Praėjus dviem dienoms nuo tada, kai buvo paskelbta apie dingusį Argentinos laivą, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paskambino Argentinos lyderiui Mauricio Macri ir pasiūlė Rusijos pagalbą ieškant dingusio laivo.
Lotynų Amerikos tarnybos „BBC Mundo“ žurnalistai gelbėjimo ir paieškų operaciją Atlanto vandenyne palygino su tragedija Barenco jūroje.
Kažkuria prasme būtent dėl „Kursk“ nelaimės Argentina galėjo greičiau ieškoti dingusio laivo ir nuo pat pradžių sulaukė pagalbos iš kitų šalių.
Po 2000 metų rugpjūčio įvykių, siekiant pagerinti gelbėjimo darbų koordinavimą įvykus panašioms avarijoms, buvo įsteigtas Tarptautinis povandeninių laivų paieškų ir gelbėjimo ryšių biuras (International Submarine Escape and Rescue Liason Office, ISMERLO).
Dar tą pačią dieną, kai Argentinos karinis jūrų laivynas pranešė apie dingusį laivą „San Juan“, gavęs informaciją per šį biurą į paieškas išskrido vienas amerikiečių lėktuvas. Į paieškų rajoną nedelsdami atplaukė JAV laivai, taip pat kitų šalių aviacija ir laivai.
2000 metais Rusijos valdžia delsė penkias dienas, kol sutiko priimti pagalbą iš užsienio.
Tai ne vienintelis šių dviejų situacijų skirtumas. Nors tarp jų yra ir daug bendra. Visų pirma, tai artimųjų išgyvenimai: jūreivių žmonos ir vyrai su viltimi, nors ir beveik galutinai išblėsusia, laukia bet kokių žinių „iš ten“. Kaip ir tuometinė Rusija, visa Argentina sukaustytomis širdimis sekė operaciją jūroje ir iki paskutinės minutės atsisakė tikėti tragiška baigtimi.
Žinoma, „Kursk“ ir „San Juan“ yra visiškai skirtingi povandeniniai laivai, statyti visiškai skirtingoms užduotims. Povandeninis atominis sparnuotųjų raketų kreiseris „Kursk“ buvo 154 m ilgio, o jo ekipažą sudarė 118 žmonių. Šios klasės laivai skirti kovai su priešininko lėktuvnešių junginiais. Paskutinė „Kursk“ užduotis buvo kovinis šaudymas per karines pratybas.
„San Juan“ išmatavimai yra kur kas mažesni. Jo ilgis – vos 66 metrai. Nors šis povandeninis laivas savo ginkluotėje turėjo torpedų, jo ekipažas, sudarytas iš 44 žmonių, tik patruliuodavo palei Argentinos krantus.
Avarija Rusijos povandeniniame laive įvyko per patį pratybų įkarštį ir Šiaurės flotilės karinei vadovybei buvo aišku, kad laikas skelbti pavojų. Rajone, kur plaukiojo „Kursk“, nugriaudėjo du sprogimai. Vienas iš jų buvo toks galingas, kad jį užfiksavo seismografai Aliaskoje.
Argentinos povandeninis laivas lapkričio 15 dieną avarijos metu plaukė vienas ir judėjo į savo bazę Mar del Platoje, esančioje už 400 km į pietus nuo Buenos Airių. Ekipažas dar spėjo pranešti apie „rimtą gedimą“, o tada ryšys su juo nutrūko.
Tačiau panašumų turi abiejų šalių karinės vadovybės elgesys. Rusijos karinio jūrų laivyno Šiaurės flotilės admirolai iš pradžių nekalbėjo apie sprogimus ir kėlė povandeninio susidūrimo versiją. Argentinos karininkai savaitę nieko nesakė apie „hidroakustinę anomaliją“ ir tik lapkričio 22 dieną atskleidė, kad po kelių valandų, kai nutrūko ryšys su povandeniniu laivu, buvo girdimas stiprus garsas.
„Buvo užfiksuotas neįprastas, pavienis, trumpas, galingas, ne branduolinės kilmės garso įvykis, pagal savo charakteristikas atitinkantis sprogimą“, - lapkričio 23 dieną pareiškė flotilės atstovas, kapitonas Enrique Balbi.
Pagal tarnybines instrukcijas Argentinos karinės jūrų pajėgos laukė 48 valandas, kad galėtų pačios pradėti paieškų operaciją. Dėl to kariškiai jau sulaukė valdžios, spaudos ir, visų pirma, jūreivių artimųjų kritikos.
Rusijos Šiaurės flotilė laukė tik šešias valandas, tačiau aplinkybės buvo visiškai kitokios. Po dviejų metų oficialus „Kursk“ tragedijos tyrimas padarė išvadą, kad gelbėjimo operacija Barenco jūroje buvo pradėta „nepateisinamai vėlai“.
Net kai laivas buvo aptiktas, prireikė laiko, kad būtų išsiaiškinta, kas nutiko, ir kad gelbėtojai galėtų patekti į vidų su specialia įranga. Šis laikas povandeninio laivo įgulai buvo pražūtingas.
„Kursk“ atveju rusų kariškiai iš pradžių mėgino pasiekti ekipažo narius nuosavos avarinės gelbėjimo tarnybos jėgomis. Tik po kelių nesėkmingų bandymų Maskva galiausiai ryžosi priimti norvegų ir britų pagalbą.
Galiausiai devintą dieną nuo avarijos momento norvegų narams pavyko atverti povandeninio laivo liuką. Jie puoselėjo viltį, kad viduje dar ras gyvų žmonių.
Tačiau povandeninis laivas buvo visiškai užtvindytas. Blogiausi būgštavimai pasitvirtino.
Vėliau buvo nustatyta, kad mokymų metu ruošiantis šaudyti, pačiame torpedų skyriuje sprogo viena torpeda. Kilo gaisras. Ugnis pasiekė kitas torpedas ir septynios iš jų sprogo.
Sprogimai sunaikino pertvaras ir pažeidė povandeninio laivo korpusą. Jis nuskendo.
Dauguma ekipažo narių žuvo iš karto, tačiau, anot raštelio, kuris buvo rastas kapitono leitenanto Dmitrijaus Kolesnikovo kišenėje, 23 jūreiviai po katastrofos dar laikėsi kelias valandas.
„Visa įgula iš šeštojo, septintojo ir aštuntojo skyrių perėjo į devintąjį. Mūsų čia 23 žmonės. Tokį sprendimą priėmėme po avarijos. Niekas iš mūsų negali pakilti į viršų“, - skelbė raštelis, parašytas apgraibomis, visiškoje tamsoje.
Artimųjų ir šalies piliečių pyktis sustiprėjo, kai paaiškėjo, kad torpeda, sunaikinusi „Kursk“, buvo morališkai ir fiziškai pasenusi, kad metų metais prastai buvo prižiūrima įranga, o pasirengimas minėtoms pratyboms vyko aplaidžiai.
2017 metais argentiniečius kankina klausimas, ar ne tie patys veiksniai galėjo turėti įtakos povandeninio laivo „San Juan“, kuris buvo pirktas Vokietijoje dar 1982 metais, likimui?
DELFI primena, kad Argentinos karinis jūrų laivynas oficialiai nutraukė gyvųjų iš dingusio povandeninio laivo „ARA San Juan“ paiešką.
„ARA San Juan“ su 44 žmonių įgula Atlanto pietuose dingo prieš dvi savaites. Karinis jūrų laivynas vykdytą gelbėjimo misiją pakeitė palaikų iškėlimo užduotimi, žurnalistams sakė laivyno atstovas Enrique Balbi.
Pasak jo, nors neįmanoma galutinai patvirtinti, kad įgula žuvo, „tyrinėtuose rajonuose nebuvo rasta laivo katastrofos įrodymų“, o tarptautinės gelbėjimo pastangos truko „dvigubai ilgiau“, nei apskaičiuotas galimas įgulos išgyvenimo laikas.
Vienas karinio laivyno aukšto rango karininkas kalbėjo tiesiau - jis pripažino, kad rasti gyvųjų nebesitikima.
„Išgyvename tragediją. Kariniame jūrų laivyne tvyro absoliutaus siaubo, sielvarto ir skausmo atmosfera. Netekome 44 draugų“, – sakė šis karininkas, nenorėjęs skelbti savo pavardės.
Be prarastų gyvybių, „netekome pusės Argentinos povandeninių laivų pajėgumų“, pridūrė jis.
Šalis dabar teturi vieną eksploatuojamą povandeninį laivą, o dar vienas yra remontuojamas.
Ryšys su vokiečių gamybos, 34 metų senumo dyzeliniu-elektriniu „ARA San Juan“ paskutinį kartą buvo užmegztas lapkričio 15-ąją, kai jis plaukė Pietų Atlante 450 km nuo pakrantės.
Laivas pranešė, kad sutvarkė techninį gedimą, kurį nulėmė per vėdinimo sistemą patekusio jūros vandens sukeltas akumuliatorių trumpasis jungimas bei gaisras.
Po trijų valandų 48 km nuo tos vietos, iš kurios įgula pasiuntė paskutinį pranešimą, buvo užfiksuotas triukšmas, panašus į sprogimą.