Dar daugiau: kalbama apie cenzūrą transatlantiniuose santykiuose. Medijose pasigirsta balsų, pranašaujančių galimą transatlantinės partnerytės pabaigą ir Vokietijos bei Rusijos suartėjimą.
Dramatiškai skambėjo reakcija iš aukščiausių politinių postų. Federalinis prezidentas Frankas Walteris Steimeieris Amerikos žingsnį vadino „tragedija“ ir „smūgiu taikos diplomatijai“. Kanclerė Angela Merkel nurodė, kad D. Trumpas šiuo sprendimu smarkiai pakenkė tarptautinei bendruomenei. O socialdemokratų partijos generalinė sekretorė Andrea Nahles netgi apkaltino D. Trumpą įvykdžius „išpuolį“ prieš transatlantinę sąjungą.
Medijose dominuojančius vertinimus galima būtų referuoti po dienraščio „Sueddeutsche Zeitung“ antrašte: „Vienija įsiūtis ant Trumpo ir jo politikos“.
Sekmadieniniame visuomeninio transliuotojo ARD „Spaudos klube“ susirinkę žurnalistai visai įsismarkavo: „tai buvęs smūgis europiečiams į veidą“; „šiuo sprendimu traukiamasi ne tik iš Irano susitarimo, bet ir iš tarpatlantinės sąjungos“. Kol galiausiai žurnalo „Der Stern“ leidėjas Andreas Petzoldas kritikų įkarštį ataušino klausimu: „ar ne per daug solidarizuojamės su Iranu?“
Tiesa, Vokietijos spaudoje pasirodė ir keletas gerai argumentuotų publikacijų, kuriose į susidariusią padėtį žvelgiama iš savikritiškos distancijos, atkreipiant dėmesį į europiečių iliuzijas Irano atžvilgiu. Be to, pastebima, jog smerkdami Amerikos prezidento sprendimą, europiečiai ūmai atsidūrė vienoje valtyje su antivakarietiškomis galiomis Rusija bei Kinija.
Europiečiai dėjo viltis į Irano „nuskaidrėjimą“
Visą virtinę europiečių klaidų įžvelgia „Welt“ žurnalistas Richardas Herzingeris. Pirmiausia – tai nepakankamai įvertintas islamistinis Irano režimas, didžiulė Islamo revoliucijos gvardijos korpuso įtaka.
„Tikėtasi Irano liberalizacijos, atsivėrimo Vakarams, – visai pagal vokiečių politikų puoselėtas iliuzijas, kad totalitarinis Islamo Respublikos režimas reformuosis ir taps humaniškas, jei tik jam bus padėta išeiti iš „tarptautinės izoliacijos“.
„Reformų prezidento“ Hassano Rouhani išrinkimas 2013 metais susitiprino viltis, kad kaip tik dabar atėjo metas ilgai lauktam Irano režimo nuskaidrėjimui.“
Vadovaujantis prielaida, esą, Iranas iš principo nori reformuotis ir bendradarbiauti, derybose dėl branduolinio ginklo buvo apeiti kiti Artimiesiems Rytams ne mažesnės svarbos klausimai: aktyviai plėtojama balistinių raketų programa ir sistemingas Irano remiamų karinių grupuočių Libane, Irake bei Sirijoje apginklavimas, – nurodo R. Herzingeris.
Kaip ta karinė parama konkrečiai atrodo, dėsto regiono ekspertas Wilfriedas Buchta, ne vienerius metus praleidęs Irako taikos misijoje Bagdade.
Basharo al-Assado režimą Sirijoje Teheranas remia ne vien milijardais kreditų, nemokama nafta bei kariniais ekspertais. Sirijos teritorijoje kovoja 1 500 Irano revoliucijos gvardistų bei 15 tūkst. Irano apmokytų bei finansuojamų šiitų kovotojų iš Irako, Afganistano ir Pakistano bei 5 tūkst. proiraniškų „Hezbollah“ kovotojų iš Libano. B. al-Assadui teikiama Teherano parama kasmet siekia apie 6 milijardus dolerių, – nurodo W. Buchta.
Taip, pasak eksperto, išsipildė ilgai puoselėta Irano svajonė: dabar jis kontroliuoja iranišką šiitišką teritorinį koridorių, einantį nuo Irano per Iraką ir Siriją iki Viduržemio jūros. Kas, savo ruožtu, įgalina Teheraną ginklais, nafta bei maistu aprūpinti savo vietininkę Libane – „Hezbolah“. Libano pietuose dabar dislokuota 12 tūkst. modernių Irano raketų, nukreiptų į mirtiną priešą Izraelį, – primena W. Buchta žurnale „Cicero“.
To negana, Irano kontroliuojamų kovotojų daliniai dislokuoti ir Sirijoje, prie pat Golano aukštumų. Visa tai pagrįstai neramina Izraelį.
„Iš tikro tai reikėtų Trumpui beveik dėkoti, kad jis savo grasinimais atkreipė dėmesį į šias problemas, – pastebi buvęs Izraelio ambasadorius Vokietijoje Shimonas Steinas dienraščiui „Die Welt“. – Nes europiečiai nei prieš sudarant sutartį, nei po to nesukūrė jokios strategijos, kaip į visa tai reaguoti. Dabar juos nepasiruošusius užklupo Trumpo sprendimas ir jie reaguoja paniškai.“
Neteisingai įvertintas Rusijos vaidmuo
Naivūs, pasak R. Herzingerio, buvę europiečiai ir Rusijos atžvilgiu, jie netgi gyrė sutartį kaip puikų sėkmingo bendradarbiavimo su Rusija pavyzdį. Nors Rusija yra pati aktyviai įsitraukusi į Irano branduolinę programą, europiečių giliu įsitikinimu, ji, kaip ir Bendrija, esanti nesuinteresuota, kad Iranas taptų atomine valstybe.
„Taip paradoksaliai konstruotas – ir iki šiol tebekonstruojamas – niekada realiai neegzistavęs ES ir Rusijos interesų Irane tapatumas“, – sakė R. Herzingeris.
Nes iš tikro derybose Rusija tik siekė apsaugoti Iraną nuo didesnių nuostolių, pirmiausia – nuo jo atominės energetikos objektų galimo bombardavimo, kuriuo grasino JAV ir Izraelis, – argumentuoja R. Herzingeris.
„Vėliausiai su prasidėjusia rusų karine intervencija Sirijoje turėjo tapti aišku, kad Maskva į Teheraną žiūri kaip į strateginį sąjungininką, su kuriuo išvien veikiant būtų sumažinta Vakarų įtaka Artimuosiuose Rytuose“, – pastebi R. Herzingeris, kaip papildomą argumentą nurodydamas faktą, jog bendras Rusijos ir Irano puolimas Sirijoje prasidėjo praėjus vos keliems mėnesiams nuo susitarimo.
Kaip matyti, branduolinį susitarimą Iranas interpretavo kaip leidimą agresyviai politikai regione „įprastomis priemonėmis“, o Kremlius tokiam Irano požiūriui pritarė, – daro išvadą R. Herzingeris ir stebisi, kad europiečiai nesuskato iškart po to naujai įvertinti branduolinio susitarimo.
Sutartis su Iranu, atšaukusi Vakarų sankcijas ir leidusi jam ekonomiškai sustiprėti, tik didino Irano ekspansiją regione, – panašiai mano ir Artimųjų Rytų ekspertas W. Buchta. Viltys, kad susitarimas disciplinuos Irano mulas, nepasiteisino. Juo keisčiau, kad dabar, garsiai piktinantis vienašaliu Amerikos traukimusi iš sutarties, tai kažkodėl nutylima.
Ekonominiai interesai – aukščiau visko?
Europiečių, bet visų pirma – vokiečių politikai, kaip antai anuometinis ūkio ministras Sigmaras Gabrielis ir ankstesnis užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris, vos spėjus pasirašyti sutartį, skubėjo į Iraną zonduoti galimybių būsimam ekonominiam bendradarbiavimui.
Paskui politikus būriais patraukė pramonės ir prekybos atstovai.
Jungtinėms Valstijoms susidarė įspūdis, kad europiečiams branduolinė sutartis pirmiausia rūpėjo ekonominiais sumetimais, kad jiems svarbiau buvo ne susilpninti Irano režimo įtaką regione, o atsikratyti barjerų, trukdžiusių ekonominių santykių su Iranu plėtojimui, – svarsto R. Herzingeris.
Dabar viltingi ūkio atstovų planai atsidūrė didžiuliame pavojuje. „Naujos JAV sankcijos brutaliai sutryps gležną, vos pradėjusį leisti šaknis Vokietijos eksporto į Iraną augalėlį“, – apgailestavo Gabrielis Felbermayris, ekonominių ryšių su užsieniu informacinio centro vadovas.
Dėl to tylomis ir liejamas pyktis ant JAV vyriausybės, nusprendusios Iranui vėl taikyti sankcijų režimą ir spausti visas bendroves, verslo ryšiais susijusias tiek su Iranu, tiek ir su JAV. Tos taip vadinamos antrinės sankcijos paliestų tokias globalioje rinkoje veikiančias ES kompanijas, kaip „Total“, „Peugeot“, „Siemens“ ar „Airbus“, – nurodoma dienraštyje „Sueddeutsche Zeitung“.
Iranas ir toliau vaidina nekaltą auką ir... skaldo
W. Buchta dar gerokai prieš D. Trumpui priimant sprendimą nuspėjo, kokia bus Teherano reakcija: jis pareikš ir toliau laikysiąsis sutarties – kitaip, nei nepatikima ir nenuspėjama Amerika. Taip elgdamasis, Teheranas ir toliau pateiks save tarptautinei bendruomenei kaip nekaltą amerikiečių savivalės auką.
Drauge Iranas darys europiečiams psichologinį spaudimą, grasinimais nutraukti sutartį kurstydamas europiečių baimę dėl Artimuosiuose Rytuose galinčio kilti naujo karo. Tikslas aiškus: Teheranas sieks priversti Europą mainais už sutarties laikymąsi teikti Iranui didesnes ekonomines bei finansines paskatas.
Be to, eksperto vertinimu, Teheranas nepraleis progos pasinaudoti ir didėjančia distancija tarp Amerikos ir Bendrijos branduolio valstybių: jis suinteresuotas įvaryti pleištą tarp JAV ir Europos Sąjungos. Tad ir tuo požiūriu yra tikras Rusijos strateginis partneris. Maskva juk įgudusi žaisti Vakarų skaldymo žaidimą.
Štai ir praėjusį ketvirtadienį Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, susitikęs savo kolegą iš Vokietijos Heiko Maasą, nesėkmingai mėgino vilioti nauju aljansu: visas likęs pasaulis – prieš Ameriką, – informuoja dienraštis „Sueddeutsche Zeitung“.
Be dviejų minučių dvylika, o bendros strategijos – nėra
Tačiau Šioje be galo sudėtingoje, susikertančių interesų, konkurencijos, gudravimų ir diplomatinių slėpynių situacijoje europiečiams bus be galo sunku rasti bendrą optimalią poziciją, arba, kaip raginama Bendrijos užsienio reikalų ministrų susitikimo išvakarėse, kalbėti vienu balsu.
Kaip sunku Irano klausimu pasiekti unisono, rodo jau vien prieštaringi siūlymai, skambantys Angelos Merkel partijoje. Antai Vokietijos krikščionių demokratų (CDU) politikas užsienio reikalams Jürgenas Hardtas ragina duoti atkirtį JAV – net jei tai skaudžiai atsilieptų prekybos politikai. Neleistina, kad D. Trumpas taip „storžieviškai elgtųsi“ su Europa, – sakė jis Vokietijos radijui.
O štai CDU užsienio reikalų komisijos pirmininkas Norbertas Röttgenas mano, kad „be Amerikos nieko nebus“. Drauge politikas ragina europiečius pagaliau formuluoti savo pačių Artimųjų Rytų politiką.
„Nors šis regionas yra tiesioginėje mūsų pašonėje, Europos įtaka jame yra menkutė. Karti realybė, kad mes tiesiogiai kenčiame nuo tenykščio nestabilumo, tarkime, patirdami pabėgėlių krizę, tačiau politiškai esame bejėgiai. Mes nesame svarbus veiksnys“, – be iliuzijų konstatavo politikas žurnalui „Focus“.
Iliuzijomis per ilgai liūliuotasi. „Dabar – be dviejų minučių dvylika“, – sakė jis.