Tai buvo taikli frazė.
Per pastaruosius kelerius metus Azerbaidžanas iš tiesų tapo palankiausia vieta Rusijos lyderiui neramiame Pietų Kaukazo regione. Armėnija sparčiai gręžiasi nuo savo buvusios sąjungininkės Rusijos, o Sakartvelas, – nors jį patį dabar drebina krizė su Vakarais, – išlieka V. Putinui itin nedraugiška teritorija.
Tuo metu V. Putinui jo gimtojoje šalyje netikėtą galvos skausmą kelia Ukrainos kariuomenės įsiveržimas į Kursko regioną, kurio Rusijos kariuomenei niekaip nepavyksta sustabdyti.
I. Alijevas, sutikdamas V. Putiną savo rezidencijoje Baku, jį šiltai apkabino, o pirmoji ponia ir viceprezidentė Mehriban Alijeva pabučiavo. V. Putinas stebėjosi „šeimyniška atmosfera“, kurioje jis buvo priimtas.
Tačiau Alijevų svetingumas turi ribas, o Baku, vykdydamas savo nusistovėjusią daugialypę užsienio politiką, žaidžia keliais frontais. Visgi 2024 metais Kaukaze tai gali būti geriausia, ko Putinas gali tikėtis.
Po šypsenomis ir apkabinimais slypi Azerbaidžano siekis pašalinti Rusiją iš regioninės politikos, į kurią Maskva dar neseniai buvo aktyviai įsitraukusi.
Dešimtmečius Rusija – kartu su Jungtinėmis Valstijomis ir Europos šalimis – atliko pagrindinį vaidmenį siekiant diplomatinėmis pastangomis išspręsti Azerbaidžano ir Armėnijos konfliktą. Bet Azerbaidžanas, įtikėjęs, kad konflikto sprendimo procesas tapo vieta, kurioje išorės jėgos gali daryti įtaką regione, pastaraisiais mėnesiais sugebėjo išstumti Rusiją ir kitas užsienio valstybes iš šio proceso ir parengti taikos sutartį su Armėnija tête-à-tête.
Rusija susiduria ir su kita kliūtimi: Azerbaidžanas neseniai paskelbė išbraukiantis iš derybų dėl sutarties vieną ginčytiną klausimą: transporto jungtį tarp žemyninės Azerbaidžano dalies ir Nachičevanės eksklavo per pietų Armėniją, žinomą azerbaidžanietišku Zangezūro koridoriaus pavadinimu.
Nors šis maršrutas labai svarbus Azerbaidžanui, jis taip pat suteikia galimybę Rusijai įsitvirtinti regione. Armėnija ir Azerbaidžanas iš pradžių susitarė, kad šį maršrutą saugos Rusijos valstybės saugumo tarnyba, ir Maskva vis dar tikisi, kad tokia nuostata bus įtraukta į galutinį susitarimą. Šiame kontekste V. Putino komentarai Baku apie taikos derybas atrodė kiek graudokai.
„Jei galime padaryti ką nors, kad galėtume pasirašyti taikos susitarimą su Azerbaidžanu ir Armėnija, užbaigti sienos delimitaciją ir demarkaciją, apie ką daug diskutavome, atblokuoti logistiką ir ekonomiką, būtume labai patenkinti“, – kalbėjo V. Putinas.
Apie kitus, dar sudėtingesnius, klausimus nebuvo užsiminta.
Gegužės mėnesį vienas aukštas Rusijos pareigūnas paskelbė, kad Maskva tikisi atidaryti konsulatą Karabache, teritorijoje, kuri yra ilgalaikio Armėnijos ir Azerbaidžano konflikto centre. Dabar Azerbaidžanas visiškai kontroliuoja šią teritoriją po to, kai dėl 2023 m. rugsėjo 19 d. Azerbaidžano pradėto puolimo daugiau kaip 100 000 etninių armėnų gyventojų buvo priversti bėgti iš Kalnų Karabacho. Tačiau žinia apie būsimą Rusijos konsulatą sukėlė nerimą azerbaidžaniečiams, kurie čia įžvelgė paslėptą Kremliaus siekį atkurti Rusijos – ir galbūt Armėnijos – įtaką teritorijoje.
Prieš V. Putino vizitą Rusijos naujienų agentūra „Tass“ pakalbino Azerbaidžano ambasadorių Maskvoje Poladą Bulbuloglu ir pasiteiravo jo nuomonės šiuo klausimu.
P. Bulbuloglu švelniai leido suprasti, kad Azerbaidžanas priešinasi šiai idėjai, miglotai pažymėdamas, kad Azerbaidžane „konsulatų veiklos sritis yra ribota“. Po interviu „Tass“ P. Bulbuloglu susisiekė su Azerbaidžano vyriausybei priklausančia interneto svetaine „Haqqin“ ir paskelbė skubų pataisymą, kuriuo vėlgi švelniai buvo užsiminta apie Baku pasipriešinimą: „Aš nesakiau, kad Karabache gali atsirasti Rusijos konsulatas. Sakiau, kad šis klausimas yra diskusijų stadijoje.“
I. Alijevas ir V. Putinas savo viešuose komentaruose apie konsulatą neužsiminė.
Tuo tarpu, kai abu lyderiai susitiko Baku, kitoje miesto dalyje kalėjime kalėjo buvęs V. Putino patarėjas Rubenas Vardanianas, vienas iš kelių buvusios Armėnijos remiamos nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos pareigūnų, suimtų po to, kai Azerbaidžanas pernai atgavo šią teritoriją.
Prieš V. Putino vizitą Rusijos armėnų sąjunga nusiuntė jam kreipimąsi, kuriame prašoma iškelti Karabacho kalinių klausimą. Šis klausimas taip pat nebuvo paminėtas.
Lengviau buvo rasti bendrą kalbą aptariant ekonominius abiejų šalių santykius. Kai balandžio mėnesį I. Alijevas lankėsi Maskvoje, daugiausia dėmesio buvo skiriama transporto tinklo, jungiančio Rusiją per Azerbaidžaną su Iranu ir Persijos įlankos uostais, plėtrai. Šis projektas turi ypač svarbią strateginę reikšmę Rusijai, kuri bando perorientuoti savo prekybinius ryšius į rytus ir pietus po to, kai jos santykiai su Vakarais pašlijo po 2022 m. įvykdytos plataus masto invazijos į Ukrainą.
Nors Azerbaidžanui prekybos plėtra taip pat yra naudinga, po trumpo abiejų lyderių apsikeitimo nuomonėmis Baku mieste Rusija atrodė labiau suinteresuota šalis. Bendra prekybos apyvarta tarp abiejų valstybių siekia „šiek tiek daugiau nei 4 mlrd. JAV dolerių – geras skaičius“, sakė I. Alijevas.
„Tačiau tai neatitinka mūsų pajėgumų potencialo“, – pridūrė V. Putinas.
Baigiantis rugpjūčio 19 d. susitikimams, abu lyderiai paskelbė pasirašę susitarimus tokiose srityse kaip aprūpinimo maistu saugumas ir darbo inspekcija. Azerbaidžano sostinėje bus atidarytas naujas Rusijos ir Azerbaidžano universitetas, o abi šalys pradės bendrą naftos tanklaivių gamybą.
Kai kurių azerbaidžaniečių nuomone, toks kuklus rezultatas atskleidė, jų nuomone, tikrąją vizito priežastį: V. Putinui turėjo galimybę pademonstruoti, kad jis turi sąjungininkų, nors iš tikrųjų jis yra izoliuotas tarptautiniu mastu.