Šiuos dokumentus redakcija gavo pirmomis dienomis po Viktoro Janukovyčiaus pabėgimo.
Vasario 24 d. nežinomas vyriškis paskambino redakcijos žurnalistui ir pasiūlė perskaityti asmeninį buvusio generalinio prokuroro Viktoro Pšonkos archyvą. Mes sutikome, ir po kiek laiko pas mus atvažiavo automobilis, kurio vairuotojas paprašė važiuoti paskui jį.
Išvykome su „hromadske.tv“ operatoriumi. Kaip vėliau paaiškėjo, važiavome į buvusio generalinio prokuroro namą Goreničiuose – to paties namo, kurio fotografijos vėliau pasirodė internete ir kuriose matėsi didžiulė prabanga ir savotiškas pono Pšonkos skonis.
Namą saugojo ginkluoti asmenys, tradiciškai prisistatydavę „Pravyj sektor“ nariais. Ten jau darbavosi filmavimo grupė „1+1“, kurios žurnalistai kartu su mumis susipažino buvusio generalinio prokuroro archyvu.
Visus dokumentus iš buvusio generalinio prokuroro namo kažkodėl sunešė į priebutį pastato, kuriame anksčiau buvo V. Pšonkos suomiška pirtis. Kaip papasakojo kaukėti vyrai, dalį dėžių su dokumentais rado name, dalis buvo saugoma čia, pirtyje.
Dviejuose kambariuose stovėjo šešios talpios dėžės ir apie 10 storų segtuvų. Daugumoje buvo spaudos apžvalga, kurią, regis, generaliniam prokurorui rengė kasdien, ir analitinės baudžiamųjų bylų santraukos.
Likusių dokumentų liūto dalį sudarė baudžiamųjų bylų medžiagos ir analitiniai užrašai, kuriuos sąlyginai buvo galima padalinti į dvi dalis: įvykiai Maidane ir J. Tymošenko byla.
„Batkivščinos“ lyderio bylos tyrimo dokumentų buvo praktiškai visoje patalpoje, kiekviename segtuve. Atskirai buvo padėta pati baudžiamoji byla – dvi didelės krūvos, ant kiekvienos gulėjo lapai su užrašais ranka – „Tymošenko“ ir „Ščerban“.
Žurnalistams nepavyko nufotografuoti visų archyvų. Namą saugoję asmenys leido juos apžiūrėti, pavartyti vos kelias valandas, paskui nežinomi asmenys sudėjo archyvą atgal į dėžės ir išnešė iš namo, sakydami, kad visa tai saugos „Pravyj sektor“.
Prie dokumentų žurnalistai praleido apie šešias valandas, bandydami nufotografuoti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodė svarbiausia. Iš viso nufotografavo apie 700 lapų.
„Nusprendėme pradėti nuo įvykių Maidane. Pirmoje publikacijoje pateikiame du analitinius užrašus, kuriuose kalbama apie įvairių valdžios institucijų veiksmus per neseniai buvusius įvykius ir siūlomas ieškojimo kaltų masinėse protesto akcijose variantas“, – rašo žurnalistai.
Bijojo, kad Maidanas prastovės iki 2014 m. rugpjūčio
Žurnalistams pavyko gauti tik šio įrašo fragmentus – iš septynių po dėžes išmėtytų puslapių radome tik 3, 4, 5 ir 7.
Nepavyko išsiaiškinti, kas sudarė šiuos analitinius užrašus. Pagal vieną versiją, jų autorius galėjo būti vienas susitikimų „situacijų kambaryje“ Banko gatvėje dalyvis – Aleksandras Gurbičius. Tačiau šio fakto įrodymų nėra.
Sprendžiant iš visko, dokumentas buvo ruošiamas pernai metų gruodžio pabaigoje iš karto po pirmo Maidano išvaikymo ir baudžiamosios bylos iškėlimo. Peršasi išvados, kad praktiškai visos valdžios institucijos į Maidaną reagavo neorganizuotai, pademonstravo silpnumą, o vienintelė V. Janukovyčiaus atrama turėjo būti Generalinė prokuratūra.
Sveikatos apsaugos ministerija užuot padėjusi valdžiai, pasakojo studentams, kaip reikia elgtis atšalus orams.
Atskirai kliuvo URM, kuri tik po mėnesio išsakė pasipiktinimą, kad į Ukrainos piliečių reikalus įsikišo užsienio valstybės.
Daugiausia kritikos gavo VRM, kuri nesugebėjo apginti savo „Berkut“, ir asmeniškai ministrui Vitalijui Zacharčenko, kuris nusišalino nuo įvykių ir nerodė iniciatyvos.
Daugiausia gražbylystės – Ukrainos saugumo tarnybos veiksmams. Generalinės prokuratūros analitikai pasipiktino, kad Saugumo tarnyba tapo žaidėju ne komandoje ir nesugebėjo ne tik paviešinti savo pozicijos, bet netgi išsaugoti savo specialiojo automobilio. Veikiausiai turėtas omenyje incidentas su UST automobilio su pasiklausymo įranga užgrobimu netoli Europos aikštės, kai ten vyko protesto akcijos.
UST kritikai skirtose pastraipose ne kartą minima būtinybė kontroliuoti informacijos erdvę – „Interneto kontrolė“, „Informacijos rinkimas“. Nurodoma ir skirti dėmesio socialiniams tinklalapiams.
Atskirai reikia paminėti kritiką Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybai (NSGT). Sprendžiant iš teksto, jo parašymo metu Andrejus Kliujevas vis dar vadovavo Saugumo tarybai. Jei tikėtume ataskaitos autoriais, NSGT nepalaikė prezidento V. Janukovyčiaus.
Be to, NSGT vadovo ir jo pavaduotojo Vladimiro Sivkovičiaus pareiškimai apie tai, kad jie nesusiję su lapkričio 29 – 30 d. įvykiais, tik sustiprino žmonių abejones ir jų nuomonę, kad būtent jie davė įsakymus išvaikyti Maidaną.
Toliau – ditirambai Generalinei prokuratūrai ir pačiam V. Pšonkai.
Paskutiniame ataskaitos puslapyje aprašoma, kas gresia, jei Maidanas tęsis. Šiaip reikėtų pagirti Generalinės prokuratūros analitikus. Dar gruodžio pradžioje, kai Maidanas nespėjo įsisiūbuoti, V. Pšonka ir jo aplinka teisingai spėjo, kad miesto centras gali virsti palapinių miesteliu.
Dabar tai gali skambėti juokingai, tačiau Generalinė prokuratūra labiausiai bijojo, kad Maidanas taps Taraso Ševčenkos metinių minėjimo placdarmu. Dar vienas niuansas, kuris gali sudominti, – Generalinė prokuratūra tikėjo, kad V. Janukovyčius vis dar ketina judėti į Europos pusę. Užrašuose nurodyta, kad Maidanas gali prabūti iki gegužės, birželio ar net iki 2014 m. rugpjūčio – datų, kai galimas Susitarimo dėl asociacijos su ES pasirašymas.
Reaguoti į įvykius siūlyta įvairiai, pvz., pradėti masinę informacinę Maidano diskreditacijos kampaniją žiniasklaidoje.
Tada buvo padėtas informacijos kampanijos pagrindas, kurią šiuo metu atlieka rusų žiniasklaida – apie specialių nacionalistų kovotojų ruošimo stovyklų finansavimą iš užsienio.
Apie kaltųjų paieškas ir provokacijas Maidane
Antri užrašai – maždaug to paties laikotarpio, dar atviresni.
Tiesa, čia pat sąžiningai pažymima, kad prezidento aplinka nepasirengusi prisiimti negatyvo, kurį patys ir sukūrė. Neaišku, ką autoriai turi omenyje – tuometinį administracijos vadovą Sergejų Levočkiną ar NSGT vadovą Andrejų Kliujevą. Pažymima, kad visuomenės nuomonė dar nesuformuota ir siūloma perkelti akcentą nuo Kliujevo Levočkinui ir Porošenko. Neaišku, kodėl kaltininkais pasirinkti būtent jie.
Toliau išsamiai aprašoma šių akcentų perkėlimo informacinė schema. Siūloma atkreipti visuomenės dėmesį į faktą, kad nei NSGT vadovo pavaduotojas Vladimiras Sivkovičius, nei Kijevo milicijos viršininkas Valerijus Koriakas nebuvo susiję su eglės statymu. Šiuo klausimu užsiima Kijevo miesto administracijos Aleksandras Popovas.
Siūloma išvesti paralelę ir nurodyti, kad administracijos vadovo sesuo Julija Levočkina, kuri kontroliuoja „Kijevspectrans“, taip pat turi įtakos komunalinei įmonei „Speckomuntrans“ (prieš tai minėtos įmonės vadovu buvo paskirtas buvęs Levočkinos sutuoktinis – Arsenijus Novikovas).
Toliau siūloma prisodrinti informacijos erdvę informacija apie tai, kokios korupcinės schemos sieja Sergejų Levočkiną ir Aleksandrą Popovą. Autorius atskirai siūlo pradėti visuomeninį diskursą apie tai, kokiais motyvais vadovavosi grupė F – L – P, akivaizdu, Firtašas – Levočkinas – Porošenko.
Siūloma priminti, kad bet kokie jėgos veiksmai bus pasmerkti Europos ir be abejonės pastūmės V. Janukovyčių į Rusijos glėbį, o jei padėtis destabilizuosis, bus lengva užgrobti valdžią.
Kad ši versija visuomenėje atrodytų teisėta, dokumento autorius siūlo iškviesti S. Levočkiną formaliai apklausai. Jis nurodo, kad svarbu ne apklausos rezultatai, o pats jos aptarimo žiniasklaidoje faktas. Operatyvinėms tarnyboms siūloma duoti nurodymą surinkti įvykių, pokalbių telefonu ir Levočkino buvimo 2013 11 29 – 2013 12 03 laikotarpiu chronologiją, siekiant rasti faktų, patvirtinančių versiją, jog jis prisidėjo prie Maidano išvaikymo.
Piotrą Porošenko siūlyta susieti su Maidano išvaikymu per Dmitrijaus Korčinskio parodymus apie įvykius Banko g. 2013 m. gruodžio 1 d.
Šiuo metu jau akivaizdu, kad Generalinės prokuratūros planai žlugo.
V. Pšonka nesugebėjo tapti atrama V. Janukovyčiui, o jo Maidano informacinio diskreditavimo planai baigėsi tuo, kad visuomenės nuomonė sudėliojo visą pastarųjų keturių mėnesių įvykių eigą.