„Nesu Vladimiro Putino psichiatrė, negaliu pažvelgti į jo galvą... Išsakyti pasvarstymus apie jį galime tik remdamiesi jo poelgiais... Sprendžiant iš to, ką jis padarė per pastaruosius dešimt metų ir daro dabar, labiausiai jį jaudina valdžios išsaugojimo klausimas. Taip jis kartoja visų Kremliaus vadovų likimą, išskyrus Gorbačiovą, kuris pasitraukė savo noru. Kas laiku neišeina iš Kremliaus, tas savo valdžia įtraukia save į agoniją, o galiausiai žūsta liepsnos liežuviuose“, – į prašymą paaiškinti tikruosius Rusijos prezidento ketinimus Ukrainoje ir konfrontacijoje su Vakarais sakė L. Ševcova
„Nėra tokio tikslo – prisegti Putinui piktadario etiketę. Putinas – ne piktadarys. Jis didele dalimi pats yra auka. Kaip ir daugelis jo aplinkos žmonių, jis – senos sistemos įkaitas. Jis nėra laisvas priimdamas sprendimus, esamos sistemos rėmuose jis neturi pasirinkimo...
Esant tokioms sąlygoms, kai daugelį metų draudžiama bet kokia opozicija, o todėl šalis virsta idėjine dykuma, negalima tiesiog atidaryti lango ir įleisti vėjo.
Vos Putinas įleistų į televiziją opoziciją, jis taptų politiniu lavonu. Todėl, kad jis nepratęs prie konkurencijos ir atvirų debatų. Su juo per minutę susidorotų, Putinas tai žino. Tačiau jis nepasirengęs pasitraukti. Todėl toliau elgsis taip, kol nežus savo politikos liepsnose. Tai neišvengiama. Esminis klausimas – kada. Ir kokio dydžio bus kaina, kurią mums teks už tai sumokėti.“
Politologė išsakė nuomonę apie Vokietijos santykius su Rusija: „Man susidarė įspūdis, kad Vokietijos intelektualinis elitas pasidalinęs į dvi dalis. Vienų interesas tam, kas vyksta Ukrainoje ir Rusijos skleidžiamai agresijai, nemelagingas. Kita dalis bando išstumti (iš sąmonės) negatyvius įvykius ir dėsningas pasekmes. Jie turi mantrą: „Rusijos kultūra juk tokia artima vokiškajai, ir t. t. ir pan. na ir nepamirškime Antrojo pasaulinio karo. Juos galima pavadinti optimistais. Aš juos vadinu patogiais arba pataikaujančiais Putinui.“
„Žlugus Sovietų Sąjungai, ne tik Vokietiją, bet ir visą Europą apėmė pakilumas. Europiečiai naiviai tikėjo, kad Jelcino Rusija ir Rusija po Jelcino pasuks reformų kryptimi. Taigi per pastaruosius 20 metų europiečiai laukė, kol įvyks šios reformos. To nebuvo. O buvo taikomos vis naujos politikos integruoti Rusiją. Rusų politikai ir verslininkai pasinaudojo šiuo Vakarų siekiu, kad integruotųsi į Vakarus asmenine tvarka. Jie įsitvirtino Vakarų mokyklose, švietimo sistemoje, bankuose ir įmonėse. Tiesa, Rusijos visuomenei ir valdžios sistemai tai jokios įtakos nepadarė.“
L. Ševcovos požiūriu, Europos pasirinkta kryptis padėjo tiems, kas dabar yra valdžioje Rusijoje, sutvirtinti savo pozicijas, o „Vokietija čia suvaidino svarbiausią vaidmenį. Vokietija vadovaujant Schroderiui ir ankstyvajai Merkel buvo ne tik labai svarbi ekonominė Rusijos partnerė, bet ir svarbiausias išteklių šaltinis tarptautiniu lygiu, savotiška durų atidarytoja... Vokiečiai ir kiti europiečiai dešimtą dešimtmetį praleido progą, kai reikėjo parodyti tvirtumą ir praktiškai įvertinti Rusiją... Tikiuosi, kaltas buvo ir naivumas. Antraip tektų spėti, kad tai buvo tik ekonominiai interesai ir cinizmas“.
L. Ševcova palankiai atsiliepė apie dabartinę Vokietijos vyriausybę, įžvelgusi jos kurse permainų, lyginant su tuo, kas buvo aprašyta aukščiau.
Ji palinkėjo A. Merkel vyriausybei imtis „aktyvesnės politikos Rusijos atžvilgiu“ ir „pripažinti, kad pastarųjų 20 metų politika, kaip ir visos iliuzijos apie laikotarpį po Šaltojo karo, buvo klaidingos“.
Pabaigai L. Ševcovai uždavė klausimą, ar jos nuomone, įsivaizduojama tiesioginė karinė konfrontacija tarp Rusijos ir Vakarų.
„Prieš metus buvo neįsivaizduojama Krymo aneksija, – atsakė ji. – Mes buvome naivūs, klydome. Taigi nereikia kartoti šios klaidos. Dabar nieko negalime atmesti, nes nebėra jokių žaidimo taisyklių. Dabar gyvename kitame pasaulyje, Europa turi tai suprasti.“