Ką reiškia tokie Armėnijos ministro pirmininko pareiškimai ir prie kokių pasekmių jie gali privesti, kanalui „Nastojaščeje vremia“ paaiškino Ukrainos ateities instituto darbuotojas, tarptautinės politikos ir Artimųjų Rytų reikalų ekspertas Ilja Kusa.
– N. Pašinianas sakė, kad galėtų pripažinti Kalnų Karabachą Azerbaidžano dalimi, bet tik tuo atveju, jei būtų suteiktos atitinkamos garantijos. Kaip galėtumėte pakomentuoti dabar vykstantį procesą? Kaip jį vertinate?
– Tai yra Armėnijos valdžios bandymas grąžinti derybas į status quo, t. y. šio klausimo sprendimo stadiją iki 2020 m. Iki to meto, kai Turkija ir Rusija drauge išstūmė ESBO Minsko grupę iš platformos, kurioje iš pradžių buvo bandoma išspręsti šitą klausimą, ir ėmė spręsti jį dviese, faktiškai palikusios ESBO Minsko grupę nuošaly. Tai, ką dabar pasakė N. Pašinianas, yra mėginimas sugrįžti prie būtent to derybų formato. O ESBO Minsko grupei, be Rusijos, priklausė ir Europos Sąjungos šalys, ir Jungtinės Valstijos.
– Ar Azerbaidžanas galėtų su tuo sutikti?
– Anksčiau, kai dirbo ESBO Minsko grupė, Azerbaidžanas nebuvo prieš. Manau, kad taip, sutiks, kadangi prieš visus šiuos pareiškimus Azerbaidžano ir Armėnijos derybos vyko Vašingtone, vėliau – Briuselyje, dar vėliau – Maskvoje (beje, dėl vizito į Maskvą buvo susitarta su Vakarų šalių atstovais). Dar nusimato ne mažiau kaip du susitikimai birželį ir liepą. Birželio 1 d. Kalnų Karabacho klausimui skirtas susitikimas įvyks Moldovoje. Armėnijos ir Azerbaidžano atstovai susitiks ir liepą. Susitikimas vyks Europoje (nepamenu, kur būtent). Šalių atstovai patvirtino, kad jame dalyvaus. Taigi manau, kad Azerbaidžanas, iš visko sprendžiant, yra pasirengęs sutikti su tokia formule.
– O Rusija?
– Labai neaišku, nes nuo Kalnų Karabacho karo pabaigos 2020 m. Rusija bandė nušalinti ESBO Minsko grupę ir viską spręsti savarankiškai. Idealus problemos sprendimas [Rusijai] – palikti Kalnų Karabachą faktiškai pavaldų Maskvai ir kontroliuoti jį per rusų taikdarius, kurie turėtų tapti ten pagrindiniu garantu – užtikrinti vietos gyventojų saugumą, taip pat logistikos koridoriaus, kurio primygtinai reikalauja oficialusis Baku, saugumą ir funkcionavimą. Atseit su Azerbaidžanu reikėtų dėl visko maždaug susitarti, Armėniją ir ESBO Minsko grupę paliekant antrame plane. Štai toks problemos sprendimas galėtų tikti kaip idealus. O dabartiniai N. Pašiniano pareiškimai, savaime aišku, nesukels teigiamos reakcijos, kadangi prieštarauja turimiems interesams.
– Kaip Rusija šiuo atveju galėtų prieštarauti?
– Bus daroma tai, kas buvo daroma pastaraisiais metais, – spaudimas oficialiajam Jerevanui, verčiant jį sutikti su tomis taikos arba klausimo sprendimo sąlygomis, kurios buvo pasiūlytos. Vadinasi, sutikti leisti Azerbaidžanui atidaryti savą transporto koridorių, kurio pageidavo, sutikti, kad garantijas teiktų Rusijos taikdariai, kurie tokiu atveju galėtų likti ten ne penkerius metus, o su visam, jau kaip kažkokio transporto koridoriaus garantas. Spaudimas Jerevanui bus daromas ir dėl to, kad nesutiktų dalyvauti tokiose derybose, kurias kuruotų Europos Sąjungos šalys arba Jungtinės Valstijos. Vyksta kova dėl derybų formato. Kadangi tokiu pagrindu, esant vienokiam arba kitokiam formatui, turės būti sprendžiamas Kalnų Karabacho klausimas.
Neatmetu galimybės, kad kraštutiniu atveju Rusija galėtų mėginti provokuoti eskalaciją – tiesiog ginkluotą eskalaciją, – kuri, lygiai kaip 2020 m., savaime aišku, paverstų niekais visas diplomatines pastangas. Ir vėl tektų kalbėti apie destabilizaciją, apie radikalizmą Azerbaidžane ir Armėnijoje, o taikos derybų klausimą tektų kuriam laikui atidėti.
– Koks galutinis Rusijos tikslas?
– Ir toliau politiniu požiūriu kontroliuoti Armėniją, naudojantis kabliuku, ant kurio šalis buvo užkabinta [Rusijai] dalyvaujant Kalnų Karabacho reikaluose.
– Ir siunčiant savus taikdarius?
– Taip. Kalbu apie politinę kontrolę. Svarbu suprasti, kad dabartinis Armėnijos ministras primininkas nėra tas žmogus, kurį Rusija norėjo matyti šiame poste 2019 m. Turėjo savą kandidatą, kurį mėgino prastumti, bet N. Pašinianas sugriovė [Rusijos] planus, kai gatvė, galima sakyti, paskyrė jį ministru pirmininku ir kai jisai laimėjo kovą. Jisai, suprantama, stengiasi subalansuoti vykdomą politiką: net būdamas labai priklausomas nuo Maskvos, jis siekia diversifikacijos – mezga ryšius su Vakarais, Jungtinėmis Valstijomis, Prancūzija, Graikija, neseniai ir su Indija. Kremliui tai labai nepatinka. [Kremlius], be abejo, norėtų, kad idealiu atveju į valdžią Armėnijoje sugrįžtų gal koks nors senojo elito atstovas, o gal kuris nors iš naujokų, bet kad tai būtų toks žmogus, kurį Rusija galėtų kontroliuoti ir per jį toliau kontroliuoti visą šalį bei išlaikyti turimas pozicijas Pietų Kaukaze.
– N. Pašinianas kalbėjo ir apie KSSO. Kaip vertinate Armėnijos išstojimo iš KSSO tikimybę? O gal tai taip pat šantažas: atseit jei Rusija šantažuoja dėl vieno dalyko, mes galime šantažuoti dėl kito?
– Taip, manau, kad N. Pašinianas ilgiau kaip metus žaidžia šiuo klausimu, ir tai visai logiška – Rusija daro jam spaudimą, todėl ir jis daro spaudimą Rusijai. KSSO, suprantama, yra organizacija, kuri, tiesą sakant, egzistuoja tiktai popieriuje. Ji, aišku, egzistuoja, tačiau nėra efektyvi, kai tenka spręsti konkrečias užduotis. Tuo buvo galima įsitikinti stebint, kaip ji, per visą savo egzistavimo laikotarpį, nesugebėjo nieko nuspręsti klostantis kuo įvairiausioms situacijoms. Beje, net ir tada, kai pernai Azerbaidžanas veržėsi į Armėnijos – būtent Armėnijos, o ne Kalnų Karabacho – teritoriją ir kai pasienyje vyko labai rimti susirėmimai, o juk tada N. Pašinianas net oficialiai kreipėsi į KSSO, nes organizacija tokiu atveju turi vykdyti atitinkamus įsipareigojimus. Kadangi jokios reakcijos nebuvo, Armėnijos ministras pirmininkas pasijuto galįs kelti klausimą dėl to, ar Armėnijai apskritai prasminga likti KSSO, jeigu organizacija nieko negali padaryti. Organizacija visai nereaguoja į tai, kas vyksta, be to, pagrindinė suinteresuotoji šalis Rusija, atsižvelgdama į situaciją, apskritai stoja Azerbaidžano pusėn.
Armėnijos ir Azerbaidžano teritoriniai ginčai, kurių objektas – Kalnų Karabachas, tęsiasi nuo 9-o praeito amžiaus dešimtmečio pabaigos. Kalnų Karabacho autonominė sritis, kurios gyventojų daugumą sudaro etniniais armėnai, palaikoma Armėnijos, pareiškė apie atsijungimą nuo Azerbaidžano SSR, o 1991 m. rugsėjį paskelbė apie Kalnų Karabacho Respublikos įkūrimą.
Per 1988–1994 m. vykusį ginkluotą konfliktą separatistiniame regione žuvo 30 tūkst. žmonių. Kalnų Karabachas ir dar keli greta jo esantys Azerbaidžano rajonai faktiškai tapo kontroliuojami Armėnijos pajėgų. Dėl to šimtai tūkstančių asmenų, tarp kurių daugiausia etninių azerbaidžaniečių, tapo pabėgėliais ir priverstiniais migrantais.
Po eilinio situacijos paaštrėjimo 2020 m. rugsėjo pabaigoje Azerbaidžanas atgavo galimybę kontroliuoti aplinkui Kalnų Karabachą esančius rajonus ir užėmė seną simbolinės reikšmės Šušos (arm. Šuši) miestą. Jau kitą dieną po Šušos (Šuši) miesto užėmimo Armėnijos ministras pirmininkas N. Pašinianas, Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė taikos sutartį dėl karinių veiksmų nutraukimo tame regione.
Pagal sutarties sąlygas Armėnijai ir Azerbaidžanui buvo priskirtos teritorijos, kuriose dokumento pasirašymo momentu bazavosi karinės pajėgos. Prie sąlyčio linijos Rusija vykdo taikos palaikymo misiją.