Daugeliui mūsų jokia naujiena, kad narcisizmo sąvoka psichologijoje vartojama kalbant apie atskirus asmenis – išoriškai jie atrodo itin savimi pasitikintys ir turintys, kuo pasipuikuoti, tačiau viduje – menki ir pažeidžiami. Tačiau grupinis narcisizmas – kas kita. Į grupinį narcisizmą linkę asmenys siekia pademonstruoti savo bendraminčių rato, grupės, religinės, tautinės ar kitokios bendruomenės, kuriai jie priklauso, išskirtinumą ir viršenybę kitų grupių atžvilgiu, tačiau viduje abejoja grupės prestižu. Šioms abejonėms kompensuoti reikalingas kitų pripažinimas. Būtent pažeidžiamumas skiria grupinį narcisizmą nuo tikrojo pasididžiavimo savo valstybe jausmo. Panašiai ir narcisistinių polinkių turintis žmogus skiriasi nuo to, kuris turi sveiką pasitikėjimo savimi jausmą.
Polinkį į grupinį narcisizmą gali sužadinti bet kuris iš politinių polių
Įrodyta, kad tam tikri grupinio narcisizmo požymiai išryškėja atsiradus poreikiui kompensuoti asmeninio nevisavertiškumo jausmą – panašiai kaip į narcisizmą linkę asmenys privalo pabrėžti savo svarbą, idant užmaskuotų savo nerimą, kylantį dėl nepakankamo dėmesio. Kenterberio (Jungtinė Karalystė) Kento universiteto psichologijos dėstytoja Aleksandra Cichocka kartu su kolegomis neseniai nustatė, kad žmonės, kurie jaučiasi nepakankamai kontroliuojantys savo gyvenimą, yra labiau linkę į grupinį narcisizmą.
Toliau gilindamiesi į šią sritį, tyrėjai taip pat išsiaiškino, kad tyrimo dalyvių polinkis į grupinį narcisizmą sustiprėja, nurodžius jiems pagalvoti apie tuos gyvenimo momentus, kurių kontroliuoti jie visiškai neturėjo galimybės. Ir priešingai – polinkis į grupinį narcisizmą susilpnėja, paprašius jų prisiminti tas akimirkas, kai padėtį jie visiškai kontroliavo.
Grupinio narcisizmo sąvoka nėra nauja. Pirmieji dar praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje ją pavartojo psichoanalitikas Erichas Frommas ir sociologas Theodoras Adorno. Tačiau dabar, pasaulio politikoje ėmus siausti naujiems vėjams, socialinių psichologų dėmesys šiam reiškiniui gerokai išaugo. Štai A. Cichockos kolegė Londono Goldsmito universitete Agnieszka Golec de Zavala paskelbė turinti preliminarių duomenų, kad grupinio narcisizmo požymių turintys asmenys buvo labiau linkę balsuoti už Donaldą Trumpą ir „Brexit“ (tačiau straipsnio autorius Ch. Jarrettas pažymi, kad tai anaiptol nereiškia, jog visi, balsavusieji už D. Trumpą ir „Brexit“, yra linkę į grupinį narcisizmą).
Iš tiesų, Ch. Jarretto teigimu, grupinį narcisizmą daugiau ar mažiau gali iššaukti bet kurią debatų pusę palaikantys politikai. Pavyzdžiui, „Brexit“ kampanijos vedliai polinkį į grupinį narcisizmą turinčius žmones galėjo „užkabinti“ prabildami apie teisėto Britanijos suvereniteto atstatymo ir nepriklausomybės siekius. Tačiau lygiai tokią pačią reakciją galėjo iššaukti ir už pasilikimą Europos Sąjungoje agituojantys politikai. Štai kaip, apeliuodamas į patriotizmą, tuometis premjeras Davidas Cameronas įkalbinėjo britus savo balsus atiduoti už pasilikimą ES:
„Vis dėlto nemanau, kad Britanija išstos. Manau, mes liksime ir kovosime. Tai yra tai, ką mes turėtume daryti. Tai yra tai, kas mūsų šaliai teikia didybės, ir tai, kas užtikrins jos didybę ateityje.“
Grupinio narcisizmo tonas – užgaulus ir įtarus
Nerimą kelia tai, kad, kaip nurodo A. Golec de Zavala ir A. Cichocka, grupinis narcisizmas gali paskatinti valstybių nesantaiką, mat polinkiu į grupinį narcisizmą pasižymintys asmenys, pajutę, kad į jų aplinką kėsinamasi, gali imtis keršto.
Praėjusiais metais paskelbtoje tyrimo medžiagoje nurodoma, kad pagal grupinio narcisizmo vertinimo skalę daug balų surinkę tyrimo dalyviai turkai dažniau negu kiti dalyviai buvo linkę teigti, kad tai, jog Turkijai nebuvo leista įstoti į ES, yra nacionalinis pažeminimas. Tačiau tuo pat metu jie nurodė džiūgaujantys dėl bloko ekonominių nesėkmių. Atliekant kitą tyrimą, kuriame tirti JAV studentai, išsiaiškinta, kad daugiau balų pagal grupinio narcisizmo vertinimo skalę surinkę dalyviai dažniau reiškė prielankumą karinei agresijai.
Iš tiesų, Ch. Jarretto teigimu, grupinį narcisizmą daugiau ar mažiau gali iššaukti bet kurią debatų pusę palaikantys politikai. Pavyzdžiui, „Brexit“ kampanijos vedliai polinkį į grupinį narcisizmą turinčius žmones galėjo „užkabinti“ prabildami apie teisėto Britanijos suvereniteto atstatymo ir nepriklausomybės siekius. Tačiau lygiai tokią pačią reakciją galėjo iššaukti ir už pasilikimą Europos Sąjungoje agituojantys politikai. Štai kaip, apeliuodamas į patriotizmą, tuometis premjeras Davidas Cameronas įkalbinėjo britus savo balsus atiduoti už pasilikimą ES:
„Vis dėlto nemanau, kad Britanija išstos. Manau, mes liksime ir kovosime. Tai yra tai, ką mes turėtume daryti. Tai yra tai, kas mūsų šaliai teikia didybės, ir tai, kas užtikrins jos didybę ateityje.“
Ch. Jarretto teigimu, kad ir kokios būtų šių tyrimų išvados, dėmesį derėtų atkreipti į tai, kad grupinis narcisizmas iš esmės skiriasi nuo kitų nacionalinio pasididžiavimo formų ir kad teigiami jausmai savo šalies atžvilgiu gali duoti nemažos naudos. Pavyzdžiui, neseniai paskelbtame pranešime A. Cichocka paaiškino, kokiais atvejais stiprus savęs tapatinimas su tam tikra grupe gali būti konstruktyvus. Neretai žmonės jaučiasi veikiantys tikslingiau ir prasmingiau, kai prisideda prie platesnės grupės siekių įgyvendinimo. Štai, pavyzdžiui, sveikas patriotizmas siejamas su didesne tolerancija ir supratimu kitų tautų atžvilgiu, o į grupinį narcisizmą linkusių asmenų tonas paprastai yra užgaulus ir įtarus, o noras būti pripažintiems – nepasotinamas.
Dar vienas dalykas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį, yra tai, kad dažnai, vertinant polinkį į grupinį narcisizmą, kaip svarbus aspektas įvardijami kiti susiję psichologiniai ir sociologiniai veiksniai, pavyzdžiui, iš labiau neigiamų – savos grupės garbinimas (manymas, kad sava grupė yra aukščiau visų kitų), iš teigiamų – konstruktyvus patriotizmas (meilė savo šaliai, kartu pripažįstant, kad trūkumų vis dėlto esama, tačiau esama ir būdų juos pašalinti). Žinoma, teigia autorius, kasdieniniame gyvenime daugelis mūsų nuolat patiriame tokio pobūdžio jausmus – kartais stipriau, kartais ne taip stipriai. Laikui bėgant, mūsų požiūriai ir įsitikinimai gali kisti – tai neišvengiama.
Ch. Jarretto teigimu, dėmesį į minėtų tyrimų rezultatus derėtų atkreipti viso politinio spektro atstovams. Jei 2016-ųjų įvykiai šiuo požiūriu bent šiek tiek svarbūs, apie aptartąjį asmenybės tipą ko gero teks sužinoti gerokai daugiau.