Vasario mėnesį žiniasklaidoje pasirodė ne vienas pranešimas apie smūgį, kurio taikiniu galėjo tapti Sirijoje dislokuotas PKK „Vagner“ priklausęs rusų karių būrys. Įvairių Rusijos ir užsienio leidinių duomenimis, nuo atakos tikrai žuvo ne mažiau kaip 11 Rusijos karių, o maksimalus žuvusiųjų skaičius galėjo siekti net kelis šimtus.
Pranešimus apie susidūrimų Sirijoje aukomis tampančius Rusijos PKK tarnaujančius karius jau galima pavadinti reguliariai skelbiamomis naujienomis. BBC Rusijos tarnybai pavyko išsiaiškinti, kad vien per 2017 metų rugsėjį Sirijoje žuvo ne mažiau kaip 54 Rusijos PKK samdiniai.
Nors šių formuočių egzistavimo Rusija lig šiol oficialiai nepatvirtino, galimybės, kad Sirijoje tikrai gali būti tam tikras skaičius su karinėms struktūromis niekaip nesusijusių Rusijos piliečių, taip pat neatmeta.
Įvairiose PKK daugiau nei aštuonetą metų pradirbęs T. McQueenas mano, kad PKK „Vagner“ narių veikla galėjo paskatinti pokyčius, susijusius su tokių kompanijų darbo specifika.
Toliau pateiktas T. McQueeno pokalbis su BBC korespondente Olga Ivšina.
– Papasakokite, kaip prisijungėte prie privačios karinės kompanijos?
– Iki 2004 metų tarnavau Didžiosios Britanijos pajėgose, dalyvavau karinėje operacijoje Irake. Vėliau nutariau pereiti į privataus verslo struktūras.
Tada Irake jau veikė keletas PKK. Laikraščiuose tokių įmonių skelbimų, aišku, galima neieškoti, tačiau su kariniais reikalais susiję asmenys apie jas, be abejo, žinojo – iš lūpų į lūpas informacija buvo perduodama labai efektyviai.
Pateikiau prašymą ir po būtinosios patikros išvykau į komandiruotę – vėl į Iraką, tik tąsyk jau kaip PKK samdinys.
Skirtos užduotys buvo labai įvairios. Pavyzdžiui, aš ne kartą dirbau pagal sutartis su britų ir amerikiečių vyriausybėmis. Vis dėlto nieko panašaus į tai, kas dabar rašoma apie „Vagner“, tikrai nebuvo. Man jau kelis metus neteko būti Sirijoje, todėl pats „Vagner“ samdinių nemačiau.
Tik iš žmonių, kuriems žinoma, kuo užsiima tie vaikinai, pasakojimų galima spręsti, kad dalyvavimas kariniuose veiksmuose vyksta visu pajėgumu. Mūsų veikla buvo visiškai kitokia.
Primena Rusijos GRU pavaldžią kariuomenę
– Kuo paprastai užsiima PKK konflikto zonoje?
– Daug kas priklauso nuo pačios PKK. Kai kurios kompanijos tiesiog atlieka kokių nors objektų arba žmonių ginkluotos apsaugos funkciją. Tačiau yra ir gerokai slaptesnius veiksmus vykdančių kompanijų, paprastai užsiimančių tuo, ko nesiima kariuomenė.
Vienu iš geriausių tokių kompanijų pavyzdžių galėtų būti amerikiečių „Blackwater“. (Tai stambiausia pasaulyje PKK, skandalingai pagarsėjusi po JAV įsiveržimo į Iraką. Tada ji buvo kaltinta taikių gyventojų žudymu ir ginklų kontrabanda. 2009 metais kompanijai buvo duotas naujas pavadinimas – „Xe Services“, o vėliau jis pakeistas į „Academi“.)
Mane pasamdžiusioje įmonėje viskas buvo kitaip. Didžiąją Irake praleisto laiko dalį turėjau rūpintis JAV inžinerinių pajėgų vyresniųjų pareigūnų saugumu.
Saugumą privalėjome užtikrinti jiems vykstant į neramumų krečiamus rajonus. Pagal tam tikrą sutartį rengėme Irako policijos mokymus.
2008 metais dirbau pagal sutartį su Didžiosios Britanijos vyriausybe. Tada teko rūpintis Didžiosios Britanijos diplomatinės misijos Bagdade saugumu. Britų PKK apskritai išsiskiria pakankamai griežta tvarka.
Dabar, norint, kad su tavimi būtų pasirašyta bent kiek rimta sutartis, reikia turėti apsaugininko licenciją, o norint ją gauti, būtina baigti mokamus kursus, po kurių dar laukia patikrinimas.
Tačiau, pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose tikrai yra PKK, kurių gretos pildomos abejotinos biografijos asmenimis.
– Ar PKK samdinius galima prilyginti tradicinėse šalies pajėgose tarnaujantiems kariams? O gal tai tik pagalbinis personalas?
– Mus tikrai buvo galima pavadinti pagalbiniu personalu ir mūsų užduotys iš esmės skyrėsi nuo tų, kurios tenka kariuomenei. Mes, galima sakyti, buvome konflikto zonoje dirbantys asmeniniai apsauginiai. Nuo pajėgose tarnaujančių karių labiausiai mus skyrė tai, kad mes niekada nevykdėme puolimo veiksmų.
Nors kartkartėmis ir tekdavo paleisti ugnį, taip buvo daroma tik siekiant apginti klientus, saugomus objektus arba apsiginti patiems.
Apie nešvarius kompanijos „Blackwater“ darbelius Irake sklando tikros legendos. Į ją dažnai buvo priimami amerikiečių policijos šerifai. Gavę į rankas ginklą jie tiesiog proto netekdavo – šaudydavo ir esant reikalui, ir be jokios priežasties. Vis dėlto jokių „Blackwater“ puolimo operacijų aš neprisimenu.
Rusai elgiasi kitaip. Galėčiau net pasakyti, kad jie pakeitė žaidimo taisykles. PKK „Vagner“, kiek žinau, Sirijoje tikrai prisideda prie karinių veiksmų. Ją galėčiau palyginti su kokia nors GRU (Rusijos vyriausiajai žvalgybos valdybai) pavaldžia kariuomene.
Aš, beje, nemanau, kad taip dabar elgiasi tik PKK „Vagner“. Labai gali būti, kad į Siriją arba Iraką pasiųstos Jungtinių Valstijų PKK taip pat aktyviai dalyvauja kariniuose veiksmuose.
Už tokį atlygį į karą nevyktų
– Ar pakankamai apmokamas PKK samdinio darbas?
– Privačių karinių kompanijų darbuotojai visada gauna daugiau nei įprastose pajėgose tarnaujantys kairiai, be to, dažnai jie aprūpinami ir geresne technika. Vis dėlto bėgant laikui ir PKK sektoriuje daug kas keičiasi.
Tuoj pat po 2000-ųjų PKK teikiamos paslaugos buvo ypač paklausios, o galinčiųjų vykti į tokias komandiruotes buvo ne taip ir daug, todėl atlyginimai buvo gana dideli. Pamenu, kad yra tekę uždirbti ir 120 tūkst. eurų per metus.
Tačiau PKK skaičius tolydžio augo, be to, daugėjo ir norinčiųjų užsidirbti. Dėl šios priežasties atlyginimai ėmė mažėti.
Prisimenu, kad pagal 2008 metais pasirašytą sutartį buvo mokama po 400 JAV dolerių (329 eurus) per dieną, tačiau vėliau atsirado kompanija, pasiūliusi užsakovams tokias pat paslaugas tik už gerokai mažesnį mokestį.
Tada mūsiškis direktorius ir pasakė, kad atlyginimai bus sumažinti iki 270 JAV dolerių (222 eurų) per dieną. Tie, kurie su nauju potvarkiu nesutiko, galėjo palikti tarnybą. Esu girdėjęs, kad rusai kariauja už 5 tūkst. JAV dolerių (4 108 eurus) per mėnesį. Už tokius pinigus į karą tikrai nevykčiau.
Jokių teisių ir jokios atskaitomybės
– Kuo skiriasi konflikto zonoje atsidūrusio įprastų pajėgų kario ir PKK samdinio statusas? Ar kuriems nors suteikiamos didesnės teisės? Ar galima teigti, kad tradicinių pajėgų karys atsiduria ant aukštesnės arba žemesnės hierarchijos pakopos?
– Tradicinių pajėgų kariai yra labiau saistomi infrastruktūros ir hierarchijos. Dėl šios priežasties jiems tarsi garantuojama geresnė apsauga ir suteikiama daugiau teisių. Tačiau yra ir tam tikrų išlygų.
Kariai ir karininkai paklūsta ir gimtosios šalies kariuomenės įstatymams, ir savo vadovybės nurodymams. Patekęs į pasalą arba susišaudymą, apie tai turi informuoti savo vadovybę.
Ji, savo ruožtu, siunčia pranešimą į štabą ir t. t. Taip apie, tarkim, susišaudymą sužino daugybė žmonių. Pasielgus ne taip, kaip reikia, be triukšmo reikalo užglaistyti nepavyks.
PKK samdiniams suteikiama didesnė pasirinkimo laisvė. Patekus į pasalą, galima tiesiog atsišaudyti ir važiuoti toliau – niekam atsiskaityti neprivaloma.
– Ar kariai gali taip pasielgi?
– Ne. Visų prima, kariai paprastai įeina į kokios nors grupės sudėtį. Toje grupėje paprastai galioja griežta eilinių, jaunesniųjų vadų ir karininkų hierarchija. Beveik visi tarnaujantieji turi radijo stoteles, ant kai kurių šalmų būna sumontuotos vaizdo kameros, todėl nepranešti apie susišaudymą tiesiog neįmanoma.
Privačiose karinėse kompanijose – viskas kitaip. Pavyzdžiui, mes buvome suskirstyti į 5–10 žmonių grupes, kurių viduje jokios oficialios hierarchijos nebuvo.
Taip, vienas būdavo skiriamas vyresniuoju. Tačiau tai tebuvo eilinis vaikinas, gaudavęs didesnį atlyginimą už mūšio lauke priimamus sprendimus – tik tiek. Jis tikrai neturėdavo niekam atsiskaitinėti už kiekvieną šūvį arba veiksmą.
Vaikinams iš PKK jokie įstatymai paprastai negalioja. Pavyzdžiui, Irake veikę „Blackwater“ nariai nesilaikė Irako įstatymų dėl tuo metu šaliai vadovavusios laikinojo laikotarpio vyriausybės.
Jungtinėse Valstijose jais taip pat ilgai niekas nesidomėjo. Nors keletas teismų ir įvyko, juos greičiausiai reikėtų vadinti vien parodomojo pobūdžio procesais.
Vis dėlto negalima pamiršti ir antros medalio pusės. Beveik jokių teisių PKK samdiniams nesuteikiama, o iškilus problemų jie negali tikėtis apsaugos. Kitaip yra nebent tuo atveju, jei dirbama pagal valstybinę sutartį.
– Kas daroma PKK samdinio žūties arba sužeidimo atveju?
– Visų pirma, nereikia pamiršti, kad visi PKK darbuotojai apdraudžiami. Žuvusiojo kūnas visada pristatomas į konflikto zonoje įkurtą PKK bazę. Tada PKK arba draudimo įmonės pasamdytu lėktuvu jis nuskraidinamas į gimtąją šalį.
Jo šeimai išmokama pagal sutartį numatyta kompensacija. Ją moka draudimo įmonė.
PKK samdinių žūtys karo netektims nepriskiriamos. Iš dalies dėl to PKK paslaugos kai kuriose valstybėse yra ypač paklausios.
Dabar apie sužeistuosius. Kiekvienoje PKK paprastai yra ir gydytojų, ir sanitarų. Jie ir suteikia pirmąją medicininę pagalbą, stabilizuoja sužeistojo būklę.
Sužeistasis vėliau lėktuvu skraidinamas namo. Pavyzdžiui, aš būčiau nuskraidintas į Londoną. Pasiekęs gimtąją šalį žmogus gydomas įprastoje ligoninėje.
Jei PKK veikia pagal valstybinę sutartį, pagalbos gali suteikti ir konkrečios šalies karinės pajėgos. Pavyzdžiui, kai dirbome JAV karinėms pajėgoms, buvome gydomi karinėse ligoninėse.
– Kokie PKK ir tradicinėse pajėgose tarnaujančių karių santykiai?
– Paprastai tie santykiai labai geri. Dagelis PKK samdinių – buvę tradicinių pajėgų kariai, todėl visi puikiai žino, ką reiškia gyventi karo sąlygomis.
Kita vertus, daugelis tarnaujančių karių su susidomėjimu stebi PKK darbą – juk ir patiems ateityje gali tekti tuo užsiimti.
Nėra jokių bendradarbiavimą reglamentuojančių protokolų, tačiau kariai ir samdiniai dažnai vieni kitiems padeda. Kai pats dirbau PKK Irake, amerikiečių kariai net kelis kartus padėjo atsikratyti pasalos.
– Tekdavo prašyti pagalbos, ar amerikiečiai elgdavosi vedini vien savo iniciatyvos?
– Kartais tiesiog pasisekdavo – pro šalį važiuodavo kokia nors grupė. Kartais tekdavo ir prašyti. Žinojome, kaip su jais susisiekti. Vis dėlto pagalbos sulaukdavome ne visada. Kiekvienu atveju sprendimą priimdavo grupei vadovaujantis karys, atsižvelgdamas į konkrečias asmenines užduotis.
Būdavo ir taip, kad į pagalbos prašymą niekas neatsiliepdavo. Taip nutikdavo, jei kariams reikėdavo spręsti savas problemas ir jie negalėdavo išduoti savo buvimo vietos.
Mes taip pat kartais padėdavome kariams, tačiau taip elgdavomės grynai savo iniciatyva – pagalbos į mus niekada nesikreipdavo. Nebuvo vykdoma ir jokių bendrų mūsų ir amerikiečių karių operacijų.
„Elgėsi ne geriau nei rusai“
– Ar PKK kariai gali tikėtis kokių nors apdovanojimų? Pavyzdžiui, medalių arba ordinų?
– Ne. Apie jokius ordinus negali būti nė kalbos. Mums mokėjo pinigus. Net premijos už puikų užduočių vykdymą nebūdavo skiriamos. Gaudavome tik iš anksto susitartą algą.
Tik praėjus keliems metams po karinių veiksmų Irake pabaigos, man regis, buvo įsteigtas medalis nuopelnams atkuriant Iraką atminti. Kai kurie vaikinai jį gavo.
Vis dėlto tai nėra karinis apdovanojimas. Jis buvo dalijamas į kairę ir į dešinę. Karinių apdovanojimų PKK samdiniai negauna niekada.
– Keliais žodžiai jau užsiminėte apie PKK „Vagnner“. Kaip iš tiesų vertinate šios kompanijos veiklą?
– Tiesą sakant, perdėm akylai tos grupuotės nestebiu, kadangi turiu pakankamai asmeninės veiklos. Vis dėlto kai pagal sutartis dirbau Rytų Ukrainoje, grupės „Vagner“ pavadinimą tekdavo girdėti gana dažnai.
Jokios asmeninės antipatijos jiems jausti aš negaliu. Mūsų PKK darbavosi Irake ir Afganistane. Įžengėme į Iraką ir supurtėme šalį. Tikrai nesielgėme ten geriau nei dabar rusai Sirijoje.
Taip, „Vagner“ dabar įsitraukė į Sirijoje vykstančią atvirą kovą. Paprastai PKK darbuotojai taip nedaro. Persimainiusi situacija, kaip bebūtų, manęs nė kiek nestebina. Jų pavyzdžiu greičiausiai paseks ir kitų šalių PKK, jei, žinoma, to dar nepadarė.
Kadaise tradiciniu laikytas Sirijoje vykstantis karas vis labiau panėšėja į hibridinį, todėl kyla labai daug klausimų dėl Damasko, o ir apskritai viso regiono ateities. Gali būti, kad tai ne paskutinė permaina privačių karinių kompanijų raidos istorijoje.
Į BBC korespondentės klausimus atsakęs T. McQueenas – saugumo klausimais užsiimantis specialistas. Apie 20 savo gyvenimo metų jis tarnavo pėstininku Didžiosios Britanijos kariuomenėje. Per visą tarnybos laiką jam teko dalyvauti kariniuose veiksmuose Irake. Nuo 2004 metų jis pradėjo bendradarbiauti su privačiomis karinėmis kompanijomis. Pagal sutartį su PKK T. McQueenas dirbo Irake ir Afganistane. Yra dirbęs apsauginiu Libijoje ir konflikto zonoje Ukrainos pietryčiuose.