Taigi jis nubėgo į vieną sandėlį ir pradėjo kuistis drabužių krūvoje: tai buvo daiktai, priklausę maždaug 6 tūkst. kiekvieną dieną dujų kamerose nužudomų žydų. Galiausiai jis aptiko tai, ko ieškojo – pora odinių batų.
Sh. Belleris buvo vienas iš 60 tūkst. kalinių, kurie buvo išvaryti į vadinamą mirties žygį iš Aušvico. Tai buvo vienas iš pamišusių nacių bandymų 1945 metų sausį pabėgti nuo sąjungininkų pajėgų. Artėjant rusų ir amerikiečių pajėgoms, naciai mėgino sunaikinti savo koncentracijos stovyklas ir nuslėpti savo nusikaltimus. Tačiau mirties stovykloje, kur jie nužudė 1,1 mln. žmonių, jau niekas nebegalėjo užglaistyti šiurpios tiesos.
Ateinančiomis savaitėmis, dauguma kalinių iš Aušvico – didžiausios nacių mirties įstaigos iš daugiau kaip 400 tūkst. stovyklų ir įkalinimo vietų – buvo varomi į kitas koncentracijos stovyklas. Kad jas pasiektų, kaliniams reikėdavo įveikti dešimtis, o kartais net šimtus kilometrų.
Pakeliui Sh. Belleris matė, kaip nacių sargybiniai žudė kalinius, kurie mėgindavo pabėgti, ir šaudydavo tuos, kurie atsilikdavo, įskaitant moteris ir vaikus, kurie būdavo tokie išsekę nuo bado ir brutalių gyvenimo sąlygų, kad nebegalėdavo paeiti. Žingsniuodamas Aušvice pačiuptais batais apautomis kojomis, Sh. Belleris regėdavo civilius vokiečius, kurie pakelėse žiūrėdavo, kaip eina kaliniai.
„Mums reikėjo eiti apledėjusiais laukais, per sniegą ir pūgą“, - vėliau prisiminė Sh. Belleris, dalyvavęs „Shoah“ fondo žodinės istorijos programoje, kuria buvo siekiama išsaugoti Holokausto aukų liudijimus. – Neįtikėtina“.
Paskutinės dienos Aušvico koncentracijos stovykloje, kurią naciai įkūrė 1940 metais Lenkijos Osvencimo mieste, buvo lydimos chaoso, bailumo ir bandymų sunaikinti įkalčius, liudijančius vieną efektyviausių nacistinės Vokietijos įrankių susidorojant su Europos žydais.
1944 metų pabaigoje, kai Antrojo pasaulinio karo sąjungininkų pajėgos iš vokiečių rankų išplėšė didžiąją dalį okupuotos Europos, tapo aišku, kad nacių kariuomenė, kadaise buvusi galinga jėga, kuri įsiveržė ir užėmė beveik visą Europą, kai 1933 metais Adolfas Hitleris atėjo į valdžią, artėja įspūdingo pralaimėjimo link.
Kai Vokietijoje pradėjo krikti vyriausybė ir kariuomenė, nacių pareigūnai tiek Vokietijoje, tiek Lenkijoje pradėjo galvoti apie artėjančią pabaigą. 1944 metų lapkritį Heinrichas Himmleris, vadovavęs SS ir tapęs vienu iš Holokausto architektų, išleido netikėtą įsaką sunaikinti Aušvico – Birkenau – didžiausios iš trijų pagrindinių Aušvico stovyklų – dujų kameras.
Istorikai nesutaria, kodėl jis išleido tokį nurodymą, tiesiogiai prieštaravusį ankstesniam A. Hitlerio įsakymui išnaikinti Europoje likusius žydus.
Stovyklos pareigūnai pakluso H. Himmleriui. 1944 metų pabaigoje dalis dujų kamerų buvo išrinkta. Pasak liudininkų, šie darbai buvo patikėti „Sonderkommando“ – žydų kalinių grupei, turėjusiai prižiūrėti dujų kameras. Sausį, artinantis rusams, likę pastatai buvo nugriauti – susprogdinti dinamitu. Tačiau griuvėsiai liko.
Tuomet prasidėjo žygiai. Likusiems kaliniams, kurie atrodė pakankamai pajėgūs eiti, buvo liepta sustoti į kolonas ir palikti Aušvicą. Mirties stovykloje liko maždaug 7 tūkst. kalinių, o 60 tūkst. patraukė į kelionę. Nacių sargybiniai varė kalinius per Pietų Lenkijos miškus ir laukus į Vokietiją. Vokiečiai šią kelionę vadino „evakuacija“, tačiau patys kaliniai ją nedelsiant praminė „mirties žygiu“.
Kelionė buvo žiauri. Tuos žmones, kurie atsilikdavo, panikuojantys sargybiniai nušaudavo arba sumušdavo. Maža to, kalinių gretas pradėjo retinti šaltis, badas ir ligos. „Bet kas, išdrįsęs tik pasilenkti ar sekundei sustoti, sulaukdavo šūvio“, - prisiminė Iba Mannas, kuriam tuo metu buvo 19 metų.
Nacių tikslas buvo ne tik sunaikinti mirties stovyklų įrodymus: jie planavo priversti kalinius vergauti Reichui. Kai kurie kaliniai buvo sugrūsti į traukinio vagonus, kad užbaigtų kelionę į Vokietiją. Dalis kalinių sugebėjo pasprukti. Iš tų, kurie buvo verčiami žygiuoti, dalis pakeliui mirė. Tačiau kiek žmonių per šiuos žygius buvo nužudyti, lieka neaišku.
Kaliniai, kurie liko stovykloje, buvo netinkami darbui: jie buvo per silpni ar pernelyg ligoti. Netrukus pasirodė SS įsakas nužudyti visus likusius kalinius ir naciai dar spėjo nužudyti maždaug 700 žmonių. Tačiau stovykloje įsivyravo chaosas. SS pareigūnai pradėjo bėgti patys, pakriko griežta hierarchija, kontroliavusi kalinius.
Pareigūnai, kurie dar buvo likę stovykloje, griebėsi paskutinių bandymų nuslėpti savo nusikaltimus ir puolė deginti dokumentus. Tuo tarpu dar gyvi likę kaliniai spietėsi ligoninės lovose bei gultuose ir laukė, kas bus. Dingus paskutiniams sargybiniams, kai kurie kaliniai pabėgo.
1945 metų sausio 27 dieną Raudonoji armija pasiekė stovyklą. Jos viduje ji aptiko ekskrementais aplipusius ir nuo bado mirštančius kalinius, medicininiams eksperimentams naudotus vaikus ir kitus šokiruojančius nacių nusikaltimų įrodymus. Birkenau stovykloje nacių sargybiniai nespėjo sunaikinti kai kurių sandėlių, kur buvo laikomi iš kalinių atimti daiktai, turėję atitekti Reichui. Tarp šių daiktų buvo 7,7 t žmonių plaukų, 370 tūkst. vyriškų kostiumų ir 837 tūkst. moteriškų paltų bei suknelių.
Išlaisvinus stovyklą, joje buvo likę vos 7 tūkst. kalinių. Tačiau pusė išgyvenusių kalinių netrukus po išlaisvinimo mirė nuo bado, ligų ir išsekimo. Likusi dalis po truputį atsigavo ir pradėjo gyventi kaip namų netekę asmenys.
Nors rusai buvo įžengę į daugiausia žmonių pražudžiusią mirties stovyklą, naujiena apie Aušvico išlaisvinimą net nepateko į pirmuosius laikraščių puslapius. 1945 metų sausio 28 dieną „The New York Times“ paskelbtame oficialiame pranešime apie šią stovyklą net neužsimenama – paminimas tik pats miestas. Vasario 3 dieną šis leidinys „žudymo fabrikui“ Osvencime skyrė dvi pastraipas, net pateikė mažai detalių. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, mažai žmonių galėjo suvokti tą siaubą, kuris buvo aptiktas šiose stovyklose.
Tik tuomet, kai išaiškėjo tikrieji Holokausto mastai, pasaulis pradėjo reaguoti į tai, kas vyko Aušvice. Nors naciai spruko ir mėgino užglaistyti savo šiurpius darbus, neleisdami kada nors sužinoti išsamią jų nusikaltimų istoriją, išliko aukų ir išgyvenusių kalinių liudijimai.
Per Holokaustą buvo nužudyta iš viso 6 mln. žydų. Šiandien muziejus ir memorialas Aušvice saugo nacių nusikaltimų likučius – primenančius tuos žmones, kurie buvo nužudyti, ir tapusius testamentu tiems, kurie išgyveno.