Iš kitų puotų 1971 metais vykusi ir 1,5 mlrd. svarų (1,95 mlrd. Eur) kainavusi šventė išskiria ne tik mastu. Verta paminėta absurdiškus pasiruošimo sprendimus, pavyzdžiui, kiekvieną dieną, kol vyko šventė, į dykumą buvo skraidinami automobilio dydžio ledo blokai – baltajam vynui šaldyti.
Dirbtinėje oazėje buvo laikinai apgyvendinta ir 500 tūkst. paukščių, kurių čiulbesys turėjo kurti ypatingą nuotaiką (deja, dauguma per kelias dienas dėl vandens trūkumo nugaišo). Ši puota išskirtinė ir dėl oficialaus jai skirto filmo, kurį kūrė ne kas kitas, o profesionalų komanda iš Holivudo.
Tris dienas Persepolyje trukusi Irano šeicho šventė išskirtinė tuo, kad šis „amžiaus vakarėlis“ padarė neįtikėtiną įtaką ateities įvykiams. Pasirodo jis tapo akstinu politinei revoliucijai, kuri ir po šiai dienai taip ir nesibaigia Artimuosiuose Rytuose – bei likusiame pasaulyje.
Žvelgiant iš šiandieninės perspektyvos, akivaizdu, kad šio vakarėlio palikimas žymiai svarbesnis nei manyta tuo metu.
Irano šachas ir jo svečiai palapinėse, kuriose buvo įrengta oro kondicionavimo sistema, linksminosi ir valgė ikrus, kimštus fazanus ir gėrė 1945 metų „Chateau Lafite“, o jo oponentai iš pykčio griežė dantimis ir rezgė revoliucinius planus.
Garsiausiai pasipiktinimą reiškė tremtyje gyvenantis mula Ajatola Khomeini, kuris viešai pasmerkė visus „gėdingo“ vakarėlio svečius ir išvadino juos „išdavikais“ bei „maitvanagiais“. Jis garsiai drąsino paprastus ir peralkusius Irano žmones sukilti prieš valdovą. Gana greitai taip ir įvyko.
Ironiškiausia tai, kad Irano šacho puota kaip tik turėjo sustiprinti sosto pozicijas. Šventė buvo skirta svarbiai progai – 2500-osioms Persijos imperijos įkūrimo metinėms.
Irano šachas Mohammadas Reza Pahlavi buvo laikomas progresyviu autokratu. Moterims suteikta teisė balsuoti, imti marginalizuoti islamistai. Nepaisant to, netrūko jam nepritariančiųjų, o opozicijos šachas nesigailėjo. Disidentams grėsė kakinimai, kalėjimas ar net dar blogesnis scenarijus. Nors daugiau nei pusė šalies žmonių ir gyveno žemiau skurdo ribos, valdančioji šeima mėgavosi protu sunkiai suvokiama prabanga.
Kadangi laiku neatsirado nė vieno drąsaus žmogaus, galėjusio perspėti šachą darant rimtą klaidą, didžiausias ir prabangiausias pasaulyje vakarėlis buvo planuojamas ir sėkmingai virto realybe, o, kaip paaiškėjo vėliau, tai kainavo žymiai daugiai nei vien pinigus.
Dokumentinio filmo režisierius Hassanas Amini, kurdamas juostą, turėjo kaip reikiant pasistengti ieškodamas informacijos, padėjusios detaliai atkartoti visus vakarėlyje dalyvavusius ir savo vaidmenį atlikusius svečius – pradedant padavėjais iš Šveicarijos ir karališkųjų šeimų nariais. Rezultatas – įstabus puikybės ir nostalgijos kokteilis.
Pagrindinis Irano šacho tikslas tuo metu buvo surengti įstabią šventę Persepolio griuvėsių fone – maždaug už valandos kelio nuo viduramžių Širazo miesto Irano pietuose, tačiau nedelsiant kilo bėdų – o kur apgyvendinti svečius?
Netrukus rastas gana paprastas, tačiau labai brangus sprendimas – savotiškas palapinių miestelis, tačiau tikrai ne šiaip paprastas palapinių miestelis. Jis greičiau priminė nedidelį gyvenamąjį rajoną – aplink pagrindinį fontaną įstabiame sode išsidėstė kelios dešimtys tikrus namelius primenančių laikinų būstų garbingiausiems svečiams. Golfo laukas? O kaip gi be jo. Vandens nebuvo, ką jau kalbėti apie žalumą, tad viską teko atskraidinti ir atvežti iš kitur.
Paryžiaus restoranas „Maxim“ – tuo metu laikytas pačiu geriausių restoranu visame pasaulyje – pasirinktas atsakingoms pareigoms sudaryti šventės valgiaraštį. Jo būta tikrai įspūdingo – svečiai vaišinosi ir prancūziška ėriena su triumais, ir kimštais fazanais bei putpelėmis (šie maži paukščiai kimšti ne kuo kitu, o aukščiausios kokybės Foie gras).
Iš geriausių viešbučių Šveicarijos šventei nusamdyta net 180 padavėjų.
Kitas žingsnis buvo deramai paruošti vietą šventei. „Toje vietoje šeimininkavo gyvatės ir skorpionai“, – prisimena viena iš šventės organizacinio komiteto narių Abdolreza Ansari. Taigi 32 kilometrų spinduliu teritorija buvo išpurkšta chemikalais.
Atsikračius pavojų, į šventės vietą buvo atgabenta 15 tūkst. medžių iš Versalio, į kuriuos sutūpė 50 tūkst. specialiai atskraidintų paukščių. Gaila, bet niekas nepagalvojo, kaip giesmininkai išgyvens dykumoje. Jie ir neišgyveno.
Negali būti jokių klaidų ir neplanuotų netikėtumų, organizatorius iš anksto perspėjo vienas iš Irano šacho ministrų ponas Alamas. „Jeigu darbai nebus baigti laiku, sušaudysiu – visus iki vieno. Tada nusišausiu pats“, – neva yra sakęs Irano ministras.
Vertinant pagal darbų mastą ir išlaidas, panašiau, kad tuo metu viduryje dykumos buvo organizuojamos olimpinės žaidynės, o ne vakarėlis. Netgi nutiestas kelias, kuriuo iš oro uosto važiavo 250 limuzinų klasės automobilių vilkstinė.
O dabar kelios visiems žinomos pavardės iš garbingųjų svečių sąrašo: Monako princas Rainier ir jo gražuolė žmona Grace Kelly, pirmoji Filipinų ponia Imelda Marcos, Jugoslavijos revoliucionierius Tito, Jordanijos karalius Husseinas, Etiopijos imperatorius Haile Selassie. Visus juos svetingai pasitiko ir į jiems skirtas palapines palydėjo pats Irano šachas ir jo sutuoktinė, trečioji žmona Farah Diba.
Kai kurie pasaulio lyderiai jau tada suprato, kad šis vakarėlis yra apmaudi klaida – tokios nuomonės laikėsi ir Jungtinės Karalystės karalienė ir jos patarėjai. Nors prieš tai Irano šachą svetingai priėmė Jungtinėje Karalystėje, pati jo kvietimo į amžiaus puotą atsisakė. Nors pati ir nevyko, pasiuntė savo atstovų – princą Philipą ir princesę Anne. Vėliau ne vieną garbųjį šventės svečią ištiko nepavydėtinas likimas – pavyzdžiui Nicolae Ceausescu ir jo žmoną, kurie 1989 metais buvo be gailesčio sušaudyti.
Kaip vakarėlyje visi šiek ponai ir ponios rado bendrą kalbą? „Įdomiausi buvo komunistai ir karališkųjų šeimų atstovai“, – prisimena vienas iš svečių princas Michaelis iš Graikijos.
Irano šachas ir jo žmona laukdami svečių kviestinei vakarienei atrodė besijaučiantys ne itin patogiai. Kaip teigia „Washington Post“ autorė Sally Quinn, kuri tuo metu iš nušvietė svarbųjį renginį, tam buvusi gana svari priežastis. Pasitinkamų svečių eilė judėjo labai lėtai, todėl, kai netikėtai prasidėjo smėlio audra, dauguma svečių vis dar buvo lauke. Stichija kaip reikiant nuliūdino ponias sugadinusi šukuosenas ir nunešusi nuo galvų ne vieną tiarą.
Be to, būta ir kitų nesklandumų. Vyriausiasis padavėjas dėl didelio streso ir įtampos ėmė ir apalpo, o virtuvėje buvo taip karšta, kad dauguma personalo dirbo nuogi – tiesiogine to žodžio prasme.
Svečiai vakarieniavo prie bendro gyvate vingiuojančio 70 metrų ilgio stalo, uždengto viena staltiese. Stalo pradžioje – užkandžiai, pavyzdžiui, ikrais įdaryti kiaušiniai, o kitame gale – desertai, tokie kaip figos ir aviečių bei šampano šerbetas.
Dauguma labiausiai sujaudinusiu ir didžiausią įspūdį palikusiu puotos elementu įvardijo reginį prie Persijos įkūrėjo Kyro Didžiojo kapo. Dokumentiniame filme rodoma, kaip daugiau nei tūkstantis Irano karių, persirengusių Kyro Didžiojo laikų kostiumais, žygiuoja pro garbingiausius svečius.
Netrukus iškilmingą ir jaudinančią kalbą rėžia pats Irano šachas, kurioje atiduoda duoklę savo pirmtakui. „Miegok, Kyrai, o mes budėsime. Nuolankiai lenkiasi galvos prie tavo kapo“, – kalbėjo Irano šachas.
Ramybė, susikaupimas ir nuolankumas truko neilgai. Netrukus šventės protokolo vadovas Issa Malekas, kuris buvo atsakingas už pačių svarbiausių asmenų palapinių valymą, pastebėjo, kad jose apsilankė vagys.
Jie išsinešė visas naujas itin prabangias radijo ryšio sistemas. „Mes jų turėjome 50, o liko vos viena“, – liūdnai atsidūsta, prisiminęs patirtą stresą.
Nieko keisto, kad Irano šachas, sužinojęs, kas nutiko, nebuvo itin patenkintas.
Kai galiausiai jam buvo parodyta galutinė filmo apie jo puotą versiją, nuskambėjo gana netikėtas nuosprendis: „O kur visi Irano žmonės?“.
Ir iš tikrųjų – kur jie? Planuodamas šventę patiems svarbiausiems svečiams iš užsienio jis visai užmiršo esminį dalyką – savo žmones.
Oficialiame vakarėliui skirtame filme pasakotojas Orsonas Wellesas teigia: „Tai tikrai nebuvo metų vakarėlis, tai 25 metų amžių puota!“.
Informaciją apie vakarėlį sekęs iš tremties Paryžiuje didžiausias ir aršiausias Irano priešas Ajatola Khomeini tiesiog virė pykčiu: „Tegul pasaulis sužino, kad tokios puotos neturi nieko bendro su garbingais Irane gyvenančiais musulmonais. Visi, kurie dalyvauja tokiuose vakarėliuose – islamo ir Irano žmonių priešai ir išdavikai“.
Po aštuonerių metų vadinamasis „karalių karalius“ kartu su žmona buvo priverstas bėgti iš Irano – kilo reali grėsmė jų gyvybėms. Įdomu, ar šachas, 1980 metais miręs Egipte, dar kada nors valgė kimšto fazano. Panašu, kad ne.