Politikoje net ir neišvengiami dalykai gali ištikti netikėtai – pergalė per kelias akimirkas virsta skaudžiu pralaimėjimu. To V. Putinas vis dar nesupranta, theamericaninterest.com rašo politologė Lilija Ševcova.
Rusijoje tarpstanti suasmenintos galios sistema demonstruoja neįtikėtiną gyvybingumą – meistriškai keičia kostiumus ir kaukes, trumpam apsimeta tuo, kuo nėra, o staiga vėl įjungia grobuoniškus instinktus.
Pradedant 1917 metų bolševikų revoliucija, Rusijos valdžios sistema veikia maždaug tokiu principu: pirmiausia buvo komunistų valdžia, tuomet 1991 metais skubiai atsikratė sovietinės santraukos skudurų ir pradėjo šūkauti liberalius šūkius, galiausiai 2013-2014 metais vėl pradėjo garsiai deklaruoti esanti „neįveikiama tvirtovė“.
Ironiška tai, kad V. Putinas nusprendė pratęsti savo valdymą Rusiją grąžindamas prie modelio, kuris kartą jau nepasiteisino ir su trenksmu žlugo (kalbame apie Sovietų Sąjungą), ir pats drąsiai žengdamas savižudžio keliu.
Kremliaus bandymai aneksija ir karu pasinaudoti kaip režimo teisėtumo įrodymais simbolizuoja, kad jo manevrų laukas pavojingai mažėja. Rusų šėrimas didžiosios galios narkotiku, įgavusiu manijos dėl Ukrainos formą, galbūt ir galėjo pasirodyti protingas žingsnis – išskyrus faktą, kad rusai, kurie lyg ir norėtų vartoti šį narkotiką, nenori už jį mokėti.
Jeigu ne Rusijos opozicijos veikėjo Boriso Nemcovo nužudymas, Kremlius būtų galėjęs ir toliau mėgautis Vakarų pasimetimu ir minkštumu. Šis įvykis kaip reikiant sugadino Kremliaus žaidimą „Apsimeskime, kad viskas iš tikrųjų visai ne taip, kaip atrodo“ – į paviršių išlindo ne tik jo cinizmas ir talentas meluoti net nemirktelint, bet ir atsakomybės baimė bei šalies lyderio neapsisprendimas.
Keisčiausios su B. Nemcovo nužudymu susijusios teorijos, kuriomis į kairę ir į dešinę švaistosi Kremlius, labai iškalbingos: plieniniu ryžtu garsėjęs prezidentas praranda kontrolę, jis nebegali savo artimiausiems duoti aiškių nurodymų, kaip reaguoti, ir turi rimtų bėdų, bandydamas taikyti Kremliaus viduje nesutarimų draskomus klanus. Šaltakraujiškas B. Nemcovo nužudymas sudaužė veidrodinį stiklą, kuriuo nuo pasaulio slėpėsi Kremlius – dabar visi gali matyti, kokie negeri dalykai vyksta jo viduje.
Pusantros savaitės trukusios spekuliacijos, kur dingo V. Putinas – darbas, už kurį V. Putino komanda greičiausiai nenusipelnė pagyrimo. Tai greičiau buvo dar vienas gana skaudus smūgis sistemai. Kai tarsi į vandenį vieną dieną prapuola toks visus valdymo procesus savo rankose sutelkęs vadovas kaip V.Putinas, šalį ištinka paralyžius.
Per Rusijos televiziją kovo 15 dieną rodytame dokumentiniame filme apie Krymą „Krymas: sugrįžimas į Tėvynę“ V. Putinas dėl Ukrainos pusiasalio aneksijos sėkmės patiekia vieną vienintelį argumentą: „Aš viską kontroliavau!“.
Teiginys, Rusijos valdžios sistemą parodantis tikrai ne pačioje palankiausioje šviesoje: tarsi leidžia suprasti, kad ji veikia tik tada, kai lyderis spaudo reikiamus mygtukus ir be perstojo žongliruoja įtakos svertais.
Jeigu dėl kokių nors priežasčių jis palūš, sistema tą pačią akimirką ims irti. Kai prezidentas yra vienintelė valdžios institucija, jis negali sau leisti prabangos demonstruoti silpnumą. Jis negali susirgti. Kitaip tariant, negali būti paprastas mirtingasis.
Kai kovo 5 dieną V. Putinas mįslingai dingo iš visuomenės akių, Rusiją ištiko savotiškas paralyžius – netgi imta šnekėti apie eros pabaigą. Tokia situacija aiškiai parodo, kokia trapi iš tikrųjų yra Rusijos valdžios sistema. V. Putino aplinka atrodė itin pasimetusi ir apgailėtina, o valdantysis aparatas tarsi įkalintas neišvengiamos tragedijos laukime. Baisiausia, kad mes kalbame apie tikrą ir nesuvaidintą, o ne apsimestinį paralyžių!
Visos šios teorijos turėjo bendrą vardiklį: kaip ir kodėl Kremliaus pakalikai, pasirinkti būtent dėl lojalumo ir pilkumos, drįsta kovoti dėl valdžios? Patruševas, Bortnikovas, Ivanovas ir Šoigu nepanašūs į kandidatus Pinocheto vaidmeniui. Jie labiau primena „Titaniko“ keleivius, laukiančius palankiausio momento šokti iš laivo (bent jau dabar atrodo būtent taip)...
Realiausias V. Putino dingimo paaiškinimas, esą toks pasitraukimas buvo vienas iš jo bandymų išspręsti dviejų priešiškai nusiteikusių Kremliaus klanų (vadinamųjų „silovikų“ ir įtakingo galingo Čečėnijos lyderio Ramzano Kadyrovo ir jo žmonių) konfliktą, atrodo kaip specialiai supaprastintas siužetas, siunčiantis nerimą keliančią žinutę, kad Rusijos valdžios voratinklyje „absoliutus blogis“ yra būtent žmonės iš Čečėnijos, kuriuos reikia suvaldyti.
Kaip rašė vienas Kremliui artimas apžvalgininkas: „Kokia ironija, kad Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FST), žiaurumu garsėjęs Rusijos „saugumas“, dabar atlieka paskutinės Rusijos demokratijos vilties vaidmenį“. Ar tikrai? Galbūt visa ši istorija, netgi B. Nemcovo nužudymas, bus panaudotas kaip pateisinimas naujai Rusijos konsolidacijos kampanijai, kurios vadinamieji „silovikai“ ėmėsi prieš šį naująjį „absoliutų blogį“.
Daugiausia apie V. Putino dingimą pasakanti detalė – šuo taip ir nesulojo. Nors V. Putinas ir džiaugiasi 85 proc. visuomenės palaikymu, pasklidus gandams apie jo pasitraukimą, rusai neišėjo į gatves ir nepradėjo reikalauti jo sugrįžimo. Susidarė įspūdis, kad jiems tiesiog nerūpi, kas galėjo nutikti prezidentui. Tai pamoka, kurią Rusija privalo išmokti – ją išmokti būtų palanku ir visiems Vakaruose.
Aišku, nerimo būta, bet visai kitokio, nei buvo galima tikėtis. Tikrai nemažai žmonių Rusijoje, stebėjusių Kremliaus pasimetimą be V. Putino, šiurpo nuo minties apie branduolinį incidentą, teroristinį išpuolį ar kokią nors panašaus baisumo tragediją. Kas būtų nutikę tokiu atveju? Kokią kainą už galingų institucijų pakeitimą stipriomis asmenybėmis teks sumokėti Rusijai?
Galiausiai V. Putinas lyg niekur nieko ėmė ir sugrįžo – pasistengė, kad niekam nekiltų klausimų dėl jo gyvybingumo ir teisėtumo. Nepaisant to, mačizmo ir nenugalimumo burtas išsisklaidė. Abejonės dėl V. Putino tinkamumo vadovauti šaliai sklis ir toliau. Rusų nenustebintų poste mirę ar posto kėdės iki pat paskutinės minutės prieš gėdingą išmetimą įsikibę vadovai, tokių atvejų būta ir ne vienas, todėl jie ir toliau įtarinės, kad Kremliuje kažkas ne taip.
Dabar visi atvirai svarsto apie V. Putino politinę mirtį ir galimus jo įpėdinius. V. Putinas ims atrodyti kaip daiktas, kurį galima į ką nors išmainyti, o galiausiai, kai nusibos ir bus niekam nereikalingas, pamiršti sandėliuke.
Dabar jam reikia tikrai labai tvirtų įrodymų, kad dar yra pajėgus susigrąžinti tvirta ranka garsėjančio vadovo įvaizdį. Kas galėtų pasitarnauti kaip toks naujas įrodymas – naujas karas? Susidorojimas su priešais šalies viduje? Visai gali būti, kad Kremliui tokios priemonės pasirodys vertos dėmesio.
V. Putinas turi įtikinti pasaulį ir savo pakalikus, kad vis dar gali vadovauti. Štai kodėl netrukus po sugrįžimo jis nurodė visoje Rusijoje pradėti karinius mokymus. Visi suprato, ką šia iniciatyva norėta pasakyti.
Pagrindinis pokalbio su V. Putinu filme apie Krymą (kuriame Rusijos prezidentas pripažįsta, kad aneksija buvo jo mintis iki pat paskutinės smulkmenos – klausant galima labai lengvai pasiduoti fantazijoms, kaip tokia išpažintis skambėtų Hagos tribunole) leitmotyvas: „Man nusispjauti, ką apie mane galvoja pasaulis. Taisykles kuriu aš“.
Šiuo metu vyksta ir dar vienas procesas, galintis suardyti bet kokio sąmokslo planus ar pakišti koją drastiškiems pokyčiams: tai faktas, kad Rusija tampa visuomene, orientuota į vartojimą, todėl šalies žmonės tikrai neketina taip lengvai atsisakyti gėrybių dėl kažkokios abejotinos priežasties. Kremlius neabejotinai tai supranta.
Dažnos Rusijos prezidento „atostogos Romoje“ (kurios neabejotinai turi medicininių priežasčių) nori nenori verčia svarstyti, o kas bus toliau. Tiesą sakant, pats V. Putinas skatina tokias diskusijas.
Šio prezidento palikimas vers šiurpti – kalbėti apie pasirengimą liberalesniems sprendimams kaip ir nėra prasmės, nes tai tiesiog neįmanoma. Diktatoriško režimo scenarijus taip pat atrodo gana abejotinai: pirmiausia būtų reikalinga gyva idėja, represinis idėjos, o ne jos sumanytojų interesų, įgyvendinimo aparatas, ir žmonės, nepabijosiantys esant reikalui ką nors aukoti.
Rusijai trūksta visų šių trijų elementų. Greičiausiai ir po savęs V. Putinas paliks korumpuotą ir supuvusią sistemą, kuri ateities kartoms ir visam pasauliui kels žymiai didesnę grėsmę nei diktatoriškas režimas.
Dokumentiniame filme apie Krymą V.Putinas atrodo nugalėtojas, tas, kuris savo „pasaulinio terminatoriaus“ vaidmeniu mėgaujasi baugindamas Vakarus. Paradoksalu tai, kad ši dokumentinė juosta buvo parodyta kaip tik tuo metu, kai pasaulis pradėjo spėlioti, gal V. Putino jau nebėra gyvo, o tai tik dar kartą įrodė, kokia trapi yra jo pozicija.
Prasidėjo Rusijos valdančiosios sistemos agonija. Procesas gali būti itin bjaurus ne tik Rusijai, bet ir visam likusiam pasauliui.