Povandeniniai interneto kabeliai tampa kariniais taikiniais: kaip Kinija ir Rusija gali sutrikdyti internetą?

Ne taip seniai Didžiosios Britanijos vyriausybė paprašė „RAND Europe“ – Kembridže įsikūrusio analitinio centro – atlikti tyrimą dėl ypatingos svarbos povandeninės infrastruktūros. Centras išanalizavo viešai prieinamus interneto bei elektros kabelių žemėlapius. Apklausė ekspertus. Surengė grupių diskusijas. Procesui įpusėjus, šio projekto vadovė Ruth Harris suvokė, kad netyčia atskleidė daug jautrių detalių, kuriomis galėjo pasinaudoti Rusija ar kiti priešai.

Kai ji pranešė apie tai neįvardijamam vyriausybės departamentui, jo darbuotojai buvo šokiruoti. Jų reakcija, kaip pamena R. Harris, buvo tokia: „O, Dieve mano. Juk tai turi būti slapta“. Jos teigimu, sužinoję, kad jos komanda buvo suburta iš visos Europos, jie pareikalavo ją pertvarkyti: „Tai turi būti skirta tik Jungtinės Karalystės akims“.

Vakarų šalių vyriausybės jau daugelį metų tyliai nerimauja, ar saugūs yra povandeniniai kabeliai, kuriais perduodama didžioji dalis pasaulio interneto srauto. Tačiau šis klausimas itin aktualus tapo pastaruoju metu, kai nuo Baltijos iki Raudonosios jūros įvyko virtinė neaiškios kilmės incidentų, privertusių plačiau suvokti, kad bet kokio tipo infrastruktūra gali tapti diversijų ir sabotažo taikiniu.

Visoje Europoje Rusijos šnipai ir jų įgaliotiniai atakavo su Ukraina susijusius taikinius, laužėsi į vandens įrengimus, padeginėjo sandėlius ir planavo smogti amerikiečių karinėms bazėms Vokietijoje. Būgštaujama, kad kilus krizei ar karui, povandeninės komunikacijos gali būti apgadintos, o taikos metu per jas gali būti klausomasi paslapčių. Ir kol Amerika bei Kinija varžosi dėl įtakos visoje Azijoje, povandeniniai kabeliai tampa svarbia jų konkurencijos dalimi.