Tokį žingsnį galima būti vertinti tarsi mafijos stiliaus pasiūlymą dėl apsaugos: naujas, agresyvesnis gangsteris kvartale pateikia siūlymą, nes dabartinis gatvių „karaliukas“ aptingo ir nėra nusiteikęs rizikuoti.
Pirmadienį V. Putinas viešėjo Ankaroje, kur dalyvavo derybose dėl konflikto Sirijoje su H. Rouhani ir Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu. Jis dėjo visas pastangas, kad prisiderintų prie jųdviejų, kalbėdamas apie Koraną, ir nuolat užsimindamas apie musulmonų tradicijas.
„Šventajame Korane rašoma, kad smurtas priimtinas tik tada, kai būtina ginti savo giminę, – kalbėjo V. Putinas per spaudos konferenciją po susitikimo. – Todėl mes norime suteikti paramą Saudo Arabijai, kad ši apgintų savo giminę, savo šalį“. Saudo Arabijos gyventojai turėtų „priimti išmintingą, valstybišką sprendimą“, siūlė jis, ir įsigyti „S-300 oro gynybos sistemas, kaip tą padarė Iranas, arba modernesnes S-400“, kurias neseniai įsigijo Turkija.
„Šios sistemos patikimai apsaugos bet kokią Saudo Arabijos infrastruktūrą“, – sakė V. Putinas, turėdamas galvoje nepilotuojamos skraidyklės ataką, neseniai įvykdytą prieš Saudo Arabijos naftos perdirbimo gamyklas.
V. Putino Korano išmanymas kiek kelia abejonių (Islamo šventoji knyga iš tiesų leidžia musulmonams atremti prieš juos vykdomą puolimą, ne tada, kai norima apsaugoti „giminę“), bet H. Rouhani buvo linkęs praleisti tai pro ausis. Jis pusiau juokaudamas paklausė V. Putino, kurią sistemą jis rekomenduotų Saudo Arabijai – S-300 ar S-400. „Leiskite jiems patiems pasirinkti“, – atsakė V. Putinas.
Iš tikrųjų, būtent S-400 sistemas Rusija visomis išgalėmis mėgina įsiūlyti Saudo Arabijai, bet kol kas nesėkmingai. Raketas ji pasiūlė ir Katarui. Nei S-300, nei S-400 faktiškai nebuvo naudotos tikrame mūšyje. Teoriniu požiūriu, ir kaip matyti per karines pratybas, tai galingi ginklai. Bet net Sirijos Basharas al-Assadas, kuris turėjo keletą progų panaudoti S-300, gautas iš Rusijos praėjusiais metais, to nedarė.
Tokių sistemų įsigijimo tikslas yra ne tiek numušti priešo lėktuvą ir raketas, kiek tikėtis Rusijos paramos krizės atveju. Dėl to R. T. Erdoganas, kurio šalis yra Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos narė, sutinka kęsti grasinimus dėl JAV sankcijų ir net prarasti galimybę įsigyti JAV gamybos F-35 naikintuvus.
Rusijos siūlymas pakeisti Jungtines Valstijas kaip įtakingą problemų Artimuosiuose Rytuose sprendėją paremtas jos sėkmingai vykdoma gana pigia, bet labai veiksminga intervencija Sirijoje, kur Rusijos oro pajėgos ir kontroversiškai vertinami samdiniai pastūmėjo B. Assado pajėgas pergalės kruviname pilietiniame kare link.
V. Putino ekskursas Sirijoje iš dalies reiškė prekybos demonstravimą Artimųjų Rytų šalių režimams: Rusija, jei jos bus to prašoma, įsikiš, kad paremtų dabartinį vadovą, siekdama užtikrinti stabilumą, ir ji tą padarys labai greitai ir be jokių išankstinių politinių sąlygų.
Jungtinės Valstijos jokių tokių privalumų nesiūlo.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas, iš esmės, šia prasme yra atsiribojęs ir nėra linkęs siųsti JAV karių užjūrin, ir iki šiol instinktyviai mėgina veikiau trauktis iš Artimųjų Rytų šalių nei pradėti naujus karus.
Dabartinis demokratų kandidatų į prezidento postą fonas yra beveik vienodai pacifistinis. Daugelis kandidatų remia greitą pajėgų pasitraukimą iš Afganistano, ir visi jie pasisako už tai, kad JAV nutrauktų paramą Saudo Arabijos intervencijai Jemene. Jungtinių Valstijų visuomenė jaučiasi pavargusi nuo karinių nuotykių užjūryje.
Rusijos pranašumas šiuo atžvilgiu yra tas, kad V. Putinui nerūpi, ką mano visuomenė, kai jam atrodo, kad karinė intervencija kokioje nors atokioje vietoje Rusijai būtų naudinga. Be to, jis naudojasi Kremliui draugiškomis privačiomis karinėmis bendrovėmis kaip priedanga. V. Putinas taip pat pabrėžia nesistengiantis nurodinėti savo situacijos sąjungininkėms – arba „klientėms“, dabartinėms ir potencialioms, – kaip vadovauti savo šalims.
B. Assado rankos galbūt ir kruvinos iki alkūnių, bet jis yra „teisėtas“ šalies vadovas; Saudo Arabijos kronprincas Mohammedas bin Salmanas galbūt ir yra atsakingas už žurnalisto Jamalo Khashoggio nužudymą, bet V. Putinas stengiasi, kiek tik įmanoma, elgtis su princu draugiškai tuomet, kai kiti jo privengia. Jungtinių Valstijų pagalba dažnai apsiriboja globėjiškomis konsultacijomis, o kartais ir tiesiogine parama režimo permainoms. V. Putinas gina oficialių pareigūnų teisę veikti pagal jų suprantamas tradicijas, – tą byloja jo kalboje Ankaroje nuskambėjusios kelios nuorodos į Koraną.
Žinoma, sena kaip pasaulis taisyklė, skelbianti, jog žmogaus priešo priešas yra to žmogaus draugas, turi keletą ne itin patogių išimčių. Rusijos glaudūs santykiai su Iranu, pirmadienį atsiskleidę kaip ant delno, erzina Saudo Arabiją, ypač, kai Jungtinės Valstijos tvirtina, kad Iranas yra atsakingas už nepilotuojamos skraidyklės ataką prieš Saudo Arabijos infrastruktūrą.
Kita vertus, Rusija yra suprantama sąjungininkė, kai kalbama apie pasaulinės naftos rinkos apsaugojimą nuo JAV skalūninės gavybos operatorių sukeltų trikdymų. Be to, Saudo Arabijos bendradarbiavimas su Kremliumi galėtų būti priemonė užbaigti Irano provokacijas, nes Maskva veikiau kalbėsis su Teheranu nei kirs sankcijomis, kaip tą daro Jungtinės Valstijos.
Sunku įsivaizduoti, kad Saudo Arabija atvirai remtų Rusiją, tuo pakenkdama savo ilgalaikiam aljansui su Jungtinėmis Valstijomis, kad ir kaip gražbyliautų V. Putinas. V. Putino užsienio politikos istorija nežavi patikimumu, o jo pastovi parama B. Assadui dar neįrodo, kad jis bus nuolatos ištikimas kitiems potencialiems „klientams“.
Be to, Jungtinės Valstijos pademonstravo savo kariuomenės triuškinančią galią daugiau progų nei V. Putino Rusija; nekyla jokių abejonių, kad jos šansai laimėti bet kokį įprastą ginkluotą konfliktą yra didesni nei šiandieninės Rusijos.
Tačiau vidutinės/ilgalaikės trukmės laikotarpiu neaišku, kuri didžioji galia bus pripažinta kaip svarbiausia problemų sprendėja Artimuosiuose Rytuose, tai priklauso nuo to, kokiu mastu JAV bus linkusi naudoti savo galią. D. Trumpo veiksmai prieš Iraną nebuvo pernelyg efektyvūs. Jemeno konfliktas, kuriame JAV palaiko Saudo Arabiją, vis dar liepsnoja.
JAV priešas B. Assadas kontroliuoja didžiąją Sirijos dalį. O Turkija kol kas nesulaukė jokių neigiamų padarinių nepaklususi JAV ir įsigijusi S-400 raketų sistemą.
V. Putinas lūkuriuoja, kada išmuš jo valanda, o kol kas leidžia suprasti, kad jis kalba ta pačia kalba, kuria kalba jo aptarnaujami „klientai“.
Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ Europos apžvalgininkas. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ įkūrėjas ir redaktorius bei nuomonių svetainės „Slon.ru“ steigėjas.