Jis ne tik žaidžia su suskaldytų valstybių, Irako ir Sirijos (šalių, kurių žmonės buvo palaužti dar prieš horizonte pasirodant amerikiečiams) likimais. B. Obama vėl kišasi (labai suprantama, kodėl tai daro ne savo noru) į žlugusios civilizacijos chaosą, politico.com. skelbiamoje įžvalgoje teigia Hishamas Melhemas – Dubajuje veikiančios palydovinės televizijos „Al Arabiya“ biuro Vašingtone vadovas, taip pat rašantis lyderio poziciją Libane užimančiam dienraščiui „Annahar“.
Arabų civilizacija – tokia, kokią pažinojome – prapuolė amžiams. Šiandien arabų pasaulis itin agresyvus, nestabilus, susiskaldęs ir valdomas ekstremizmo (ekstremizmas būdingas tiek valdantiems, tiek opozicijai) – toks jis nebuvo jau daugiau nei šimtą metų po Osmanų imperijos žlugimo. Su žemėmis sutryptos visos iki vienos modernios arabų pasaulio istorijos viltys. Politinių įgaliojimų grąžinimo ir politinės valdžios sugrįžimo pažadas, viltis, kad žmonės atgaus elementarų žmogiškąjį orumą, įkvėpė Arabų pavasario pradžią, tačiau dabar visos pastangos nuėjo niekais, jas pakeitė pilietiniai karai, etninis, religinis ir regioninis susiskaldymas, grįžtantis absoliutizmas – tiek karine, tiek atavistine forma. Neskaitant iš paskutiniųjų chaosui besipriešinančių pasenusių Persijos įlankos monarchijų ir emyratų, galbūt dar verta paminėti Tunisą, arabų pasaulyje nebeliko nė vienos šalies, kurioje būtų galima atpažinti akivaizdžių valdžios teisėtumo ženklų.
Šis faktas neturėtų stebinti - kaip miesto griuvėsius galiausiai okupuoja padugnės, taip ir susinaikinusiai civilizacijai vadovauti imasi nihilistinių pažiūrų smogikai iš „Islamo valstybės“. Nejaugi be Amerikos ir Vakarų valstybių daugiau niekas negali padėti išsrėbti košę, kurią mes patys, arabai, užvirėme savo pasaulyje?
Kas ir kodėl pastarąjį dešimtmetį arabų pasaulyje pakrypo bloga linkme, paaiškinti negali jokia teorija, jokia paradigma. Konkrečios priežasties, kodėl arabų regiono ideologijos ir politiniai judėjimai padarė tiek daug ir tokių siaubingų klaidų, kaip ir nėra: arabų nacionalizmas pačiomis įvairiausiomis formomis, islamistų judėjimai, arabų socializmas, plėšrios monopolijos, po savęs paliekančios sužlugdytas visuomenes. Nėra vienos teorijos, galinčios paaiškinti marginalizacijos problemą Egipte, kadaise buvusį arabų rytų politikos ir kultūros ašimi, ir nesėkme pasibaigusius eksperimentus su taikiais politiniais pokyčiais (galiausiai buvo grįžta prie karinio valdymo).
Sąvokos „amžinoji religinė neapykanta“ taip pat nepakanka bandant paaiškinti, kas vyksta prie fronto, besidriekiančio nuo Basros Persijos įlankos žiotyse iki Beiruto prie Viduržemio jūros, kur be paliovos vieni kitų kraują lieja sunitai ir šiitai – tai akivaizdus senos kaip pasaulis geopolitinės kovos dėl valdžios ir įtakos demonstravimas, kiršinantis šiitų prieglobsčiu virtusį Iraną su Saudo Arabija, kur saugūs jaučiasi sunitai, bei jiems prijaučiančius.
Lygiai taip pat niekas negali paaiškinti, kas vyksta Sirijoje ir Irake, kur pastaruosius penkerius metus pražuvo daugiau nei ketvirtis milijono žmonių, kur tokie kadaise garsūs miestai kaip Alepas, Homsas ir Mosulas patyrė Basharo al Assado cheminių ginklų galią ir brutalią „Islamo valstybės“ agresiją. Kaip Sirija galėjo skilti ir tapti – kaip kad Ispanija XX amžiaus 4-ąjį dešimtmetį – arabų ir musulmonų kovos arena, kur jie iš naujo kariauja senus pilietinius karus? Sirijos valdančiojo režimo paskelbtas karas saviems žmonėms kelia šiurpą – prieš savus miestus ir gyvenvietes nesibodėta naudoti ne tik viduramžiškas priemones, tokias kaip marinimas badu, bet ir „Scud“ raketas bei priešpėstines minas. Pirmą kartą po Pirmojo pasaulinio karo Sirijos žmonės mirė iš bado.
Pastarųjų kelių dešimtmečių Irako istorija – mirties kronika. Lėta mirtis prasidėjo Saddamui Husseinui priėmus lemtingą sprendimą 1980 metų rugsėjį pulti Iraną. Nuo to laiko Irako žmonės gyvena nuolatinio karo sąlygomis – vienas konfliktas gimdo kitą. 2003 metais prasidėjusi amerikiečių invazija tebuvo katalizatorius, leidęs agresyviam chaosui atsinaujinti nauja jėga.
Suskaldymas Sirijoje ir Irake – politinis, religinis ir etninis – toks gilus, kad labai sunku bent teoriškai įsivaizduoti, kaip būtų galima tokias kadaise svarbias valstybes suvienyti. Per 42 metų trukusį Muammaro Qaddafi valdymą Libija virto šalimi be politikos, pradėjo irti ir taip menka valstybės vienybė. Ginkluotos frakcijos, paveldėjusios šią iškankintą šalį, ir toliau valstybę veda skilimo keliu. Jemenas taip pat skundžiasi visais žlugusios valstybės simptomais: politinis, religinis, etninis ir geografinis šiaurės ir pietų susiskaldymas, tragiška ekonomikos būklė ir geriamo vandens trūkumas. Jemenui kyla reali grėsmė tapti pirmąją valstybe pasaulyje, nebeturinčia geriamo vandens.
Bahreinui trapų status quo pavyksta išlaikyti tik pasitelkus didesnių kaimynų, daugiausia Saudo Arabijos, pagalbą. Libanas, kuriame dominuoja „Hezbollah“ (greičiausiai pati įtakingiausia pasaulyje nevalstybinė jėga (bent jau taip buvo prieš iškylant „Islamo valstybei“), smarkiai rizikuoja atsidurti Sirijoje B. Assado režimo kovojamų pilietinių karų, Irano ir jo vietininkės „Hezbollah“ bei tos pačios „Islamo valstybės“ konfliktų epicentre.
Kadaise kosmopolitiška dvasia alsavę didieji Artimųjų Rytų miestai, tokie kaip Aleksandrija, Beirutas, Kairas ir Damaskas, nelikus nacionalinio saugumo garantijų ir į nugarą alsuojant islamistams, lėtai merdėja. Prieš kurį laiką Aleksandrija buvo mokslo ir multikultūralizmo centras (naktį, kaip rašė Markas Twainas, ji „priminė Paryžių“). Šiandien šis miestas – politinio islamo židinys, tokiu virtęs iš jo pasitraukus kadaise gausiai graikų ir egiptiečių bendruomenei, su kuria išvyko ir kitos taikių žmonių grupės (kalbame apie tuos, kurie nėra nei arabai, nei musulmonai).
Beirutas, seniau garsėjęs kaip pats liberaliausias Levanto miestas, dabar „Hezbollah“ spaudžiamas tapti antruoju Teheranu, iš visų jėgų stengiasi išsaugoti paskutinius atvirumo ir tolerancijos likučius. Pastaruosius kelis dešimtmečius islamistai visame regione moteris ragina – tikslesnis žodis šiuo atveju būtų verčia – slėpti veidus po čadromis, iš vyrų reikalauja demonstruoti nuolankų religingumą, o prieš prisitaikyti nelinkusius intelektualus ir menininkus naudoja subtilias, ir ne itin subtilias, spaudimo priemonės. Šiandien Egipte nebeliko gerų universitetų ir tyrimų centrų, o laikraščių vardo neverta spausdintinė žiniasklaida atlieka vieną vienintelę misiją - kursto ksenofobiją ir ultranacionalizmą. Kaire nebekuriamas drąsus ir kūrybiškas kinas – toks, kokį daugiau nei 60 metų kūrė kritikų liaupsinamas režisierius Youssefas Chahine‘as. Šiandien Egipto visuomenė jau nebegali toleruoti ir tokio įtakingo literatūros veikėjo ir intelektualo kaip Taha Husseinas, kuris arabų intelektualiniame pasaulyje nuo XX amžiaus 3-ojo dešimtmečio iki pat savo mirties 1973 metais paliko gilų pėdsaką – dabar jis draudžiamas ir smerkiamas dėl skeptiško požiūrio į islamą. Šiandieninė Egipto visuomenė negali klausytis garsios dainininkės Ashahan (1917-1944), kuri kadaise savo mylimajam dainavo, kad „tau priklauso mano siela, širdis ir kūnas“. Šiandien Egipte tokia drąsi atlikėja būtų žiauriai persekiojama ir galiausiai išprašyta iš šalies be teisės sugrįžti.
Liūdna tiesa
Kitaip tariant, „Islamo valstybės“ džihadistai neatsirado iš niekur. Jie tarsi zombiai išlipo iš pūvančių, rūdijančių ir likimo valiai numestų nuolaužų – iš to, kas liko sunaikinus didžią civilizaciją. Jie – akivaizdžiausias ir siaubingiausias žymiai didesnio blogio, nuodijančio arabų politinę kultūrą, kuri ir taip po dešimtmečius trukusio autoritarinio valdymo, pasibaigusio skaudžiu pralaimėjimu 1967 metų kare su Izraeliu, buvo stagnacijos, represijų ir patriarchalinio valdymo įsikūnijimas, formatas. Šis pralaimėjimas – arabų nacionalizmo galo ir politinio islamo, kuris buvo pristatomas kaip alternatyva labiau pasaulietinėms ideologijoms, po Antrojo karo dominavusioms arabų respublikoje, prisikėlimo šauklys. Jeigu problema – arabų pasaulio nuosmukis, anot islamistų, tinkamiausias jos sprendimas – islamas. Jie patys šia mantra tikėjo šventai.
Iš esmės abi šios politinės srovės – arabų nacionalizmas ir islamizmas – minta atavistiniais impulsais ir regresyvia pasaulėžiūra, daugiausia grindžiama mitologizuota praeitimi. Dauguma islamistų, tarp kurių ir Egipto „Musulmonų brolija“ (neišsenkantis tokių grupuočių šaltinis) – ar jie tai teigtų atvirai, ar kalbėtų užuominomis – nepaliaujamai bando prikelti senąjį Osmanų kalifatą. Radikalesnių pažiūrų grupuotės, pavyzdžiui, salafitai, norėtų grįžti į puritoniškas pranašo Mahometo ir jo bendražygių dienas. Daugumai islamistų demokratija tereiškia daugumos valdžią ir šariato teisę, juodu ant balto įteisinančią lyčių nelygybę ir musulmonų bendruomenei nepriklausančių asmenų diskriminaciją
Tokia liūdna tiesa: įrodymų, kad islamas (pačiomis įvairiausiomis politinėmis formomis) yra suderinamas su modernia demokratija, paprasčiausiai nėra. Nuo Afganistano, valdyto Talibano, iki Pakistano ir Saudo Arabijos, nuo Irano iki Sudano – nė vienoje iš minėtųjų šalių nėra islamiškos valstybės, kurią būtų galima vadinti demokratine ar bent jau veiksmingo ir teisingo valdymo pavyzdžiu. Trumpai trukęs „Musulmonų brolijos“ valdymas Egipte prezidento Mohamedo Morsi rankomis nebuvo išimtis. Brolija bandė monopolizuoti valdžią, persekiojo ir stengėsi įbauginti opoziciją, o visa šalis pavojingu greičiu artėjo į aklavietę, kol netikėtai eksperimentą su islamo valdžia nutraukė kruvinas karinis perversmas. Arabų nacionalistai, lygiai taip pat kaip ir islamistai, įsikibę praeitos arabų didybės, kadaise klestėjusios Damaske, Bagdade, Kaire ir dabar Ispanijai priklausančioje Kordoboje, „atgimimo“ idėjos. Šie nacionalistai įsitikinę, kad arabų kalba ir kultūra (galbūt tam tikra prasme netgi pats islamas ) – tai, ko reikia suvienyti pabirusius ir skirtingą socialinio, politinio ir kultūrinio išsivystymo lygį pasiekusius elementus. Jie primygtinai sau ir aplinkiniams neigia gyvenantys žymiai įvairesniame ir sudėtingesniame pasaulyje. Mažumos, pasipriešinusios ir atsilaikiusius prieš arabų tapatybės viršenybę, imtos diskriminuoti, iš jų atimta pilietybė ir galimybė naudotis esminėmis teisėmis ir laisvėmis. Ypatingo dėmesio nusipelno kurdų situacija Irake, kur prieš juos buvo imtasi itin priešiškų veiksmų – represijų ir genocidui prilygstančių naikinimų. Pasinaudodami arabų nacionalizmo pretekstu, galvas kelti pradėjo tokie šiuolaikiniai arabų despotai kaip Saddamas, Qaddafi ir Assadas. Tačiau šie vyrai – vienui vieni, atskirti ir atsiskyrę nuo savo žmonių. Jų valdomų visuomenių patirtos represijos ir absurdo ribą pasiekę bauginimai skausmingai sugulė į talentingo poeto iš Sirijos Muhammado al Maghouto eiles: „Ir į vonios kambarį einu nešinas asmens dokumentais“.
Nepopuliarumo prakeiksmo palydėti diktatoriai, taip ir neįrodę esantys pranašesni už monarchus, kuriuos ir pakeitė valdžioje, buvo tie, kurie ir atvėrė duris islamistams – sudarė sąlygas jiems stiprėti. Scenarijus pasikartojo 1967 metais po kruvino Izraelio susidorojimo su Egipto ir Sirijos arabais. Nuo tos akimirkos arabų politikoje tarsi grybai po lietaus pradėjo formuotis vis jaunos islamistų partijos ir judėjimai. Diktatoriai, desperatiškai įsikibę iš rankų slystančios valdžios, XX amžiaus 9-ąjį ir 10-ąjį dešimtmečius pradėjo elgtis dar žiauriau. O islamistai vis grįždavo – naujais ir įvairiais formatais, kurių laukdavo tas pats liūdnas galas.
1979 metai politiniam islamui buvo tikras lūžio taškas. Irane su trenksmu sprogo Islamo revoliucija, kurią iš dalies išprovokavo dešimtmečius trukusi Vakarų parama korumpuotam šachui. Sovietų Sąjungos pajėgos įsiveržė į Afganistaną, o grupelė fanatikų dvi savaites nesitraukė iš užimtos didžiosios Mekos mečetės. Po šių esminių įvykių sunitams politinis islamas įgavo labiau atavistinį formatą, o šiitams – agresyvų.
Saudo Arabija, bandydama pagrįsti fundamentalistinį „vahabistinį“ moralinį veidą, ėmė dar griežčiau taikyti islamo teisę, padidino finansavimą ultrakonservatyviems islamistams ir jų globojamoms mokykloms, išsibarsčiusioms po visą pasaulį. Karo Afganistane prieš sovietų okupaciją islamizacija – projektas, organizuotas ir įgyvendintas Jungtinių Valstijų, Saudo Arabijos, Egipto ir Pakistano – paskatino tektoninius pokyčius politiniame Pietų Azijos ir Artimųjų Rytų žemėlapyje. Afganistano karas buvo savotiškas krikštas ugnimi tokiems teroristų dariniams kaip Egipto islamistinė grupuotė ir „al Qaeda“ – „Islamo valstybės“ pirmtakams.
Dešimtmečius trukusi diktatorių ir islamistų kova dėl teisėtumo baigėsi tuo, kad, 2011 metų pradžioje prasidėjus Arabo pavasario judėjimui, nebebuvo likę jokių politinių alternatyvų. Situacija buvo tarp Scilės ir Charibdės – vienoje pusėje nacionalinio saugumo institucijos, o kitoje - politinis islamas. Pasauliečiai ir liberalai, atlikę pagrindinį vaidmenį pirmajame sukilimo Egipte etape, vėliau islamistų, kuriems parlamento ir prezidento rinkimus laimėti padėjo tariama šio judėjimo politinė patirtis, buvo labai greitai marginalizuoti. Regione, iš kurio buvo atimtos net menkiausios tikro politinio gyvenimo apraiškos, akivaizdžiai susiskaldžiusiems ir menkai patyrusiems liberalams bei pasauliečiams kurti praktikoje funkcionuojančias politines partijas buvo labai sunku.
Nieko neturėtų stebinti faktas, kad nuo pat Hosni Mubarako pasitraukimo Egipte dominuoja būtent islamistai ir vadinamosios nacionalinio saugumo valstybės liekanos. Galiausiai neramumai sujudino ir nuvertė pačią politinės piramidės viršūnę – H. Mubaraką ir dalį jo artimiausių, tačiau represinės struktūros pagrindas (kariuomenė, saugumo aparatas, teismai, valstybinė žiniasklaida ir asmeniniai įtakingiausiųjų ekonominiai interesai) išliko nepakitęs. Po nesėkme pasibaigusio eksperimento su „Musulmonų brolijos“ valdžia 2013 metų kruvinas perversmas užbaigė ciklą, ratas užsidarė ir Egiptas vėl atsidūrė į pensiją išėjusio generolo rankose.
Šiandieniniame Irake prie islamistų sustiprėjimo prisidėjo potencialaus autoritarinio vadovo – ministro pirmininko Nuri al Maliki – pasitraukimas. „Islamo valstybė“ išnaudoja visų atstumtą arabų sunitų mažumą, kuri pirmą kartą istorijoje šiitų (dar palaikomų ir Irano) dominuojamame Irake jaučiasi ignoruojama ir skriaudžiama.
Praktiškai visos be išimties musulmonų epochos, įskaitant ir tas, kurių metu pasiektas didžiausias progresas, sulaukdavo iššūkio iš grupuočių, propaguojančių itin žiaurią, puritonišką ir absoliutinę islamo formą. Šlovingasis Kordobos miestas, vienas iš labiausiai išsivysčiusių viduramžių miestų visoje Europoje, 1013 m. taip pat tapo vienos iš tokių grupuočių – „Al Moirabitoun“ – auka. Buvo sunaikinti ir išvogti didingiausi miesto rūmai ir garsioji jo biblioteka. XX amžiaus 3-ąjį dešimtmetį Arabijoje siautėjo „Ikhwan“ judėjimas (nieko bendro du judėjimu Egipte) – jis tapo toks nekontroliuojamas ir nuožmus, kad jo įkūrėjas iš Saudo Arabijos karalius Abdul Azizas Al Saudas, iš pradžių pats su jais noriai bendradarbiavęs, buvo priverstas sunaikinti šį savo projektą. Dabartiniais laikais tarp įtakingiausių tokių islamistų judėjimų minimas Talibanas, „Al Qaeda“ ir dabar nuolat linksniuojama „Islamo valstybė“.
Taip, visas islamistų grupes suplaukti į vieną, ką daro ne vienas, yra neteisinga, nors jas visas ir vienija vienas svarbus bendras vardiklis – įvairaus laipsnio konservatizmas. „Al Qaeda“ ir „Islamo valstybė“ – teroristinės organizacijos, tuo jos skiriasi nuo „Musulmonų brolijos“ – konservatyvaus judėjimo, kuris garsiai pasmerkęs agresiją, nors praeityje ir pats rankas buvo susitepęs krauju.
Nepaisant to, dauguma tokių grupuočių priklauso tam pačiam giminės medžiui – ir visi jie prasidėjo nuo arabų civilizacijos ydų. „Islamo valstybė“, kaip ir „Al Qaeda“, yra tarsi pasiligojusio arabų politikos organizmo auglys. Jis giliai įleidęs šaknis nemažai kančių patyrusio arabų pasaulio, kuris tarsi šmėkla klajoja tamsybėse, dykynėse. Arabams prireikė ne vieno dešimtmečio, ne vienos kartos, kol jų pasaulis atsidūrė pačiame gilios duobės dugne. Atsigavimas užtruks – pagerėjimas įmanomas, tačiau mano karta to jau nebesulauks. Mano kartos arabams tiek arabų nacionalistai, tiek islamistai yra sakę, kad mes privalome arabų pasaulį ginti nuo įvairiausių barbarų (imperialistų, sionistų, sovietų), kurie jau telkiasi prie mūsų vartų. Tikrieji barbarai, kaip paaiškėjo, yra šioje vartų pusėje – jie kalba mūsų kalba ir jau labai neprastai įsitvirtino mieste.