien vakare.