Didžioji Britanija išreiškė savo užuojautą ir patvirtino suteiksianti visą pagalbą, kurios tik prireiks, rašo theguardian.com.
Tai buvo 1988-ųjų gruodžio 7-oji. M. Gorbačiovas buvo atsidūręs savo galios viršūnėje. Milijonų pasaulyje garbinama politikos žvaigždė ką tik pasakė vieną puikiausių kalbų, kada nors išgirstų Jungtinėse Tautose: jis ragino užbaigti Šaltąjį karą ir pranešė apie vienašalį pusės milijono Sovietų Sąjungos karių išvedimą iš Rytų Europos.
Tą rytą jis rengėsi atsisveikinti su kadenciją baigiančiu prezidentu Ronaldu Reaganu ir susitikti su neseniai išrinktu naujuoju JAV prezidentu George‘u Bushu vyresniuoju. Visgi iš karto po to, kai visi trys nusifotografavo Laisvės statulos fone, B. Gorbačiovui teko baigti savo kelionę už Atlanto ir skristi namo.
Maskvoje įsikūrę Vakarų žurnalistai, drauge su M. Gorbačiovu atvykę į Jungtines Tautas, taip pat skubėjo į Johno F. Kennedy oro uostą ir grįžo atgal. Jau kitą dieną jie buvo Armėnijoje, mėgino skintis kelią per nuniokoto Leninakano (dabar – Giumri) miesto griuvėsius ir stebėjo bejėgius išgyvenusiuosius, tarp nuolaužų ir griuvėsių ieškančius savo mylimų ir brangių žmonių.
Smūgis supurtė trečiadienio rytą 11.41 val. ir sugriuvus mokykloms palaidojo tūkstančius vaikų. Žemės drebėjimas tęsėsi tik 30 sekundžių, jo stiprumas buvo 6,8 laipsnio pagal Richterio skalę, tačiau po jo atsivėrė visiško sunaikinimo vaizdai.
Sugriuvo daugybė daugiaaukščių namų, sutraiškydami motinas su vaikais. Apie 10 procentų iš visų Leninakano gyventojų žuvo iš karto. Prie šio skaičiaus pridėjus tūkstančius žmonių, žuvusių aplinkiniuose miesteliuose, tragedijos aukų skaičius išaugo iki beveik 25 tūkstančių žuvusiųjų ir šimtų tūkstančių likusių be pastogės. Dviem trečdaliams Armėnijos žemės drebėjimo aukų dar nebuvo 18 metų.
„Armėnijos žemės drebėjimu prasidėjo Sovietų Sąjungos griūtis“, – teigė Tatulas Sonentzas-Papazianas, 1988-aisiais padėjęs Masačusetse įsikūrusiai Armėnijos paramos draugijai padėjęs koordinuoti gelbėjimo darbus. Jo įsitikinimu, žemės drebėjimas privertė Sovietų Sąjungą pripažinti, kad šalies sistema yra sugedusi, o izoliacija privalo baigtis, rašo eurasianet.org.
Pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga leido gausioms užsienio paramos siuntoms peržengti geležinę uždangą. Pasak 1988-ųjų „Time“ straipsnio, paramą atsiuntė 67 šalys – ji apėmė ir beveik du tūkstančius gelbėtojų ir daugiau nei šimtą lėktuvų su įvairiausiais reikmenimis.
Vadinamosios perestroikos (persitvarkymo) laikotarpiu pasaulis susitelkė, kad pagelbėtų sovietų respublikai.
„Iš pradžių pasijuto labai stiprus smūgis. Po poros sekundžių ėmė drebėti. Mane mėtė į šalis maždaug po pusantro metro. Aš atsikėliau – norėjau iššokti iš patalpos, bet nespėjau: po kelių sekundžių supurtė antrasis smūgis ir ėmė taip drebėti, kad nebuvo įmanoma išsilaikyti ant kojų“, – prisimena Gaikas Margarianas, kuriam 1988-aisiais buvo 30 metų. G. Margarianas gyveno Nalbando kaime (dabar jis vadinasi Širakamutu) – būtent ten buvo žemės drebėjimo epicentras, kuriame intensyvumas siekė 11 balų iš 12 galimų, rašo meduza.io.
Kaime ėmė byrėti pastatai. Žemė tiesiog sukosi: vietomis kilo, kai kur atsirado nuošliaužos.
Geležinkelio bėgiai atšoko ir leidosi žemyn palei šlaitą, vagonai nukrito ant žemės. Netoliese esančiuose kalnuose susiformavo įtrūkimas – jo gylis siekė iki šešių metrų, o ilgis – iki 37 kilometrų. Jis pasiglemžė piemenį su avių banda – jų taip ir nepavyko surasti.
Gruodžio 7-ąją 11.41 val., kai prasidėjo smūgiai, G. Margarianas buvo darbe – jis stovėjo gamyklos patalpoje prie didelio geležinio rezervuaro su alyva. Alyvos temperatūra šioje „vonioje“ buvo netoli 300–400 laipsnių. Pirmasis smūgis vyriškį nubloškė į rezervuaro pusę – jis tik per stebuklą neįkrito į kunkuliuojančią alyvą. Po antrojo smūgio pastatas ėmė byrėti, ant G. Margariano kojos užkrito pusės metro ilgio plyta. Nekreipdamas dėmesio į skausmą, atsiradusį dėl įtrūkusio kaulo, vyriškis nubėgo namo, kur liko jo šeima.
Žemės drebėjimo banga greitai nusirito iki Leninakano – 35 kilometrus nuo Širakamuto nutolusio šimtus tūkstančių gyventojų turinčio miesto. Asfaltas plėtėsi ir bangavo – susidūrė automobiliai, žmonės nepajėgė išsilaikyti ant kojų. Griuvo namų sienos ir stogai, kai kurie pastatai, ypač penkiaaukščiai ir devynaukščiai daugiabučiai, beveik visiškai subyrėjo.
„Žiūrėjau priešais – tiesiog mano akyse šalia stovintis penkiaaukštis ėmė palengva virsti dulkių debesimi. Aš žiūrėjau ir negalėjau suvokti, kas vyksta. Ausis spaudė stiprus triukšmas, kurio ausų būgneliai tiesiog nepajėgė ištverti“, – savo knygoje „Klasės žurnalas: ketvirta D klasė“ prisiminė Diana Mkrtian.
Žemei ėmus drebėti, Giumri pedagoginio instituto pirmo kurso studentė Liana Vardanian stovėjo trečiajame aukštosios mokyklos pastato aukšte. Laiptai po jos kojomis sugriuvo, ir mergina nukrito, iš auditorijos išbėgę ir bandantys pro pastato išėjimą ištrūkti studentai bėgo tiesiog per Lianą, kurią blaškė į visas puses. Po kelių valandų merginą ištraukė iš griuvėsių – ji išsigelbėjo atsidūrusi nedidelėje erdvėje pirmame aukšte. Jos veidas buvo padengtas dulkėmis, ant jo buvo aiškiai matyti ašarų išvagoti grioveliai.
Tuo pačiu metu Giumri elektrotechnikos gamyklos darbuotojas Oganesas Avakianas pajuto, kad grindys po jo kojomis ėmė drebėti. Iš viršaus ėmė kristi akmenys, O. Avakianui atrodė, kad netrukus grius lubos. Triukšmas buvo toks, jog rodėsi, kad į gamyklos teritoriją įvažiavo tankai. Drauge su kitais fabriko darbuotojais vyriškis puolė praėjimo link – ten buvo didžiuliai geležiniai vartai, jų aukštis viršijo du metrus. Kai O. Avakianas pro juos prabėgo, vartai nukrito ir prislėgė jį ir dar 20 žmonių. Pusę jų – mirtinai.
Žemės drebėjimas tęsėsi 30 sekundžių, o jo sukelta banga žemę apskriejo du kartus. Žemės plutos plyšimo zonoje išsiskyrė dešimties atominių bombų sprogimui prilygstanti energija. Katastrofa nusinešė 25 tūkstančių žmonių gyvybes, daugiau nei pusė milijono žmonių liko be namų, 20 tūkstančių žmonių tapo neįgaliais. Spitako miestas, kuriame gyveno apie 17 tūkstančių žmonių, buvo visiškai sugriautas – galiausiai šis žemės drebėjimas ir buvo pavadintas Spitako vardu.
Žemės drebėjimas sunaikino 80 procentų Giumri, antrojo pagal dydį Armėnijos miesto. Iš viso nukentėjo daugiau nei trys šimtai gyvenviečių. Žemės drebėjimo pasekmių likvidavimo darbų vadovas Nikolajus Tarakanovas sakė, kad Spitako tragedija buvo baisesnė nei tai, kas prieš dvejus metus nutiko Černobylyje – N. Tarakanovas taip pat vadovavo radioaktyvių elementų iš Černobylio atominės elektrinės zonos pašalinimo operacijai.
Bėgdamas iš gamyklos namo G. Margarianas pametė batus. Jo namo vietoje buvo griuvėsiai. Vyriškis ėmė kapstyti juos rankomis ir aptiko po sija gulinčią savo motiną – ji savo kūnu uždengė anūką, jaunesnįjį G. Margariano sūnų, ir žuvo nuo smūgio, o berniukas išgyveno. Vyresnysis Gaiko sūnus išsigelbėjo pasislėpęs po siuvimo mašina. Žemės drebėjimo metu G. Margariano žmona buvo darbe – ji dirbo siuvėja ateljė. Gaikas iš pradžių pyko, kad ji neparbėgo namo, tačiau paskui sužinojo, jog ateljė taip pat sugriuvo, o žmonos būklė sunki. Tik vakarop G. Margarianas pastebėjo, kad visą laiką vaikščiojo basas, o jo kojos kraujuoja. Po savaitės vyriškio žmona mirė Jerevano ligoninėje.
Daugiausia žmonių (maždaug 14 tūkstančių) žuvo Giumri (tiesa, remiantis kitais duomenimis, žuvo kiek mažiau nei 10 tūkstančių). Šiame mieste aštunto dešimtmečio pabaigoje buvo pastatyta daug daugiaaukščių daugiabučių namų – jie neatlaikė smūgių. Mieste manyta, kad taip nutiko todėl, jog statyboms buvo naudojamas netinkamas cementas, be to, statybų metu daug vogta. Apie tai kalbėjo ir Armėnijos komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius. Knygoje „Pasiimsiu tavo skausmą...“ rašytojas ir žurnalistas Davidas Gajus pasakoja, kaip inžinierius, žvelgdamas į vieną iš katastrofos pasekmes likviduojančių darbuotojų grupių, spyrė į gulinčią plokštę ir pasakė: „Nusikaltimas šitaip statyti! Kurią plokštę bepaimtumei – jos tiesiog byra. Čia nėra cemento, tik smėlis ir armatūra“. Dauguma senų namų, Giumri pastatytų iki 1917 metų, išliko. Išliko ir po 1926 metais įvykusio devynių balų stiprumo žemės drebėjimo pastatyti namai.
Pasibaigus žemės drebėjimui mieste prapliupo aimanos. Žmonės ėmė susivokti: šaukė, dejavo, verkė. Tarp griuvėsių kyšojo žuvusiųjų kūno dalys. Išgyvenusieji bandė atkasti artimuosius, daugeliui teko rinktis, ką gelbėti pirmiausia. Savo tėvo ieškojusi Gajanė Šagojan prisimena, kad prie ligoninės kartu gulėjo ir lavonai, ir sužeistieji – jai teko peršokti žeme srūvančias kraujo upes. Ore tvyrojo dulkių debesys, dulkės užklojo ir žmones.
Atsipeikėjęs nuo geležinių vartų prispaudimo, O. Avakianas šalia aptiko savo draugus ir kolegas – kai kurie jų jau buvo negyvi. Išgyvenusieji apie šešias valandas praleido visiškoje tyloje po griuvėsiais. Tuomet vieno O. Avakiano draugo tėvas atėjo į gamyklą su kėlikliu ir ištraukė tris žmones: savo sūnų, O. Avakianą ir darbuotojo, kuriam vartai sutraiškė galvą, kūną. O. Avakianą paguldė ant suolelio. Vyriškis drebėjo ir paprašė rūkyti. Jam lūžo koja, vėliau paaiškėjo, kad nedirba vienas inkstas. Vartus, po kuriais gulėjo dar apie 15 gyvų ir mirusiųjų, pakelti sugebėjo tik kitą dieną.
„Kai gulėjome po vartais, neįsivaizdavome, koks buvo žemės drebėjimo mastas“, – meduza.io savo prisiminimus pasakoja O. Avakianas. „Tik tada, kai brolis ant kupros mane nešėsi namo per visą miestą, aš pamačiau, kad aplinkui nieko neliko“, – prisimena vyras. Smarkiai nukentėjo Giumri dvasinis centras – Šventojo Išganytojo cerkvė, sunaikinta dauguma mokyklų ir ligoninių. Už visus labiausiai nukentėjo devynaukščių daugiabučių rajonas, kurį mieste vadino Trikampiu.
Kaip aiškina Armėnijos mokslų akademijos Geofizikos ir inžinerinės seismologijos instituto mokslinės grupės vadovas Vanandas Grigorianas, devynaukščiai „pateko į rezonansinę padėtį, o tai yra blogiausias variantas pastatui – tuomet jo paties svyravimo laikotarpis sutampa su žemės svyravimo laikotarpiu“.
Mokslininko teigimu, krūvon susidėjo keletas faktorių: Giumri yra nepalankioje geologinėje zonoje, dėl to sustiprėjo požeminiai virpesiai. V. Grigorianas pridūrė, kad Armėnijoje apskritai iš esmės nėra seisminio pavojaus nekeliančių zonų – smarkus žemės drebėjimas čia įvyksta kas 60–80 metų. „Jei čia gyvenate, reikia būti pasirengusiam tam, kad žemės drebėjimas tikrai įvyks“, – teigia mokslininkas.
Be to, tiek Jerevane, tiek Maskvoje valdžia pasirodė nesanti pasirengusi katastrofai. Šalyje neatsirado griuvėsių tvarkymui reikalingos technikos ir specialistų. Pirmiausia į Spitaką ir Giumri atvyko kariai, tą pačią dieną iš visos šalies į Armėniją ėmė gabenti kalnuose dirbančius gelbėtojus, kurie apie gelbėjimo darbus po žemės drebėjimo mažai ką nutuokė.
Kaip besikalbėdamas su meduza.io prisiminė alpinistas Agvanas Čatinianas, iš esmės jie buvo darbininkai, padėję iš užsienio atvykusiems gelbėtojams – šie turėjo ir specialią tokiems atvejams skirtą techniką (įskaitant ir garsą sustiprinančius įrenginius, kad galėtų išgirsti po griuvėsiais atsidūrusius žmones), ir specialiai apmokytų šunų bei prožektorių, kad galėtų dirbti naktį. Per dieną gelbėtojams pavykdavo išardyti nuo dviejų iki trijų metrų griuvėsių, dažnai po jais aptikdavo kelias dešimtis kūnų. Kartais gelbėtojai surengdavo taip vadinamas „tylos minutes“, kad išgirstų po griuvėsiais atsidūrusių gyvųjų balsus.
Dirbti griuvėsiuose buvo sunku ir psichologiškai. Naktimis daugelis gelbėtojų sapnavo košmarus, žmonės pabusdavo nuo savo pačių klyksmo.
„Vieną krano operatorių greitosios medicinos pagalbos automobilis nugabeno į psichiatrijos ligoninę – taip nutiko po to, kai šis, dirbdamas mokykloje, pakėlė kelias plokštes, po kuriomis buvo visa klasė žuvusių pradinukų“, – prisiminė vienas gelbėjimo grupių vadovų Ivanas Dušarinas.
Armėnijai padėjo visas pasaulis: iš vienų šalių siuntė gelbėtojus, iš kitų – vaistus, maisto produktus ir pinigus. Visoje Sovietų Sąjungoje buvo renkama humanitarinė pagalba, žmonės davė kraujo, vietos laikraščiuose buvo skelbiamos pagalbą nukentėjusiesiems renkančių fondų banko sąskaitos.
Gruodžio 10-ąją, prabėgus dviem dienoms po žemės drebėjimo, Sovietų Sąjungos televizijos eteryje pasirodė Ministrų Tarybos pirmininkas Nikolajus Ryžkovas. Jis kvietė gyventojus ir vietos valdžią „nelaukti nurodymų iš viršaus“ ir savarankiškai siųsti žmones bei techniką į Spitaką ir Giumri. „Plūdo nesibaigiantis technikos srautas: iš pradžių – vienas srautas iš kaimyninės Gruzijos, iš Azerbaidžano, iš Šiaurės Kaukazo... Paskui – iš Rusijos ir kitų respublikų... Visas planuotas statybinės technikos tiekimas šių šalių gamykloms buvo atšauktas, technika perkelta į Armėniją. Geležinkeliečiai beveik tris kartus padidino krovininių traukinių važiavimo greitį“, – vėliau prisiminė politikas.
Pirmąjį mėnesį po žemės drebėjimo Giumri gatvėse gulėjo daug lavonų – jų tiesiog nebuvo kam laidoti. N. Tarakanovas sakė, kad tinkamai palaidoti žuvusiuosius buvo ne mažiau reikšminga gelbėtojų užduotis nei ištraukti iš griuvėsių gyvuosius. Gyventojai ieškojo ir negalėjo surasti savo artimųjų ir pažįstamų.
Spitake kūnus atpažinti gabeno į stadioną. Pradžioje stigo karstų, tad žmones laidojo suvyniotus į paklodes. Vėliau žmonės iš visos šalies ėmė siųsti karstus – jie miesto gatvėse stovėjo išrikiuoti eilėmis, kai kuriuose jų miegojo gyvieji, tiesa, jie dažniau nakvodavo palapinėse – nakvoti namuose, net jei jie ir išliko, buvo baisu. Maistą gamindavo lauko virtuvėse.
12-ąją gelbėjimo operacijos dieną iš griuvėsių ištraukė paskutinį išgyvenusį. Iš viso išgelbėta kiek daugiau nei 15 tūkstančių žmonių.