Policijos pareigūnai ant berniuko kūno smurto ženklų nepastebi, tad pirmiausia keliama nelaimingo atsitikimo versija, rašo owlcation.com.
Praėjo kelios savaitės, ir vietos gyventojus sukrėtė dar viena šiurpi mirtis. Pramoniniame objekte, kur mėgdavo žaisti vietos mažamečiai, rastas pasmaugtas trejų metų Brianas Howe‘is. Trimečio vaiko kūne daug mįslingų žaizdų, tarp kurių keisti dūriai šlaunyje, sunkiai sužaloti lyties organai, iškirpti kuokštai plaukų. Po kelių dienų ant vaiko lavono pilvo srityje išryškėjo dar keistesnė žymė – atrodė tarsi kažkas ant odos skustuvo peiliuku būtų bandęs išraižyti raidę M. Nusikaltimo vietoje mėtėsi sulaužytos žirklės.
Vietos bendruomenę ištiko šokas. Nemenkesnio šoko apimta policija ėmėsi tyrimo. Darbą pradėjo apklausdami vaikus. Dvi mažametės elgėsi itin keistai – 13 metų Norma Bell net spirgėjo, klausinėjama apie žmogžudystę. Detektyvas pastebėjo, kad per visą apklausą mergaitė nesiliovė šypsotis tarsi visa tai būtų kažkoks pokštas. Dar keisčiau elgėsi 11 metų Mary Flora Bell, buvo akivaizdu, kad ji kažko nenori sakyti ir vis bando išsisukti (nors mergaičių pavardės vienodos, jų giminystės ryšiai nesieja).
Tyrimui tęsiantis, Mary ir toliau elgėsi keistai. Vieną akimirką sakė nužudymo dieną kartu su Brianu mačiusi kitą aštuonmetį berniuką. Esą matė, kaip tas vaikas Brianui sudavęs, mačiusi, kaip jie žaidė su žirklėmis. Deja, berniukas, į kurį pirštu bedė Mary, nužudymo popietę su tėvais buvo oro uoste, o paminėtos žirklės paskatino atsigręžti į pačią Mary. Kodėl? Žirklės buvo konfidencialus įkaltis, taigi, jeigu Mary apie jas žinojo, turėjo apie nužudymą žinoti ir daugiau.
Policijai darėsi aišku, kad bent viena iš šių dviejų mergaičių tikrai susijusi su nusikaltimais. Tą dieną, kai buvo palaidotas B. Howe‘is, detektyvas pastebėjo Mary stoviniuojančią prie berniuko namų. Detektyvas buvo pakraupęs, kai pamatė, jog mergaitė, vogčiomis stebėdama, kaip išnešamas karstas, juokėsi ir trynė rankas iš pasitenkinimo. Jis nusprendė, jog būtina skubiai ko nors imtis, kol nepražuvo daugiau vaikų, taigi prieš Briano laidotuves dar kartą apklausė Mary bičiulę Normą. Tai, ką šį kartą papasakojo mergaitė, pareigūnus paliko be žado.
Glumino keisti rašteliai
Nors abiejų pasakojimai bėgant laiku keitėsi, Normos policijai Briano laidotuvių dieną atskleisti faktai buvo pakankamas pagrindas skubiai surasti Mary. Remiantis Normos pasakojimu, Mary jai prisipažino nužudžiusį berniuką. Maža to, įvykdžiusi nusikaltimą, ji atsivedė draugę į apleistą vietą parodyti lavono. Mary Normai detaliai su pasimėgavimu pasakojo, kaip jį smaugė ir tvirtino, kad tai buvo be proto smagu.
Policijai vėl apklausus Mary, mergaitė ir vėl išsisukinėjo ir nieko neprisipažino. Ji atsisakė duoti oficialius parodymus ir apkaltino Normą meluojant ir bandant jai pridaryti nemalonumų. Iš pradžių Mary buvo paleista į laisvę, tačiau, iš Normos gavus dar daugiau papildomos informacijos, atvesdinta atgal į policijos nuovadą. Galiausiai ji prisipažino mačiusi Briano nužudymą, tačiau visą kaltę suvertė Normai. Abi mergaitės buvo sulaikytos, pateikti kaltinimai dėl nužudymo.
Prasidėjus bylos svarstymui, rasta daug naujų įrodymų ir informacijos. Praėjus dviem dienoms po to, kai rastas negyvas M. Brownas, buvo įsilaužta į vietos vaikų darželį. Pagrindinė patalpa apversta aukštyn kojomis ir palikti keturi nerimą keliantys rašteliai. Vaikiška ranka parašyti rašteliai buvo nešvankaus turinio, tačiau labiausiai glumino tai, kad jie buvo apie žmogžudystę. Viename iš jų buvo parašyta „Mes nužudėme Martiną Browną...“. Kitame teigiama „Žudau, kad galėčiau sugrįžti“.
Tuo metu policijos pareigūnai dar laikėsi versijos, kad M. Browno mirtis buvo nelaimingas atsitikimas, ir nurašė tuos raštelius kaip bjaurų nevykusį pokštą. Vėliau Mary prisipažino, kad juos parašiusi „vien dėl smagumo“.
Vėliau taip pat paaiškėjo, kad Mary kitų vaikų ne kartą buvo nugirsta besigirianti „Aš žudikė!“ ir berodanti į vietą, kur rasti Briano palaikai, ir besididžiuojanti, kad „tai vieta, kur aš žudžiau“. Mary mėgdavo prasimanyti pačių įvairiausių ir keisčiausių dalykų, tad tuo metu niekas jos kalbų rimtai nevertino – tik kaip eilinius pramanus.
Kol buvo kalinama prieš teismą, Mary savo pareiškimais šiurpino kalėjimo prižiūrėtojas, pasakojusi, kad „Man patinka skriausti mažus negalinčius apsiginti padarėlius“. Psichiatrai priėjo išvados, kad mergaitė psichopatė: ji nerodė emocijų, nereagavo į dirgiklius ir labai keistai elgėsi.
„Manipuliavimo ekspertė“
Atsakyti į klausimą, kas paskatino mergaitę taip pasielgti, labai sudėtinga. M. Browną ji nužudė viena. Nors mergaitės kaltę dėl B. Howe‘io mirties vertė viena kitai, Normos versija, kad nusikaltėlė yra Mary, skamba žymiai įtikinamiau. Taip, Norma kartu su Mary grįžo į nusikaltimo vietą ir padėjo žirklėmis ir skustuvo peiliuku išniekinti berniuko palaikus. Galbūt Mary buvo psichopatė iš prigimties? O galbūt jos elgesys – gilių anksčiau patirtų psichologinių traumų padariniai?
Mary buvo apibūdinama kaip tikra manipuliavimo ekspertė ir labai protinga mergaitė. Be to, nuo mažų dienų buvo linkusi į agresiją ir dažnai meluodavo. Agresijos protrūkiai prasidėjo, kai buvo dar visai maža. Artimieji pasakojo, kad ji dažnai be jokios priežasties juos mušdavo. Darželyje ne kartą buvo užpuolusi kitus vaikus, bandė juos smaugti. Iš pirmo žvilgsnio sunku suvokti, iš kur pas mažą mielą mergaitę tiek pykčio ir agresijos, tačiau, pasiklausius artimųjų pasakojimų, ką jai teko patirti, daug dalykų nušvinta kitomis spalvomis.
Kai Mary išvydo šį pasaulį, jos motinos Betty pirmoji reakcija buvo: „Patraukite nuo manęs tą padarą!“. Motina visomis išgalėmis stengėsi mergaitę palikti kitų šeimos narių globai. Kartą netgi siūlėsi atiduoti savo dukrą moteriai, kuriai nepavyko įsivaikinti. Betty sesuo, kuri ją sekė, šiaip ne taip iš tos moters mergaitę atgavo. Anot šeimos narių, sulaukusi dvejų metų, Mary pradėjo neatpažįstamai keistis – tapo šalta, uždara, atsiribojusi ir atžari.
Yra ir daugiau kraują stingdančių mergaitės artimųjų pasakojimų: esą Mary matė, kaip autobusas mirtinai partrenkė jos penkiametę draugę, o jos mama buvusi prostitutė, reguliariai savo mažylei duodavusi narkotikų. Taip pat yra teorija, kad mergaitės motina turėjo Miunhauzeno sindromą – tai psichinis sutrikimas, kai tėvai savo vaikui sukelia sveikatos sutrikimų ir jais rūpindamiesi sulaukia norimo dėmesio iš aplinkinių.
Betty labai mėgo dėmesį, esą kartą netgi primelavusi giminaičiams, kad Mary partrenkė sunkvežimis ir ji mirė. Ir tai dar ne baisiausia: pati Mary yra sakiusi, kad mama ne tik vertėsi prostitucija, bet ir įtraukė ir mažąją – ji ne tik savo vaiką naudojo kaip sekso žaidimų rekvizitą, bet ir leido klientams ją seksualiai išnaudoti. Nors pastarojo kaltinimo motinai artimieji nepatvirtino, jeigu tai tiesa, tai gali būti vienas iš galimų paaiškinimų, kodėl Mary turėjo tokių rimtų problemų.
Teismas, nuosprendis ir laisvė
M. Bell ir N. Bell abi apkaltintos dviejų žmonių nužudymu. Abi mergaitės stojo prieš teismą, kaltę dėl nusikaltimų vertė viena kitai. Pareigūnai atkreipė dėmesį, kad mergaites siejo keistas ryšys. Pareigūnai kreipėsi į psichiatrus, kurių išvadose teigiama, kad Mary atitinka visus psichopato simptomus, tad už savo veiksmus atsakyti negali.
1968 metų gruodžio 17 dieną mergaitės išgirdo nuosprendį. Norma buvo išteisinta dėl visų jai pateiktų kaltinimų. Mary teismas pripažino kalta dėl nužudymo, nors psichiatrijos ekspertai ir nustatė, jog ji negali pilnai atsakyti už savo veiksmus.
Po beveik devynerių metų 1977 metais Mary trumpam ištrūko iš suaugusių kalėjimo, į kurį buvo ką tik pervežta, bet netrukus buvo sučiupta. Nepaisant to, iš įkalinimo įstaigos 1980 metais, atlikusi 12 metų bausmę, ji išėjo į laisvę. Jai buvo 23 metai. Merginai leista, pasikeitus vardą, oficialiai pradėti naują gyvenimą.
1984 metais Mary susilaukė dukters. Tuo metu būta daug svarstymų, ar leisti jai pačiai auginti vaiką, juk kadaise ji nužudė du mažamečius. Galiausiai auginti atžalą jai leista. Kai pasirodė knyga „Cried Unheard“, paaiškėjo, kad M. Bell buvo sumokėta, kad ji papasakotų savą įvykių versiją. Kilo nemenkas ažiotažas. Vietos teisėsaugos pareigūnai, kurie žinojo, kur yra moteris, atskleidė Mary gyvenamą vietą ir tapatybę, kilo didžiulė vietos gyventojų pasipiktinimo banga. Moters dukra apie mamos praeitį tada dar nieko nežinojo. Mary kreipėsi į teismą, kur jai ir dukrai buvo užtikrintas anonimiškumas visam likusiam gyvenimui.
Naujas Mary Bell gyvenimas
Konsultantai Probacijos tarnybai papasakojo, ką pati Mary Bell galvoja apie savo kaltę ir, atgavus laisvę, ją apėmusį nesaugumo jausmą.
M. Bell atskleidė, kaip išėjusi į laisvę, vagiliavo parduotuvėse, vildamasi, kad ją sučiups ir grąžins atgal už grotų, 2001 metais rašė leidinys „The Telegraph“.
Ja besirūpinantiems pareigūnams moteris sakiusi, kad ta magiška diena (būtent taip ji įsivaizdavo akimirką, kai išeis iš kalėjimo) akimirksniu virto siaubinga patirtimi. Netrukus ji suprato, kad kaip namie ji jaučiasi tik už kalėjimo grotų.
Moterį kankino dvejonės, ar jai pavyks užmegzti normalius santykius su normaliais žmonėmis, nes gyvenimas kalėjime abejotinai padarė didelę įtaką ir ten įgytų įpročių taip greitai neatsikratysi. M. Bell ne kartą akcentavo, kad jos gyvenimui laisvėje niekas deramai neparuošė.
Kai 1980 metais išėjo į laisvę, jai buvo 23 metai. Mergina gavo naują tapatybę ir naujo gyvenimo viltį. 1977 metais jai buvo pavykę trumpam pabėgti iš kalėjimo, tačiau netrukus buvo sučiupta. Šis incidentas nepakišo kojos sprendimui po kelerių metų ją paleisti į laisvę. M. Bell vėliau prisipažino, kad šis faktas ją pribloškė.
Iš „Styal“ kalėjimo ji buvo perkelta į atviro tipo „Askham Grange“ kalinimo įstaigą netoli Jorko, kur ji beveik metus buvo reabilituojama ir ruošiama gyvenimui laisvėje. Kalėdama „Askham Grange“, mergina sulaukdavo vieno lankytojo – Jorko universiteto studento, kuris ją supažindino su šiuolaikine muzika ir jaunimo kultūra. Reguliariai su ja dirbo psichiatras, kuriam kilo abejonių dėl pacientės pasirengimo prisitaikyti visuomenėje.
Mergina perkelta gyventi į bendrabutį kalėjimo teritorijoje. Netrukus sulaukė žinios, jog turės dirbti „Remploy“ centre Lidse – surinkinėti elektrinius prietaisus. Šis centras rūpinosi žmonėmis, kurie ilgą laiką sirgo ar buvo be darbo. Netrukus M. Bell leista pirmą kartą po 12 metų pasimatyti su motina – ne tik pasimatyti, bet ir paviešėti jos namuose. Grįžusi draugams ji pasakojusi, kad ta patirtis paliko skaudžią emocinę traumą.
Kelionė į darbą, kaip netrukus paaiškėjo, tapo dar vienu minų lauku. M. Bell paniškai bijojo, kad kas nors ją atpažins. Po dviejų savaičių baimė virto realybe: ją susekė spauda ir detaliai aprašė, paskelbė ir nuotraukų. Kalėjimo direktorius neturėjo kito pasirinkimo – teko viską papasakoti M. Bell.
„Mary labai nuliūdo. Vis klausinėjo, kodėl jie pagaliau negali palikti jos ramybėje. Nepaisant to, manau, jog ji puikiai suprato, kad vieną dieną taip turėjo nutikti – anksčiau ar vėliau“, – prisimena kalėjimo pareigūnai.
Nusispjovusi į žurnalistų dėmesį, kitą rytą M. Bell visgi išėjo į darbą. Nuėjo netoli, nes ją sustabdė ir pavežė dar vienas kantriai laukęs reporteris. Vėliau M. Bell draugams sakiusi: „Juk negaliu amžinai slapstytis ir bėgti“.
Reporteris pasidomėjo, ar dabar, kai visi žino jos tapatybę, ji jaučiasi persigandusi. „Jūs nemenkai prie to prisidėjote“, – atrėžė, paskui save užtrenkdama automobilio dureles. Pavymui reporteris dar spėjo sušukti „Sėkmės“.
Lidse, kur M. Bell niekas neprižiūrėjo, greitai prasidėjo nemalonumai – mergina ėmė vartoti narkotikus ir gerti. Atsirado naujų įtartinų draugų. Pareigūnams ir seniems bičiuliams darėsi vis sunkiau kontroliuoti situaciją. M.Bell pastojo, tačiau nėštumą nutraukė.
Nenumaldomai artėjant oficialiam paleidimui į laisvę, ir pati moteris ėmė nuogąstauti dėl savo ateities. „Naktį prieš paleidimą į laisvę, Mary ilgėjosi kalėjimo kameros teikto saugumo ir žinojimo, kad kas nors ja pasirūpins“, – prisimena bičiulė.
„Mary prisipažino jaučianti sunkiai pakeliamą liūdesio ir išdavystės jausmą. Sakė nežinanti, kas esanti, tarsi viduje būtų sudraskyta į gabaliukus“, – kalbėjo moteris. Paskutinę naktį kalėjime M. Bell esą be paliovos verkė: „Dėl praeities, draugų, padarytų klaidų, iššvaistyto gyvenimo. Raudojau dėl visko, ką padariau“.
Išėjusi į laisvę, M. Bell jautėsi pasimetusi: bičiuliams pasakojusi, kad minios jai keldavo paniką, o geriausiai jausdavosi viešuosiuose moterų tualetuose, nes pasijusdavusi ten saugi – „už uždarų durų“. Pirmą oficialią naktį laisvėje jauna moteris praleido ją prižiūrėti paskirto pareigūno šeimos namuose. Ten ji glaudėsi porą savaičių. Tuo metu ją kamavo nerimo ir panikos priepuoliai, kankino nemiga ir juodos mintys.
Buvusi kalinė teigė paniškai bijojusi kitų žmonių, ypatingai vyrų. Vien važiavimas autobusu buvo nemenkas išbandymas, dėl kurio mušė šaltas prakaitas. Be to, jautėsi taip, tarsi turėtų marias laiko – nežinojo, ką su juo daryti.
„Jei tai laisvė, man tokios nereikia“, – yra sakiusi jauna moteris. Situacijos nepagerino ir naujas vardas – ji gyveno taip, tarsi neturėtų jokios tapatybės. Bent kiek geriau ji jautėsi tik nusikaltėlių kompanijoje ir sąmoningai stengėsi tokioje atsidurti.
Laisvėje atsidūrusi buvusi kalinė skundėsi, jog dienos, kurias ji leisdavo gatvėse, ir naktys pigiuose svečių namuose ją tiesiog varė iš proto. Skundėsi ir probacijos pareigūnų darbu, esą jie jos net nebandė suprasti ir laikė savotiška karšta bulve, kurią skubėjo numesti vienas kitam.
Apimta desperacijos, jauna moteris pradėjo vagiliauti parduotuvėje, tikėdamasi, kad prasikaltusi galės grįžti už grotų ir vėl gyventi taip, kaip buvo įpratusi. Galiausiai ji susirado darbą, išsinuomojo butą, tačiau niekaip negalėjo įprasti prie naujo režimo. Daug sunkumų kėlė ir santykiai su priešinga lytimi ir bandymai atkurti santykius su motina.
Šiandien M. Bell 60 metų, ji turi 1984 metais gimusią dukrą. Naujiena apie jos nėštumą pasiekė žiniasklaidą, tačiau, įsikišus Aukščiausiajam teismui, vaiką pavyko apsaugoti nuo viešumo. Deja, po Gittos Sereny parašytos knygos „Cries Unheard“, prie kurios atsiradimo prisidėjo ir M. Bell, ji buvo priversta dukrai papasakoti tiesą.
Knyga „Cries Unheard“ sutikta kontroversiškai, nes buvo išsiaiškinta, kad M. Bell už pasakojimus gavo atlygį. Žiniasklaidoje ne kartą skambėjo pasipiktinimas dėl to, kad nusikaltėliai neturėtų pelnytis iš savo nusikaltimų.
2003 metais teismo sprendimu M. Bell ir jos dukrai buvo garantuota teisė į anonimiškumą iki gyvenimo pabaigos.
Žiniasklaida skelbė, kad 2009 metais M. Bell tapo močiute.