Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas dažnai giriasi naujais šalies hipergarsiniais branduoliniais ginklais ir tarpžemyninėmis raketomis, galinčiomis skristi net 20 kartų greičiau už garsą. Rusijos vadovas pasauliui vis primena, kad būtent dėl šių ginklų nė viena pasaulio priešraketinės gynybos sistema negali sumenkinti Rusijos karinės galios – paprasčiausiai niekas neturi Rusijos raketoms greičiu prilygstančių raketų, niekas neturi tokios slaptos technologijos.
Įdomu tai, jog, šlovindamas šias raketas sukūrusius mokslininkus, jis kažkodėl pamiršta paminėti, jog šiuo metu nemažai nuostabių mokslininkų, dalyvavusių hipergarsinių ginklų projektuose, yra belangėje, kur laukia teismo dėl valstybės išdavystės ir paslapčių nutekinimo kolegoms iš užsienio. Trumpiau tariant, jie dabar vadinami tėvynės išdavikais ir priešais.
Per neseniai vykusį susitikimą su aukščiausiais kariuomenės pareigūnais V. Putinas prabilo apie sėkmingą mobilios hipergarsinės raketų sistemos „Avangard“ debiutą. V. Putinas jį įvardijo „kaip didelę sėkmę ir pergalę“, žadėdamas kariuomenę šiuo ginklu aprūpinti jau 2019 metų pradžioje.
Rusijos naujienų agentūros skelbia, kad raketa, paleista iš Dombarovskio raketinės bazės Uralo kalnuose, sėkmingai pasiekė taikinį Kamčiatkoje – už 6 tūkst. kilometrų.
„Tai buvo labai sunkus ir labai daug laiko pareikalavęs darbas, kurio metu pasiekta reikšmingų proveržių net keliose srityse. Ir visa tai – mūsų mokslininkų, dizainerių ir inžinierių nuopelnas“, – sakė V. Putinas.
Hipergarsiniai ginklai
Apie kokį hipergarsinį ginklą mes čia kalbame?
„Avangard“ – ginklas, amerikiečių kariuomenės vadinamas „viršgarsiniu sklandytuvu“. Jį į dangų iškelia tokia pati raketa, kokia naudojama ir palydovams ar tarpžemyninėms raketoms su branduoline galvute. Skirtumas tas, kad šis hipergarsinis sklandytuvas išsiskiria skrydžio trajektorija. Sąlyginai arti žemės sklendžiantis sklandytuvas (maždaug 91 tūkst. metrų aukštyje) – kiek žemiau, kur baigiasi atmosfera ir prasideda kosmosas – į taikinį juda net kelis kartus greičiau už garsą, o pakeliui, prireikus, gali atlikti įvairių manevrų.
Teoriškai hipergarsinis sklandytuvas gali gabenti konvencinę kovinę galvutę, branduolinę galvutę ar skristi be jos. Pastaruoju atveju jis taikinį gali sunaikinti kinetine jėga. Sąlyginai nedidelis sklendimo aukštis (lyginant su tradicinėmis tarpžemyninėmis balistinėmis raketomis) tokius ginklus paverčia sunkiau susekamus radarais. Tarpžemyninės balistinės raketos jau ir anksčiau galėjo įveikti tradicines gynybos sistemas. Tiek Jungtinės Valstijos, tiek Rusija teigia turinčios veiksmingų raketų susekimo sprendimų, galinčių neutralizuoti minėtąsias raketas, tačiau ekspertai abejoja jų veiksmingumu susidūrus su taip greitai judančiais taikiniais.
Atsižvelgiant į šiuos aspektus, galima daryti išvadą, jog branduolinę galvutę nešantys hipergarsiniai sklandytuvai, lyginant su senesnėmis tarpžemyninėmis balistinėmis raketomis, yra pranašesni, o tai yra pagrindinė priežastis, kodėl Jungtinių Valstijų karinių pajėgų vykdomi tyrimai orientuojami į nebranduolinių itin greitų ginklų vystymo projektus.
Aklai viltis hipergarsiniais sklandytuvais visgi nevertėtų, nes jie neatsparūs karščiui ir kitiems su itin dideliu greičiu siejamais iššūkiais. Maždaug pusė Pentagono vykdytų hipergarsinių skrydžių bandymų baigėsi nesėkme. Rusijos pastangos taip pat neapsiėjo be nemalonumų.
Kaip ten bebūtų, Rusijos ką tik išbandytas naujas hipergarsinis ginklas yra provokacija, nors ir nebūtinai keičianti branduolinės galios pusiausvyrą (ir net nebūtinai veikianti taip, kaip norėtųsi). Nieko nebestebina ir faktas, ypač pastaraisiais metais augant įtampai su NATO, Rusija itin suinteresuota akylai saugoti visas savo hipergarsines paslaptis.
Atpirkimo ožiai
Rusijos federalinė saugumo tarnyba įtaria, jog mažiausiai 10 „Roskosmos“ – Rusijos valstybinės kosmoso agentūros – darbuotojų NATO nutekino paslapčių apie hipergarsinius ginklus.
Praeitais metais minėtosios rusų saugumo agentūros agentai atliko kratą „Roskosmos“ dukterinėje bendrovėje „Centrinis mašinų kūrimo tyrimų institutas“ ir sulaikė vieną iš jo geriausių specialistų Viktorą Kudriavcevą. Jam pateiktuose kaltinimuose teigiama, kad jis vienai NATO priklausančiai valstybei narei perdavė techninės informacijos, susijusius su hipergarsine technologija, panaudota branduolinę galvutę nešti galinčios balistinės raketos Kh-47M2 „Kinžal“, dislokuotos Rusijos Pietinėje karinėje apygardoje prieš metus, gamyboje, ir visai neseniai išbandytoje sistemoje „Avangard“.
V. Kudriavcevo advokatas Ivanas Pavlovas teigia, kad iš visų su valstybės išdavimu susijusių bylų pastaroji yra „pati bjauriausia, su kokia tik jam teko susidurti per visą karjerą“. V. Kudriavcevas, problemų išvargintas ir silpnos širdies mokslininkas, rizikuoja už grotų praleisti ateinančius 20 metų. Ir viskas dėl dviejų kolegoms Europoje parašytų elektroninių laiškų.
Prieš kelias savaites Rusijos saugumo tyrėjai ir keli civiliais drabužiais vilkintys pareigūnai, veidus slepiantys po kaukėmis, įsiveržė į 75 metų mokslininko butą. I. Pavlovas teigia, kad su jo klientu pareigūnai elgėsi „labai grubiai ir nepagarbiai“. Mokslininkas, atrodantis kaip reikiant pasiligojęs, dabar nuolankiai sėdi ant suolo metaliniame teismo salės narve. Net nebando slėpti, jog vargina skausmas krūtinės plote.
Likus maždaug metams iki gėdingo arešto, V. Kudriavcevas aktyviai pasisakė už savo kolegos iš to paties „Centrinio mašinų kūrimo tyrimų instituto“ 76 metų erdvėlaivių dizainerio Vladimiro Lapygino, nuteisto septyneriems metams laisvės atėmimo sustiprinto režimo kalėjime dėl programinės įrangos nutekinimo kinams, paleidimo į laisvę. Minėtasis mokslininkas pripažintas kaltu „pasidalinęs su Kinija programinės įrangos sistema, skirta padėti optimizuojant hipergarsinio orlaivio aerodinamines savybes“. Per 2016 metais vykusį teismą jis pats pasakojo pasidalinęs tik įvadine minėtosios programinės įrangos kopija, o tai buvo padaryta siekiant paspartinti derybas dėl „Centrinio mašinų kūrimo tyrimų instituto“ ir partnerių Kinijoje.
Nauji nusivylimai
Ir visa tai vyksta dramatiškai pasikeitusios tarptautinės situacijos fone, kurią drastiškai transformavo Rusijos įvykdyta Krymo aneksija ir karinis konfliktas Donbase, kurį ekspertai neretai įvardija kaip naujos kartos šaltąjį karą.
2003 metais Rusijos valdžia V. Kudriavcevą apdovanojo – mokslininką, turintį daugiau nei keturis dešimtmečius patirties kosmoso pramonės srityje – už jo pasiekimus dirbant tarptautinėje „Sea Launch“ kosmoso programoje. Kai tuometinis Jungtinių Valstijų prezidentas Barackas Obama ir tuometinis Rusijos vadovas Dmitrijus Medvedevas nusprendė imtis dvišalių santykių perkrovimo strategijos, V. Kudriavcevas buvo atsakingas už tarptautinius hipergarsinius tyrimus, proteguotus paties Kremliaus.
„V. Kudriavcevas sėdi kalėjime už tai, kad išsiuntė du elektroninius laiškus apie „TransHyBeriAN“ projektą“, – patikslino I. Pavlovas.
Šis akronimas reiškia „Characterization of Wall Temperature Effect during Transition of Hypersonic flow over a Cone By Experiments And Numerical Simulations“. Tai buvo jungtinis Rusijos ir Belgijoje registruoto Von Karmano skysčių dinamikos instituto projektas, kurio bendras biudžetas sudarė 651 tūkst. 373 eurus, iš kurių 499 tūkst. 999 eurus investavo Europos Sąjunga.
Projektas pradėtas 2011 metais, o galutinė ataskaita parengta 2013 metais. Joje akcentuojama, kad gauti rezultatai „daug prisidėjo prie to, kad ESA ir „Roskosmos“ taptų moksliniais klausimais konkurencingos su kitomis valstybėmis“.
Kai V. Kudriavcevas buvo sulaikytas, anot I. Pavlovo, „visi, įskaitant Von Karmano institutą, jam atsuko nugaras, nes išsigando Rusijos ir visos tos „valstybės išdavystės bylos“.
Mokslininko advokato teigimu, Rusijos saugumas V. Kudriavcevui darė labai didelį spaudimą liudyti prieš kitą savo kolegą, tačiau „jis atsisako bendradarbiauti, o tai labai drąsus ir garbingas apsisprendimas, juo labiau žinant, kokia silpna jo sveikata“.
Pašto dėžutės
Žlugus Sovietų Sąjungai, suskaičiuota nuo 15 tūkst. iki 30 tūkst. su branduolinių ginklų programomis dirbusių fizikų. Dauguma iš jų dirbo slaptose institucijose, vadinamosiose „pašto dėžutėse“ – tai buvo institucijos, neturėjusios jokio oficialaus adreso, identifikuotos tik pagal pašto dėžutės numerį. Visiems šiems mokslininkams buvo griežtai uždrausta keliauti.
Nejaugi V. Putinas griebėsi senų metodų ir bando tiek mokslininkus, tiek jų paslaptis bet kokia kaina išlaikyti valstybės viduje?
Rusijos mokslų akademijos Branduolinių tyrimų instituto fizikas Borsas Šternas įsitikinęs, kad V. Kudriavcevas nekaltas. „Jis tiesiog buvo pasirinktas auka, ir jis ne paskutinis toks“, – teigia B. Šternas. Sovietų laikais už kontrolę ir varginančias biurokratijos pinkles buvo atsakingas KGB, tačiau B. Šternas nepamena, kad žmonės be jokios priežasties būtų grūdami į kalėjimą.
Vis garsiau žvangant branduoliniams ginklams, V. Putinas Rusijos žmonėms suinteresuotas pasiųsti žinią, kad šalis stipri, tačiau apsupta priešų, o užsienio šalims primenama, kad Rusija – branduolinė valstybė, kurios geriau be reikalo neerzinti.
„Rusijos valstybinės institucijos, įskaitant užsienio reikalų ir gynybos ministerijas, turi sąrašus valstybės paslapčių, kurie taip pat slapti, tad mokslininkai nuoširdžiai nežino, ką jiems galima, ir ko negalima kalbėti. Kudriavcevas 2013 metais, kai valdžia uždegė žalią šviesą bendradarbiavimui su užsienio partneriais, negalėjo žinoti, kad Von Karmano institutas staiga taps didžiausiu priešu“, – teigia I. Pavlovas.
Įtampa auga ir toliau, o Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas grasina trauktis net iš dviejų skirtingų ginklų kontrolės sutarčių, argumentuodamas, jog Rusija sukčiauja.
„Labai nerimauju, kad D. Trumpas nori trauktis iš branduolinės ginkluotės sutarčių. Nerimą kelia ir tai, kad V. Putinas tokiame kontekste giriasi savo hipergarsinėmis raketomis. Susidaro įspūdis, kad žmonės nebebijo tikro karo, nebebijo branduolinės žiemos“, – „The Daily Beast“ sako nepriklausomas karybos ekspertas Aleksandras Goltsas.
Rusijos prezidentas ne tik, atrodo, nesuka galvos dėl naujo šaltojo karto ir ginklavimosi varžybų – jis dar ir ragina Rusijos žmones džiaugtis dėl augančio naujų grėsmingų raketų arsenalo.
Per „Avangard“ bandymą V. Putinas sėdėjo tarp Rusijos karinių pajėgų generalinio štabo viršininko generolo Valerijaus Gerasimovo ir gynybos ministro generolo Sergejaus Šoigu. Jie stebėjo proceso transliaciją, o prezidentas vieną akimirką pareiškė: „Tai pati geriausia Naujųjų dovana visai šaliai“.