Itin slapta programa, kurios nariais jie tapo, oficialų pavadinimą įgijo tik po daugiau nei dviejų dešimtmečių – gerokai po to, kai slapta navahų kodų kalba padarė didelės įtakos kare dalyvavusioms Jungtinėms Valstijoms.
Jie žinojo tik tiek, kad jūrų pėstininkai ieško žmonių ir kad jiems reikėjo navahų tautybės žmonių pagalbos. „Todėl mes tapome savanoriais. Štai kaip mes prisijungėme“, – sakė dabar jau devyniasdešimtmetis P. MacDonaldas ir du jo bendražygiai, kurie visai neseniai Baltuosiuose rūmuose buvo apdovanoti už tarnybą.
Ši trijulė priklausė navahų karių daliniui, kuris naudojo slaptą neperprantamą kodų kalbą, leidusią siųsti informaciją apie kariuomenės taktiką, judėjimą ir įsakymus radijo ir telefono ryšiu. Ši kalba priešui buvo neiššifruojama ir suvaidino svarbų vaidmenį amerikiečiams pasiekiant pergalę Ivo Džimos ir keliuose kituose svarbiuose mūšiuose Ramiajame vandenyne.
Iki šių laikų išgyveno tik trylika kalbančių kodų kalba, sakė P. MacDonaldas. Pastarasis yra išlikusiųjų grupės prezidentas.
97 metų F. Begaye vos per plauką išgyveno per Taravos mūšį: sprogo jo laivas ir jis turėjo plaukti iki kranto. Karys buvo sunkiai sužeistas ir metus praleido laivyno ligoninėje, pasakojo P. MacDonaldas.
Jo teigimu, iš pradžių F. Begaye dirbo Ivo Džimos saloje, o vėliau dalyvavo Korėjos kare.
Mintis naudoti navahų kalbą kaip slaptą kodą kilo Philipui Johnstonui, praleidusiam vaikystę navahų rezervate, kur jo tėvai buvo misionieriai, rodo CŽV duomenys.
Pati mintis naudoti indėnų kalbą nebuvo nauja. Pirmojo pasaulinio karo metu amerikiečiai naudojo čoktavų genties kalbą. Tačiau vokiečiai ir japonai tarpukariu išmoko šios ir kitų indėnų kalbų, teigia CŽV.
Navahų kalbos sintaksė ir žodynas kitakalbiams praktiškai neperprantama. Svarbu ir tai, kad tai nerašytinė kalba. Todėl jūrų pėstininkai netoli San Diego buvusioje stovykloje 1942 metais pasamdė ir apmokė 29 navahus. Šie navahai sukūrė daugiau nei 200 naujų žodžių kariniams terminams.
„Aš žodžius mokiausi naktimis, – pasakojo vienas iš kodo žinovų Joe Hosteenas Kellwoodas. – Turėjau išmokti visus žodžius iš karto – 211 žodžių. Tai buvo ilgi žodžiai. Juos užsirašiau ir išmokau.“
Mūšių simuliavimo metu navahų kodai pasiteisino daug greičiau, nei tuo metu egzistavusios šifravimo mašinos. Todėl 1942 metų rugpjūtį 15 kodų ekspertų prisijungė prie jūrų pėstininkų Gvadalkanalo mūšio metu.
Po šio mūšio pirmosios jūrų pėstininkų divizijos vadas generolas majoras Alexanderis Vandegriftas paprašė atsiųsti daugiau navahų, pasakojo P. MacDonaldas.
Karo pabaigoje šią kodų kalbą mokėjo jau daugiau nei 350 žmonių. Dabar nė vieno iš tų 29 navahų, kurie sukūrė kalbą, nebėra tarp gyvųjų: paskutinis šios grupės narys Chesteris Nezas mirė 2014 metais.
Beveik kiekvieno svarbaus Antrojo pasaulinio karo mūšio Ramiajame vandenyne metu JAV kariuomenė naudojo du ryšių tinklus. Vienu tinklu angliškai būdavo perduodama bazinė informacija. O kitu – navahų kodų kalba – buvo perduodama slapta informacija.
Kodą mokėjusieji per mūšius dirbdavo dviese ir dažnai nedidelėse žemėje iškastose duobėse praleisdavo 24 valandas. „Kai krisdavo bombos, kodų žinovai negalėdavo tiesiog pasislėpti slėptuvėje, – savo knygoje rašė Ch. Nezas. – Mes turėjome nuolat perduoti informaciją, prašyti atsargų ir amunicijos, informuoti apie strategijas. Po kiekvieno informacijos perdavimo, tam, kad išvengtume japonų ugnies, turėdavome keltis į kitą vietą.“
Ivo Džimos mūšio metu kodų šifruotojai per 48 valandas perdavė daugiau nei 800 žinučių be klaidų, teigiama JAV Kongreso įstatyme dėl navahų apdovanojimo.
„Jei ne navahai, jūrų pėstininkams nebūtų pavykę užimti Ivo Džimos“, – sakė navahų ryšių karininkas majoras Howardas Connoras.
„Mes praradome 6 tūkst. jūrų pėstininkus per 28 mūšio dienas, o 25 tūkst. toje saloje buvo sužeisti.
Jeigu ne navahų kodų šifruotojai, būtų buvę gerokai blogiau“, – sakė generolas Johnas Kelly.
Informacija apie navahų kodų šifruotojų buvo išslaptinta tik 1968 metais, o plačioji visuomenė apie ją sužinojo tik dar po kelių dešimtmečių. Pirmuosius 29 navahų kodų šifruotojus tuometinis JAV prezidentas George‘as W. Bushas apdovanojo 2001 metais.
Baltuosiuose rūmuose įvykusios apdovanojimų ceremonijos metu P. MacDonaldas sakė, kad dabar paskutinis jo noras yra įkurti Nacionalinį navahų kodų žinovų muziejų, kad kita karta sužinotų šią neįtikėtiną istoriją.
„Tai, ką mes padarėme, atspindi mūsų amerikietiškumą. Amerika, kaip mes žinome, yra labai įvairi bendruomenė. Mes kalbame skirtingomis kalbomis, turime skirtingų įgūdžių, turime skirtingų talentų ir skirtingų religijų. Tačiau, kai kyla grėsmė mūsų gyvensenai, laisvei, kurią vertiname, mes susivienijame. Ir kai susivienijame, tampame nenugalimi“, – sakė jis.
„Navahų šifruotojai įnešė neįkainojamą indėlį į karo pastangas Ramiojo vandenyno teatre per Antrąjį pasaulinį karą“, – po Ch. Nezo mirties sakė Korpuso atstovas pulkininkas Davidas Lapanas, girdamas indėnų „didvyriškus veiksmus“.
Ch. Nezas yra sakęs: „Labai didžiavausi galėdamas pasakyti, kad japonai padarė viską, ką galėjo, kad įveiktų tą kodą, bet jiems tai niekada nepavyko“.
Ramiojo vandenyno kovos veiksmų teatre dalyvavo iš viso 400 navahų šifruotojų.
Kovoje su nacistine Vokietija ir imperialistine Japonija taip pat dalyvavo kitų genčių indėnai – čoktavai, komančiai ir seminolai, perduodami žinutes savo gimtosiomis kalbomis.
Dėl atitikmenų stygiaus jų kalbose kai kurie žodžiai turėjo būti išgalvoti. Pavyzdžiui, lėktuvas vadintas „paukščiu“, o bombonešis – „nėščiu paukščiu“.
Pagal navahų šifravimo sistemą kiekvieną lotyniškosios abėcėlės raidę atitiko indėniškas žodis. Pavyzdžiui, žodis „moasi“ („katė“, anglų kalba „cat“) reiškė „c“ raidę.
Ši šifravimo sistema liko įslaptinta iki 9-o dešimtmečio, nes JAV kariškiai tikėjosi, kad galėtų ją panaudoti per kokį nors kitą konfliktą.