Ši džiaugsmingo pasisveikinimo akimirka netruko sulaukti gausių komentarų socialiniuose tinkluose. Reporteriai net ėmė juokais spėlioti, ką šie vyrai galėjo vienas kitam pasakyti. „Ir tu būtum laimingas, išsisukęs nuo kaltinimų dėl žmogžudystės“, – parašė „Washington Post“ reporteris Aaronas Blake‘as, tarsi siūlydamas vieną iš galimų vaizdo įrašo antraščių.
Susitikimo vaizdo įrašas buvo išplatintas amerikiečiams dar nespėjus atsigauti po brutalios Jamalo Khashoggi žmogžudystės. Tą pačią dieną pasiekė pranešimas, kad V. Putinas, Jungtinės Karalystės valdžios įsitikinimu, pritarė sprendimui įvykdyti nunuodijimo operaciją, dėl kurios mirė viena britė ir nukentėjo buvęs Rusijos agentas bei jo duktė. (Saudo Arabijos valdžios atstovai primygtinai tvirtino, kad M. bin Salmanas niekaip nesusijęs su žmogžudyste, o V. Putino vyriausybė nurodė, kad Jungtinėje Karalystėje įvykdytas išpuolis, per kurį buvo panaudota paralyžiuojamoji nuodingoji medžiaga, jokiu būdu nėra jos rankų darbas.)
Jau tampa aišku, kodėl prezidento Donaldo Trumpo šeimos verslas, kad ir teisėtas, neatrodo visiškai teisingas. Girdisi samprotavimų, kad galbūt galutinis jo kampanijos rezultatas turėjo įtakos užsienio valstybių lyderiams duotiems pažadams. Pasakydamas reporteriams, kad jam „buvo leista daryti viską, ką norėjo, kol vyko kampanija“, D. Trumpas tik patvirtino keletą prielaidų, dėl kurių teisingumo visuomenė labiausiai baiminasi.
Nepaisant bemaž perregimos užkardos, skiriančios D. Trumpą nuo dabar verslą kontroliuojančių jo sūnų, gilų nerimą kelia tam tikri motyvai, kuriais galėjo būti paremta jo pozicija dėl Rusijos kišimosi į 2016 metų JAV prezidento rinkimus, taip pat dėl „Washington Post“ žurnalisto nužudymo, įvykdyto Saudo Arabijos pareigūnų, kaip manoma, susijusių M. bin Salmanu. Ar gali būti, kad šiais dviem atvejais jo pademonstruota laikysena iš esmės pakirto nuostatą dėl Jungtinėms Valstijoms tenkančio pasaulinio lyderio vaidmens? Įmonės „Gallup“ duomenimis, tik 40 proc. amerikiečių pareiškė pritariantys D. Trumpo vykdomai užsienio politikai.
Dabar jau tapo visiškai neaišku, kodėl D. Trumpas elgiasi būtent taip, kaip elgiasi. Nė vienas prezidentas tikrai nebuvo tobulas, tačiau baimė, kad administracijai veikiausiai svarbi vien asmeninė ekonominė nauda, o ne visuomenės interesai ar bent kitos interesų grupės siekiai, dar niekada nebuvo tokia didelė.
Tai, ką Michaelas Cohenas pasakė apie kampanijos metu vykusias derybas dėl Maskvoje planuoto statyti „Trump Tower“ dangoraižio (kuriame, esą, butų įrengti ir V. Putinui skirti apartamentai) projekto, verčia užduoti vieną svarbų klausimą – ar gali būti, kad Jungtinių Valstijų politika yra paveikta prezidento pinigų troškimo. (D. Trumpo advokatas Rudy Giuliani atmetė galimybę, kad D. Trumpas galėjo žinoti apie diskusiją dėl V. Putinui skirtų apartamentų.)
Ramiau netapo ir tada, kai D. Trumpas visam pulkui reporterių gana įžūliai pareiškė, kad, kaip verslininkas, jis galėjo daryti ką tik panorėjęs tada, kai vyko kampanija, ir turėjo teisę rūpintis verslo interesais iki pat rinkimų pabaigos. Jei teisininkas Robertas Muelleris dar iš tiesų nežino, kaip būtų galima paaiškinti akivaizdžias prezidento pastangas nuraminti V. Putiną svarbiausiais savo kadencijos momentais, gal tai, kas pasakyta, galėtų pasufleruoti atsakymą.
Panašių klausimų kyla bandant suprasti Jungtinių Valstijų prezidento poziciją Saudo Arabijos atžvilgiu. Nepaisant daugybės pagrįstų priežasčių, dėl kurių administracija galėtų siekti išsaugoti santykius su šia šalimi ir ryžtųsi ignoruoti žmogžudystę (kaip antai būtinybė turėti sąjungininkę neramumų krečiamame pasaulio regione), apžvalgininkų neliko nepastebėta ir tai, kad D. Trumpas ir jo žentas Jaredas Kushneris turi su nekilnojamuoju turtu Niujorke susijusių interesų, kuriems patenkinti būtinos investicijos iš Saudo Arabijos. Minėtina ir tai, kad šios šalies piliečiai yra ištikimo D. Trumpo viešbučių svečiai.
Dėl migloto savo suvokimo, kokie galėtų būti D. Trumpo verslo interesai, nulemto, visų pirma, jo atsisakymo pateikti mokesčių deklaraciją dar tada, kai vyko kampanija, darosi ypač sunku įvertinti jo vykdomą užsienio politiką.
Aiškėjantys faktai pagrįstai kelia įtarimų dėl didžiulę grėsmę keliančios korupcijos: randasi pagrindo manyti, kad Jungtinių Valstijų prezidento nuostatos kitų šalių atžvilgiu gali būti nulemtos su asmeniniu pelnu susijusių motyvų. Taigi, verslininką į ovalųjį kabinetą norėję pasodinti amerikiečiai pamažu turėtų suprasti, kuo gali atsirūgti toks jų sprendimas, nes to verslininko prioritetai lieka nepakitę.
Galutinė Roberto Muellerio ataskaita bus svarbi dėl keleto priežasčių: ji padės apsispręsti, ar yra pagrindo pradėti apkaltą, be to, leis geriau suprasti, kas vyko per 2016 metų rinkimus.
Tačiau užvis svarbiausia – atkurti pasitikėjimą užsienio politikos srityje vykstančiais procesais. Likimas tam tikra prasme buvo gailestingas: D. Trumpui stojus prie valstybės vairo šalis nepatyrė katastrofiškos krizės užsienio politikos srityje – nepatiria jos ir dabar. Jei taip būtų nutikę, patikėti, kad prezidentas veikė paisydamas šalies interesų, būtų buvę ypač sunku. R. Muellerio ataskaita turėtų prasklaidyti daugelį abejonių, įtikinti, kad galbūt būgštauti nėra dėl ko, arba pateikti duomenų, suteiksiančių galimybę demokratams įvesti tvarką į D. Trumpo sukeltą chaosą.
Nejaukiai nuteikiantis kelių sekundžių trukmės vaizdo įrašas tik iš pažiūros atrodo komiškas: jis, aišku, verčia prisiminti tai, kas kelia baimę. Kodėl šiedu vyrai juokiasi? Kokia yra prezidento D. Trumpo nuomonė apie jų elgesį? Kodėl jis taip pabrėžtinai tyli? Jei D. Trumpo autoritetas pasaulio politikos arenoje būtų bent kiek tvirtesnis, jei mažiau klausimų keltų jo prezidentavimo etika, jis galėtų kritiškai pasisakyti apie tai, ką metėme. Dabar gi vis dar matome, kaip kažkas juokiasi.