Vis dėlto, anot politologės, pasiryžus šiam sandoriui arba jo atsisakius didelę kainą vienokiu ar kitokiu būdu sumokėti teks tiek Vakarams, tiek ir Rusijai.
L. Ševcova pabrėžia, kad įsismarkavus pokyčiams tarptautinėje arenoje Rusija lieka su personifikuotos valdžios sistema ir pasenusia jos konstrukcija, kuri neteko savimodernizacijos gebėjimo, tačiau vis dėlto kažkokiu būdu sugeba kovoti toliau.
Savo kovoje dėl išlikimo Rusija laikosi strategijos tuo pačiu metu būti su Vakarais, Vakaruose ir prieš Vakarus. Anksčiau Rusija bendradarbiavo su liberaliosiomis demokratijomis ir jas kopijavo, o dabar šios šalies sistema virto siekiu sulaikyti Vakarus, rašo zn.ua.
„Ar Rusija pasirengusi konfrontacijai su Vakarų civilizacija? Kažin. Rusijos prezidentas – kamikadzė? V. Putinas nepanašus į savižudį. Jis turi žinoti, kad reali konfrontacija su Vakarais virs nepakeliama karine našta besitraukiančiam Rusijos biudžetui“, - rašo L. Ševcova.
Jos teigimu, dar svarbesnis yra faktas, kad būdama tarptautinėje izoliacijoje ir marginalizacijoje Rusija negali likti didinga galiūne, o didingos galiūnės statuso išsaugojimas – tai pagrindinis (gali būti, kad ir vienintelis) V. Putino pasiekimas žvelgiant rusų akimis.
Labiausiai tikėtina, anot politologės, kad Rusija nori išgyventi pasaulinėje arenoje, taip pat ir Vakaruose, bet savo sąlygomis. Kremlius nori užsitikrinti vietą prie stalo kartu su pagrindinėmis dalyvėmis, tačiau jis taip pat nori, kad būtų atsižvelgta į Rusijos teisę interpretuoti tarptautines normas taip, kaip ji pati nori.
„Kalbant apie situaciją Ukrainoje esu pasirengusi pasiginčyti, kad Kremlius neplanavo ilgo ir užsitęsusio konflikto, jis tikėjosi, kad liberaliosios demokratijos susitaikys su Krymo aneksija ir visais kitais dalykais, esančiais už to. V. Putino santykiai su Vakarais pastaruosius 14 metų ir jo asmeninė santykių su Europos lyderiais (J. Chiracu, S. Berlusconi, N. Sarcozy, T. Blairu, G. Schroderiu ir pagaliau B. Obama) patirtis turbūt jį įtikino, kad Vakarai gali šiek tiek „painkšti“, tačiau galiausiai priims jo sandorį“, - samprotavo L. Ševcova.
Rusijos politinis elitas ir toliau girdėjo iš savo kolegų Vakaruose siūlymus suderinti reikalus su Rusija, o tai šios šalies traktuojama kaip Vakarų silpnumas. 2013 m. Kremlius savo užsienio politikos koncepcijoje pareiškė, kad Vakarų epocha baigėsi, todėl ir V. Putino sprendimas užgrobti Krymą paremtas įsitikinimu, kad jo avantiūra Kryme bus pamiršta.
Vakarų sankcijos reaguojant į karą Ukrainoje sukėlė Kremliui šoką, o V. Putinui tapo dūriu į nugarą. Aidint Vakarų mantroms „suderinkime viską su Rusija“ Rusijos lyderiai apsiriko tikėdamiesi, kad Vakarai priims šią naują realybę. Taigi Vakarų politikams taip pat tenka bent jau netiesioginė atsakomybė dėl Kremliaus veiksmų.
Dabar apie tai, kad pastaruosius dvejus metus Rusija balansuoja ant karo su NATO ribos. Rusijos politinėje kultūroje egzistuoja „priverstinio susipažinimo“ tradicija, t.y. Rusija didina spaudimą, siekdama priversti „trokštamą objektą“ pradėti dialogą. „Minskas-2 – šis akordas yra tokio priverstinio susipažinimo pavyzdys“, - sakė L. Ševcova.
L. Ševcovos teigimu, Maskvos „nuotykiai“ Sirijoje tik patvirtina šį modelį, kurio tikslas – nutraukti Rusijos izoliaciją ir suteikti Kremliui galimybę sugrįžti į pasaulinę „megalygą“, o B. al Assado likimas, nafta, jėgų balansas Artimuosiuose Rytuose – tai priemonės siekiant šio tikslo.
„Šiuo metu laikas – tai kritinis veiksnys, nes Europa su savo problemomis, nevikrūs JAV prezidento veiksmai – visa tai suteikia Kremliui galimybę pasiekti sėkmę“, - teigiama L. Ševcovos straipsnyje.
Autorė teigia, kad kartu su A. Merkel ir F. Hollande’u suderintas „Minskas-2“ pagal nutylėjimą priėmė Rusiją ir kaip agresorę, ir kaip moderatorę konflikte, taigi Kremliui suteiktas šis jausmas, kad Vakarai anksčiau ar vėliau pritars naujajai tvarkai. Pagal tokią tvarką kiekvienas žaidėjas turi teisę interpretuoti žaidimo taisykles kaip tik nori, nėra jokių aiškių ribų tarp taikos ir karo, jėgos ir teisybės, sąjungininko ir priešininko.
Tokia situacija Vakaruose būtų palanki tiems, kurie nekenčia normatyvinio dogmatizmo, arba tiems, kurie įpratę prie viliojančio pragmatizmo. „Tokia nevienareikšmiška tvarka – tai geriausia aplinka Rusijos rentininkų klasei egzistuoti, tuo pačiu izoliuojanti Rusijos visuomenę nuo Vakarų idealizmo, leidžianti Rusijos režimui kurti savo vidinį legitimumą antivakarietiškos pozicijos pagrindu, išsaugant savo vietą prie stalo su Vakarais. Ši nevienareikšmiška taika Rusijai leis nesibaiminant dėl sulaikymo grėsmės griauti Vakarus iš vidaus. Tai – didis išradimas: mažos išlaidos ir dideli apdovanojimai! Šaltasis karas, priešingai, būtų kvaila strategija. Kur kas geriau priešą šantažuoti“, - teigia politologė.
Tiesa, egzistuoja dveji spąstai, į kuriuos pateks Rusija, jei laikysis šios strategijos. Anot L. Ševcovos, visų pirma sudėtinga apmalšinti karinio ir patriotinio veržlumo blyksnius, o tai gali sutrukdyti Kremliui siekiant reikšmingo sandorio su Vakarais. Antrieji spąstai, Vakarų požiūriu, - tai sandoris, kuris suteiktų Kremliui galimybę interpretuoti pasaulines žaidimo taisykles taip, kaip nori jis. Šis sandoris sugriaus vieningumą ir Vakarų principus.
Neatmetus šio sandorio galimas kitas pavojus: liberaliosios demokratijos kažin ar yra pasirengusios susidurti su branduoliniu priešu.
„Tai aklavietė, o naujų situacijos sprendimo būdų nenumatoma, kol Vakarai toliau laikosi periodo po Šaltojo karo status quo, nors jo jau nebėra“, - reziumavo L. Ševcova.