Praėjus 38 minutėms po to, kai „Boeing 747“ išskrido iš Londono Hitrou oro uosto, jam bepradedant skristi virš Atlanto vandenyno Niujorko link, bomba sprogo.
1988 metų gruodžio 21 d. 19.03 val. nedidelis Škotijos pietuose esantis Lokerbio miestelis ramiai ruošėsi Kalėdoms. Staiga iš dangaus ėmė lyti lėktuvo nuolaužomis ir žmonių kūnais. Žuvo visi skridusieji tuo lėktuvu. Taip pat žuvo 11 ant žemės buvusių žmonių. Iš viso per žiauriausią ir daugiausia aukų pareikalavusį teroro išpuolį Didžiosios Britanijos istorijoje žuvo 270 žmonių.
Pastaruosius trisdešimt metų Lokerbio miestelio pavadinimas buvo nelaimės sinonimas. Šios siaubingos istorijos pasekmė yra ta, kad ir šiandien Lokerbis primena ne tik tragiškus vaizdus. Šio miestelio paminėjimas taip pat kelia daug minčių apie sąmokslo teoriją, tamsius sandorius diplomatiniuose kuluaruose ir tarptautines machinacijas, prieš kurias užsimerkė teisingumas.
Dėl to yra manančių, kad vienintelis iki šiol dėl šio sprogdinimo nuteistas asmuo – libis Abdelbasetas al-Megrahi – iš tiesų buvo nekaltas.
Vienintelis aiškus dalykas – siaubas.
Sprogimas suplėšė lėktuvą į tūkstančius dalelių, ant žemės pasklidusių maždaug 2200 kvadratinių kilometrų plote. Tarp metalo nuolaužų ir degančio aviacinio kuro likučių gulėjo keleivių kūnai. Vienas paauglys iš ūkininkų šeimos kartu su tėvu tikrino laukus, ir ten aptiko tris lavonus.
Tarp jų buvo ir beveik sprogimo nepaliestas kūdikis „angeliškais šviesiais plaukais“.
Gelbėtojų komandos vadas tuometinę padėtį apibūdino kaip „pragarą Žemėje“.
Vienas lėktuvo sparnas su kuro pilna talpa nukrito Sherwood Crescento rajone. Įvyko toks galingas sprogimas, jog išsilydė už kelių gatvių esančios ketaus tvorelės, o toje vietoje, kur stovėjo 11 namų, atsivėrė aštuonių metrų gylio krateris.
Keturiolikmetis Stevenas Flanniganas buvo ką tik išbėgęs iš savo namų Sherwood Crescento rajone susitikti su draugu. Paaugliai norėjo įsitikinti, jog jo sesers kalėdinė dovana – naujas dviratis – tikrai gerai veikia. Vaikinas daugiau nebepamatė savo sesers ir tėvų gyvų.
Steveno vyresnysis brolis – devyniolikmetis Davidas – turėjo grįžti namo antrąją Kalėdų dieną, tačiau grįžęs į Lokerbį jis rado tik nuolaužas.
„Jis sustojo prie kraterio, kur kažkada buvo jo namai, – britų dienraščiui „The Guardian“ sakė jo draugas. – Jis grįžo nešinas mažyčiu plastikiniu laistytuvu, kokį „Woolworths“ parduotuvėje galėjai nusipirkti už 50 pensų. Ryškiai rožinės ir žalios spalvos laistytuvas buvo visiškai sveikas. Jis atsinešė jį ir atsargiai pastatė prie kėdės ir pasakė: „Tai viskas, kas liko iš mano šeimos“.
Vėliau paniręs į alkoholio ir narkotikų liūną Davidas mirė nuo širdies nepakankamumo viename pigiame hostelyje Tailande 1993 metų gruodžio 29 d. praėjus aštuonioms dienoms po Lokerbio tragedijos penktųjų metinių.
Stevenas buvo vadinamas „Lokerbio našlaičiu“. Kai 2000 metų rugpjūtį žuvo per nelaimę vienoje geležinkelio linijoje, buvo įvardytas paskutiniąja tragedijos auka.
Toli toli nuo Lokerbio, Kotsvolde, Anglijoje, daktaras Jimas Swire'as namuose leido laiką su žmona Jane. Jie žinojo, kad jų 23 metų duktė Flora, studijavusi neurologijos doktorantūroje, paskutinę minutę nusipirko lėktuvo bilietą ir Kalėdas praleis Jungtinėse Valstijose su mylimu vaikinu.
Jimas buvo darbo kambaryje. Jane jį pašaukė: „Ateik ir pažiūrėk devintos valandos žinias. Nukrito lėktuvas“. Savo dukrą Jimas turėjo atpažinti iš apgamo ant jos kojos piršto.
Sielvartas šį Itone ir Kembridže besimokiusį gydytoją pavertė nepailstančiu aktyvistu. Tuomet 52 metų vyras tapo dėl per Lokerbio katastrofą žuvusių 43 britų sielvartaujančių žmonių veidu. (Iš viso per Lokerbio tragediją žuvo 21 šalies piliečių, įskaitant 190 amerikiečių).
J. Swire'as nuolat siekė teisybės, ir net kreipėsi į Jungtines Tautas, atskleisdamas oro uostų saugumo spragas, į transatlantiniu reisu skridusį lėktuvą paslapčia įsinešdamas marcipaninių saldainių dėžutę (marcipanas savo tankiu ir išvaizda panašus į tam tikros rūšies sprogmenis).
Kaip laikraščiui „The Independent“ sakė jo žmona Jane, jos sutuoktinis buvo „kaip medžioklinis šuo, besivejantis kiekvieną zuikį, norėdamas gauti logišką atsakymą“.
Ir visgi prireikė beveik dvylikos metų, kad 2000 metų gegužės 3 d. prieš specialų teismą Nyderlanduose, kuris rėmėsi Škotijos teise ir jame posėdžiavo trys Škotijos teisėjai be prisiekusiųjų, stotų du įtariamieji libiai.
Iki šio teismo vedė vingiuotas kelias: pulkininko Muammaro Gaddafi tuomet vadovautai Libijai buvo įvestos sankcijos, vėliau imta kalbėti, kad tarptautinis konsensusas dėl sankcijų silpsta, o galiausiai įvyko ilgos slaptos derybos tarp Didžiosios Britanijos, Jungtinių Valstijų ir Nyderlandų, inicijuotos tuometinės Tony Blairo vadovaujamos britų vyriausybės užsienio reikalų sekretoriaus Robino Cooko.
Per tyrimą, po kurio prieš teismą stojo A. al-Megrahi ir jo įtariamas bendrininkas Laminas Khalifa Fhimahas, buvo apklausta 15 tūkst. žmonių, ištirta 180 tūkst. įrodymų. Nyderlanduose prasidėjus teismui, J. Swire'as buvo įsitikinęs abiejų vyrų kalte.
2001 metų sausio 31 d. išteisinus L. Kh. Fhimahą, o A. Megrahi nuteisus, J. Swire'as pakeitė savo nuomonę: įtikėjo, kad vienintelis kaltu pripažintas vyras iš tiesų buvo nekaltas. Jis susidraugavo su A. Megrahi, lankė jį kalėjime, keitėsi su juo kalėdiniais atvirukais ir nepailsdamas siekė apginti libio vardą ir rasti tikruosius dukters žudikus.
Škotijos prokuratūra, kurią, verta paminėti, palaikė daugumos amerikiečių aukų artimieji, išlieka įsitikinusi, kad A. Megrahi buvo Libijos agentas ir vienas svarbiausių dalyvių sąmoksle, o nieko neįtaręs aviakompanijos „Air Malta“ darbuotojas užregistravo „Samsonite“ lagaminą skrydžiui į Frankfurtą kaip paslaugą „draugui“ Vokietijoje.
Vėliau tas lagaminas buvo nukreiptas į Hitrou oro uostą, kur galiausiai buvo pakrautas į „Pan American“ lėktuvą, turėjusį skristi 103 reisu.
Tony Gauci, turintis šalia Maltos oro uosto veikiačią parduotuvę „Mary’s House“, atpažino A. Megrahi kaip vyrą, iš jo pirkusį drabužių, kurie vėliau buvo sudėti į „Samsonite“ lagaminą siekiant paslėpti bombą.
Vėliau pasirodė pranešimų, jog T. Gauci iš Jungtinių Valstijų teisingumo departamento sulaukė didelių, tačiau neatskleistos vertės pervedimų.
Kilo vis daugiau įtarimų, kad A. Megrahi per klaidą arba siekiant kažką nuslėpti tapo nekaltu žmogumi, nuteistu laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos už siaubingą žmogžudystę.
„The Independent“ ir kiti nuteistąjį libį apibūdino, kaip panašesnį į „Tripolio oro uosto kontrolierių, kuris trumpam dėl biurokratinių, o ne specifinių, priežasčių paskirtas Libijos žvalgybai“, o ne slaptąjį agentą.
Daugelis ėmė manyti, kad dėl Lokerbio tragedijos kalti palestiniečių kovotojai. Įtarimai krito ant palestiniečių organizacijų „Palestinian Popular Struggle Front“ (PPSF) ir „The Popular Front for the Liberation of Palestine – General Command“ (PFLP-GC).
Pavyzdžiui, teismo metu FTB agentas Edwardas Marshmanas liudijo, kad jordanietis bombų gamintojas Marwanas Khreesatas jam atskleidęs, jog sukūrė bombą PFLP-GC organizacijai – panašią į tą, kuri sprogo virš Lokerbio sprogusiame lėktuve.
Tuo pat metu buvo daug abejonių dėl prokurorų mėginimo susieti Libijos žvalgybos tarnybas su improvizuotu sprogstamuoju užtaisu, kuris sunaikino lėktuvą.
Nago dydžio spausdintos schemos fragmentas, rastas lėktuvo nuolaužose, anot prokurorų, buvo dalis laikmačio, kurį pagamino rangovas „Thuring“, o jį Libijos karinėms pajėgoms pardavė šveicarų kompanija „Mebo“.
Skeptikai sakė, kad nepriklausoma šio laikmačio fragmento analizė parodė, kad jis buvo dengtas tik alavu, o „Thuring“ gamybos įrenginiai yra dengiami alavo ir vario lydiniu.
J. Swire'as netikėjo oficialia versija, kad bomba atkeliavo iš Maltos į Frankfurtą, o vėliau į Londoną. Jo nuomone, bomba buvo atgabenta į Hitrou oro uostą ir keliavo tik vienu lėktuvu – tuo, kuriame ir sprogo.
Vienas Hitrou oro uosto darbuotojas, kaip skelbta, 1989 metų sausį policijai sakė matęs minėtą „Samsonite“ lagaminą keliaujant link „Boeing 747“ bagažo skyriaus dar prieš atskrendant lėktuvui iš Frankfurto, kuriuo esą tas lagaminas ir atkeliavo į Londoną.
Teismo metu buvo pateikta duomenų, jog Libijos pinigai veikiausiai padėjo finansuoti palestiniečių kovotojus: 1986 metais amerikiečių surengti antskrydžiai prieš Tripolį tikrai galėjo paskatinti M. Gaddafi surengti teroro aktą.
Tačiau 1988 metų liepą iš JAV karinio laivo per klaidą paleistai raketai numušus „Iran Air“ lėktuvą, skridusį reisu 655, kita Artimųjų Rytų vyriausybė turėjo „šviežesnį“ pagrindą nusitaikyti į amerikiečius oro keleivius.
Kokia bebūtų tiesa, prieštaringi duomenys ir akivaizdžiai painios Artimųjų Rytų intrigos daugeliui paliko įspūdį, kad Lokerbio tragedija buvo akivaizdžiai klampus reikalas.
Ir tuomet 2009 metais viskas tapo dar keisčiau: A. Megrahi suteikus malonę buvo paleistas iš kalėjimo, jam buvo leista grįžti namo į Libiją. Tuomet škotų valdžia paskelbė, kad A. Megrahi serga vėžiu ir jam liko gyventi maždaug trys mėnesiai.
Tačiau šis išgyveno dar beveik trejus metus ir mirė Tripolyje 2012 metų gegužę, sulaukęs šešiasdešimties. Tuomet valdžios atstovai aiškino, kad sprendimas paleisti jį iš kalėjimo buvo priimtas remiantis teisingumo interesais, ir kad tarptautinė galios politika neturėjo su tuo nieko bendro.
Tai įvyko per vadinamąjį „medaus mėnesio laikotarpį“, kai 2004 metais tuometinis britų premjeras Tony Blairas susitarė dėl „sandorio dykumoje“, kuris buvo palaimintas rankos paspaudimu M. Gaddafi palapinėje. Šis susitarimas padėjo nutraukti sankcijas Libijai ir leido šaliai pritraukti milijardų dolerių vertės investicijų iš Vakarų šalių naftos kompanijų.
JAV senatorių vėliau parengtoje ataskaitoje nurodoma, kad naftos milžinė BP aktyviai pasisakė už kalinių apsikeitimo susitarimą tarp Jungtinės Karalystės ir Libijos.
Tačiau tiek ši naftos kompanija, tiek ir britų vyriausybė neigė, kad per diskusijas buvo konkrečiai minimas A. Megrahi. Visgi pastarojo paleidimo metu vienas šaltinis britų vyriausybėje laikraščiui „The Independent“ sakė: „Buvo akivaizdu, kad tai yra labai labai svarbu libiams“.
O vėliau „medaus mėnesį“ su M. Gaddafi nutraukė 2011 metais Libijoje įvykusi revoliucija. Jis vėl tapo atstumtuoju, Jungtinė Karalystė prisijungė prie Libijos bombardavimo kampanijos, o galiausiai jį pribaigė sukilėliai, ištraukę jį iš kanalizacijos vamzdžio prie Sirto.
Intriga, susijusi su Lokerbio tragedija, tik augo.
Pavyzdžiui, kodėl buvusiam M. Gaddafi žvalgybos vadui Moussai Koussai, per revoliuciją pabėgusiam į Londoną, buvo leista vėliau išskristi į Katarą praėjus vos trims dienoms?
Buvęs leiboristų atstovas Britanijos parlamente ir specialaus parlamentinio Užsienio reikalų komiteto narys Andrew MacKinlay pamena, kaip 2005 metais jis susitiko su M. Koussa Tripolyje. Tuomet vienas britų diplomatas jam pasakė: „Šis vyras iki kaklo yra įklimpęs į Lokerbio bylą“.
M. Koussa šiuo metu sau saugiai gyvena Katare.
2015 metais Škotijos prokurorai atnaujino Lokerbio tragedijos tyrimą ir nurodė norintys pasikalbėti su dviem libiais: Abdullah al-Senussi, M. Gaddafi svainiu ir buvusiu aukšto rango Libijos žvalgybos pareigūnu, bei Abu Agila Masudu, vyru, kuris, kaip manyta, mokėjo gaminti sprogmenis.
Abu šie vyrai šiuo metu kali Libijoje. Škotų ir amerikiečių prokurorai teigia besitikintys, nepaisant viso chaoso Libijoje, pasikalbėti su šiais dviem įtariamaisiais.
Neseniai britų laikraštis „Times“ skelbė, kad prokurorai „baigia tyrimą“ dėl dviejų įtariamųjų.
Skelbta, kad Libijos vyriausybės – arba bent jau Jungtinių Tautų remiamos jos versijos – atsakas buvo „teigiamas ir konstruktyvus“.
Tuo metu A. Megrahi šeima pateikė naują apeliaciją dėl jam skirtos bausmės Škotijos baudžiamųjų bylų peržiūros komisijai. Nors vyras mirė dar 2012 metais, jo brolis Abdulhakimas sakė: „Vien dėl to, kad Abdulbasetas yra miręs, nereiškia, kad praeitis ištrinta. Mes visuomet sakysime pasauliui, kad mano brolis buvo nekaltas“.
J. Swire‘as savo bičiulio mirtį pavadino „labai liūdnu įvykiu“. Jis taip pat gyrė savo velionį draugą už tai, kad, nors šis gulėjo mirties patale ir kentė didžiulį skausmą, siekė perduoti informaciją, kurią surinko jo gynybos advokatų komanda.
Pačiam J. Swire'ui dabar yra 82-eji. Praėjus trisdešimčiai metų nuo tada, kai žmona pašaukė jį žiūrėti jų gyvenimą pakeitusių žinių, jis vis dar ieško paprastos ir neginčytinos tiesos apie tai, kas nutiko jo dukrai ir kitoms 269-ioms Lokerbio tragedijos aukoms.
Atsižvelgiant į tai, ką dabar žinome apie Lokerbio tragediją, vargu aš kas nors kada nors sužinos visą tiesą.
