Toks prezidento sprendimas neturi nė menkiausios reikšmės dabartinio konflikto Ukrainoje kontekste – tik parodo, kad mūsų šalis besąlygiškai paklūsta JAV ir NATO karinei politikai“, – „Le Huffington Post“ vieno Prancūzijos politiko poziciją pateikia apžvalgininkė Caroline Fourest.
Tačiau iš tikrųjų viskas yra visai ne taip, tvirtina autorė. Tikroji išdavystė – būtent šis Jeano Luco Melenchono parengtas kreipimasis.
Tai išdavystė visų, kurie stovėjo ar tik širdyje palaikė Maidaną, nukreiptą prieš oligarchiją ir imperializmą, kuris šiuo atveju šalį pasiekė ne iš Amerikos, kaip įprasta manyti, o iš Rusijos. Akivaizdu, kad tai keičia viską.
Ką pasakytų tas pats J. L. Melenchonas, jeigu Prancūzija sugalvotų parduoti karo laivų Jungtinėms Valstijoms tuo metu, kai ši galinga valstybė siųstų savo karius ir tankus į kitą šalį vien tam, kad ten sėtų chaosą ir formuotų protektoratus, bandydama bet kokia kaina apginti savo interesus (Rusijos atveju kalbama apie „Gazprom“) ir drebėdama iš baimės, kad tik šalies žmonės neužsikrėstų revoliucijos prieš oligarchus ir korupciją virusu?
Pasak C. Fourest, JAV taip elgdavusios praeityje. O šiandien Ukrainoje taip elgiasi Rusija. Iš principo Amerikos poziciją palaikantieji, net ir tada, kai šalis, vadovaujama George W. Busho, vėlėsi į visa griaunančius vadinamuosius prevencinius karus – pasišventę atlantizmo šalininkai. Tie, kurie visada palaikė, palaiko ir palaikys Rusiją, net ir valdomą tokio prezidento kaip Vladimiras Putinas, tampa jo primetamo imperializmo pasekėjais.
Kalbama ne apie būtinybę pasirinkti vieną iš dviejų, kaip kad teko elgtis Šaltojo karo metais, o apie atsako šiandieniniam ambicingam projektui – Eurazijai – būtinybę. Projekto, kuriam vadovauja bebaimis autoritarinis lyderis, persekiojantis čečėnus, homoseksualus, pankus bei žurnalistus, ir iš esmės nepripažįstantis kitų žmonių teisės atvirai reikšti savo nuomonę ar juo labiau jį kritikuoti.
Toks vadovavimo modelis neabejotinai nelieka nepastebėtas Europos radikaliųjų dešiniųjų, kurie net neslepia savo susižavėjimo tokiu lyderiu. Dėl savaime suprantamų priežasčių. Tačiau ką toje pačioje valtyje daro progresizmo šalininkai?
„Girdint, kaip Prancūzijos radikalieji dešinieji - Nacionalinis frontas – kalba apie poreikį sekti V. Putino modeliu, o jiems ima antrinti ir kairieji, pradeda purtyti nervinis drebulys. Svarstymai labai rimti: kartais netgi cituojamas „filosofas“ Aleksandras Duginas, kuris visame pasaulyje laikomas V. Putino diktatoriškos Eurazijos imperijos teoretiku ir net neslepiantis svajonių iš kelio patraukti Ukrainos „šunsnukių“ ir Vakarų“, – rašo C. Fourest.
Vakarai jam atrodo žlugę: ir dėl to kalti žydai, feministės ir homoseksualai.
„Matant, kaip aukščiausio rango politikas J. L. Melenchonas neslepia prielankumo demagogijai, skelbiančiai, kad visi tie, kurie pasisako už prieš Rusijos prezidentą V.Putiną nukreiptas sankcijas – „NATO vasalai“, akyse kaupiasi ašaros. Būtina kuo skubiau įvertinti, kas mums svarbiau – piniginiai interesai ar vertybės ir Europos žemyno saugumas“, – pastebi žurnalistė.
Nejaugi visų nenustebino Michelle Alliot Marie pasiūlymas į Tunisą, kur tuo metu vyko protestai prieš šalies prezidentą (vadinamasis arabų pavasaris), pasiųsti techninės pagalbos ar specialiųjų Prancūzijos policijos pajėgų ir taip stabilizuoti padėtį, malšinant sukilusius? Nustebino ir nustebino labai nemaloniai - tuometinei Prancūzijos užsienio reikalų ministrei šis išsišokimas kainavo postą.
Kaip galima palaikyti Arabų pavasario dalyvius jų kovoje su prezidentu, o dabar atsisakyti padėti Ukrainos pavasario aktyvistams, kovojantiems su Janukovyčiumi (šis mūšis jau laimėtas) ir V. Putinu?
Nejaugi Ukrainos žmonių interesai menkesni? Nejaugi jiems dabar tenka kovoti ne su tuo pačiu priešu? Kaip J. L. Melenchonas gali pasisakyti prieš oligarchų finansavimą, tačiau taip begėdiškai negerbti tautos, pradėjusios revoliuciją, kuri tenori išsilaisvinti iš Maskvos ir „Gazprom“ spaudime gyvenančios nusikaltėlių valdžios interesų ir teisės rinktis naują kelią?
Kartais žmonėms situaciją norima parodyti ne tokią, kokia ji yra iš tikrųjų – tam visada būna priežasčių. Kremliaus propaganda (ją aktyviai skleidžia ir Kremliui prijaučianti žiniasklaida, ir ne tik Rusijoje), Maidaną įvardija kaip „fašistų suorganizuotą perversmą“, nors iš tikrųjų protestas prieš valdžią įtraukė šimtus tūkstančių paprastų šalies žmonių, o rinkimuose radikaliųjų pažiūrų dešinieji tesurinko mažiau nei 3 proc. balsų. Tiesa, Kremlius padarė viską, kad sutrikdytų normalią rinkimų eigą.
Autorė ironiškai atsiprašo visų skaitytojų ir prisipažįsta visai pamiršusi, kad dėl visko „kaltas“ NATO. Juk ne V. Putinas naudojasi pretekstu, esą būtina dėl Ukrainoje gyvenančių rusų saugumo vežtis į nepriklausomą šalį. Juk ne Ukrainos žmonės užsinorėjo laisvės. Dėl visko kaltos Europa ir Jungtinės Valstijos...
Šis argumentas (...) naudojamas tiek dešiniosios pakraipos publicistų, tiek radikaliosios kairės aktyvistų. Tačiau iš tikrųjų tokie teiginiai tėra dar viena neteisybės išraiška: jie paprasčiausiai atsakomybę nuo agresoriaus (Rusijos) permeta aukai (Ukrainai) ir bando maskuoti nuostabą, kurią Amerikoje ir Jungtinėse Valstijose sukėlė krizė Ukrainoje.
Tiesa tokia, kad nei Jungtinės Valstijos, nei tuo labiau Europos Sąjunga labai ilgai nepastebėjo, kas vyksta Ukrainoje, o ir pamačiusios labai ilgai delsė su atsakymu, nes paprasčiausiai nenorėjo užkliudyti galingosios Rusijos. Tiesa ta, kad krizė Ukrainoje įgavo pagreitį. Amerikiečiai būtų mieliau ieškoję kompromisų su Rusija Irano, Sirijos ar Irako klausimais, nei atvėrę naują frontą. Europa kariauti nenori jau seniai, todėl mintis apie galimą konfliktą su V. Putinu nuteikia nemaloniai. Pirmiausia tokia pozicija artima Vokietijai – šaliai, tiesiogiai priklausančiai nuo rusiškų dujų ir „Gazprom“.
Už dujas galima nusipirkti nemažai sąjungininkų, įskaitant ir tuos iš pasaulinio politinio elito. Tai liudija ir galvą apsukti galinti buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Schroderio karjera „Gazprom“. Kalbant apie šį ryšį, kyla įdomus klausimas: nejaugi palaikymas V.Putinui toks tyras ir nuoširdus?
O ką daryti visiems likusiems, tiems, kurie nenori parsiduoti ir nežvelgia į pasaulį pro Šaltojo karo prizmę?
Straipsnio autorė teigia buvusi asmeniškai prieš Prancūzijos grįžimą į NATO karines struktūras. Ji teigia ilgai besitikėjusi, kad Ukrainai pavyks išsaugoti buferinės valstybės statusą ir nepalinkti nė į vienos iš įtakos zonų pusę.
Rusijos V. Putinas manė priešingai. Grubiai kišdamasis į kitos nepriklausomos valstybės reikalus, jis ukrainiečius pastūmėjo prie karo mojuojant Europos vėliava ir smarkiai rizikuojant gyvybe. O pats, vykdydamas politinę ir karinę (galiausiai šį faktą jis pripažino - nebeturėjo kito pasirinkimo) destabilizaciją, Ukrainos žmonėms jis nepalieka kito pasirinkimo kaip prašyti pagalbos.
Idealiu atveju prie Rusijos ir Ukrainos sienos reikėtų pasitelkti taikdarių pajėgas. Bet nejaugi Jungtinės Tautos gali pasipriešinti Rusijos veto? Tiek Sirijos, tiek Ukrainos atveju. O tuo metu ukrainiečiai miršta nuo agresoriaus rankos ir maldauja Europą jiems padėti.
Jeigu prancūzų „Mistral“ padėtų pamatus nepriklausomai europietiškai flotilei, ji taptų galingu simboliu. Bet, jeigu tie laivai pasitarnaus intervencijai į Europos kaimynystėje esančią nepriklausomą valstybę, gėdos nuplauti nepavyks niekada.
Tada jau tikrai bus galima kalbėti apie išdavystę, apibendrina žurnalistė.