Vokietijos pajėgos, po koncentracijos stovyklos uždarymo, bandė sunaikinti visus įmanomus mirties stovyklos buvimo įrodymus. Vokiečiai su žeme sulygino dujų kameras – jų vietoje nutiestas asfaltuotas kelias.
Archeologai pradėjo kasinėti po keliu ir aptiko plytų, kurios, kaip spėjama, priklauso toje vietoje stovėjusių dujų kamerų sienoms.
Mokslininkams pavyko išsiaiškinti, kokio dydžio buvo šios dujų kameros. Viliamasi, kad nauji faktai padės susidaryti tikslesnį paveikslą, kiek žmonių galėjo žūti šioje koncentracijos stovykloje.
Archeologas iš Lenkijos Wojciechas Mazurekas, kuris dirba kasinėjimų vietoje, sako, kad aptiktos aštuonių dujų kamerų liekanos.
„Čia buvo naikinami žmonės, žmonės žudyti pasitelkus benzininių variklių dujas, kurios per 15 minučių pražudydavo visus, buvusius kameroje. Mirtis buvo labai skausminga, žmonės kentėjo, šaukė. Yra teorija, kad antroje stovykloje vokiečiai augino žąsis, kurių klegesys maskuodavo mirštančiųjų raudas. Nenorėta, kad priešmirtinės agonijos riksmus girdėtų pirmosios stovyklos kaliniai. Prieš mirtį jie kentė tikrą pragarą“, – pasakojo archeologas Wojciechas Mazurekas.
Istorikų teigimu, prieš tai tikslių duomenų apie Sobiboro koncentracijos stovyklos aukų skaičių nebūta – taip nutiko dėl to, kad vokiečiai, slėpdami įrodymus, stovyklą sulygino su žeme.
Archeologai rado nemažai kalinių asmeninių daiktų. Vienas iš jų – vestuvinis žiedas, kuriame hebrajų kalba išgraviruoti žodžiai: „Šiuo žiedu esi man pašvęstasis“.
Išgyventi galimybės nebuvo
Sobiboro mirties stovykloje iš viso žuvo daugiau nei 250 tūkst. žydų. SS lyderis Heinrichas Himmleris davė nurodymą Sobiboro koncentracijos stovyklą sunaikinti po sėkmingo kalinių sukilimo, per kurį maždaug 300 kalintųjų sėkmingai paspruko.
Jis nurodė stovyklą sulyginti su žeme, teritoriją užsodinti medžiais, nutiesti asfaltuotą kelią, rašo „The Telegraph“.
„Visa ši koncentracijos stovykla – didžiulė nusikaltimo vieta“, – teigia Lenkijos Maidaneko muziejaus, kuris tiesiogiai atsakingas už buvusios mirties stovyklos vietos memorialą, direktorius Tomaszas Kranzas.
Tikroji statinio paskirtis buvo maskuojama iškaba „Maudykla“. Patalpose prie lubų buvo pritvirtintos neveikiančios dušo galvutės, teigiama remiantis išlikusiais liudininkų pasakojimais.
Kiekviena „maudyklos“ pastato erdvė turėjo plieno duris, kuriose buvo įtaisytos akutė. Skaičiuojama, kad grupė aukų dujų kamerose buvo sunaikinama per 15-30 minučių laikotarpį.
„Mūsų radiniai – viskas, kas išliko iš ten pražudytų žmonių. Dabar sužinosime daugiau, kaip šioje koncentracijos stovykloje vyko žudynės, ir ką teko patirti žydams, prieš patenkant į dujų kamerą“, – dienraščiui „Suüddeustche Zeitung“ sakė vienas archeologų.
Tiems, kam buvo lemta atsidurti Sobiboro koncentracijos stovykloje, vilties išgyventi nebuvo. Skirtingai nuo kitų koncentracijos stovyklų, pavyzdžiui Aušvico, Sobibore kalinių kaip darbo jėgos nereikėjo: jie visi atsidūrė dujų kamerose. Šios stovyklos tikslas buvo aiškus – vykdyti Holokaustą.