Vos prieš kelias valandas Niujorko valstijos senatorius šventė pergalę po Kalifornijoje įvykusių pirminių rinkimų Demokratų partijos lyderiui išsiaiškinti. Po iškovotos pergalės R. F. Kennedy pagrįstai buvo galima laikyti rimčiausiu pretendentu per artėjančius šalies prezidento rinkimus. Tas laikas į istoriją įėjo kaip karo Vietname ir pilietinių neramumų paženklinti metai, primenama Australijos žiniasklaidos kanalo ABC portale.
Nepaisant vėlyvo meto, tvankioje „Ambassador“ viešbučio „Embassy“ salėje buvo susirinkę bemaž 1,8 tūkst. R. F. Kennedy šalininkų. Spiginantys televizijos prožektoriai ir vasarą pasitikęs karštis dar labiau kaitino ir taip įelektrintą atmosferą.
Senatorius R. F. Kennedy atrodė įdegęs, mat visą popietę praleido kalbėdamas telefonu, o vėliau ilsėdamasis šalia viešbučio baseino. Apie laimėtą pergalę susirinkusiems jis pranešė šiek tiek po vidurnakčio, o energingą savo kalbą baigė skambiu šūkiu: „Dabar mūsų laukia Čikaga – laimėkime ir ten!“
Audringų ovacijų lydimą R. F. Kennedy viešbučio apsaugos darbuotojai nukreipė į virtuvei priklausiusią patalpą, nes per ją neva buvo galima greičiausiai patekti į gretimą „Colonial“ salę, kurioje turėjo įvykti spaudos konferencija.
R. F. Kennedy trumpam stabtelėjo pasikalbėti su viešbučio personalu. Kažkur sprogo balionas. Žmonės iš pradžių krūptelėjo, bet netrukus prapliupo juoktis.
Kaip tik tada, kai senatorius R. F. Kennedy paėmė septyniolikmečio oficianto padėjėjo Juano Romero ranką, iš tos vietos, kurioje stovėjo kavos virimo aparatas, kažkas du kartus iššovė. Trečia į politiko galvą nukreipta kulka buvo paleista per tiesiojo šūvio nuotolį. Ji susmigo už dešiniosios ausies.
Senatoriaus kojos kaipmat sulinko per kelius ir jis susmuko ant grindų.
Žmonės ėmė klykti ir stumdytis.
Žudikas dar penkis kartus iššovė. Jo kulkos kliudė keletą susirinkusiųjų.
1968-aisais kandidatų saugumu slaptosios tarnybos nesirūpino
1968 metais slaptosios tarnybos neskirdavo apsaugos kandidatams į šalies prezidento postą, o senatoriaus R. F. Kennedy draugas ir asmeninis apsauginis, buvęs Nacionalinės futbolo lygos žaidėjas Rosey Grieras, tuo metu negalėjo būti šalia.
Jis ir žurnalistas George‘as Plimptonas netrukus susigrūmė su žudiku ir atėmė iš jo pistoletą.
J. Romero, dar vakar popietę pristatęs maistą į penktame aukšte buvusius senatoriaus apartamentus, dabar pritūpęs mėgino pakelti apsunkusią R. F. Kennedy galvą. Po ja, ant cementinių grindų plėtėsi tamsus kraujo klanas.
Televizijos ir laikraščių reporteriams pavyko užfiksuoti kiekvieną tos kraupios akimirkos detalę. Kilus sambrūzdžiui, senatorius R. F. Kennedy dar apsilaižė lūpas ir paklausė: „Ar visiems viskas gerai?“
Keliamas ant neštuvų jis, tarsi protestuodamas, suriko: „Ne, ne, ne, ne!“
Per tris valandas trukusią operaciją chirurgams pavyko ištraukti dvi kulkas ir gabalėlį kaulo iš senatoriaus R. F. Kannedy galvos, tačiau viena kulka taip ir liko įstrigusi užpakalinėje kaklo pusėje.
Į galvą pataikiusios kulkos ne tik pažeidė smegenis. Dėl sužalojimų senatorius neteko labai daug kraujo, taigi, chirurgai būgštavo, kad galėjo būti pažeistos ir vidurinės smegenys, o jos, pasak ligoninės atstovo, kontroliuoja gyvybiškai svarbias funkcijas, tokias kaip pulsas ir gebėjimas atgauti sąmonę, nors ir nėra tiesiogiai susijusios su mąstymo procesais.
Gal buvo bandoma įžiebti viltį?
Pirmiausia JFK, tada M. L. Kingas, o dabar R. F. Kennedy
Tą lemtingą birželio trečiadienį senatorius R. F. Kennedy kvėpavo pats, tik padedamas kvėpavimo aparato, tačiau jo būklė buvo apibūdinta kaip ypač sunki.
Slinko valandos. Atrodė, kad visa Amerika nuščiuvo ir laukė.
J. Romero grįžo prie darbo „Ambassador“ viešbutyje, o jo panagėse dar tebebuvo sudžiūvusio kraujo. Vaikinas ryžtingai atsisakė jį nusigremžti, kol senatorius R. F. Kennedy neatgaus sąmonės ir jo gyvybei nebegrės pavojus.
Mažiau nei prieš penketą metų Dalase, Teksaso valstijoje, buvo nužudytas vyresnysis senatoriaus R. F. Kennedy brolis – tuometinis Jungtinių Valstijų prezidentas Johnas Fitzgeraldas Kennedy, o vos prieš porą mėnesių Memfyje, Tenesio valstijoje, kulka mirtinai sužeidė kovos už pilietines teises lyderį Martiną Lutherį Kingą.
Tą naktį, kai buvo nužudytas M. L. Kingas, žinią apie įvykusį pasikėsinimą senatorius R. F. Kennedy perdavė Indianapolyje susirinkusiems žmonėms. Išsakęs nuogąstavimus, kad tas nužudymas, galbūt paskatins ir daugiau mirčių pareikalausiantį rasiniu pagrindu vykdomą maištą, senatorius taip pat užsiminė, kad jo paties šeimos narį, kaip ir M. L. Kingą, nužudė ne kas kitas, o baltasis.
„Jungtinėse Valstijose nereikalingas susiskaidymas. Jungtinėse Valstijose nereikalinga neapykanta. Jungtinėse Valstijose nereikalingas smurtas ir savivalė. Mums reikalinga meilė ir išmintis bei atjauta vienas kito atžvilgiu. Turime būti teisingi lig šiol kenčiantiems savo šalies piliečiams – tiek baltaodžiams, tiek juodaodžiams.“
Kitaip nei daugelyje Jungtinių Valstijų miestų, Indianapolyje maišto tą vakarą nekilo.
R. F. Kennedis nebuvo tiesiog dar vienas politikas. Jis net nebuvo tiesiog dar vienas legendinės, kova už socialinį teisingumą garsėjusios dinastijos atstovas. Jo asmenybė įkūnijo šį tą daugiau.
Privertė L. B. Johnsoną atsisakyti pretenzijų būti perrinktu
Daugelis piliečių galimą R. F. Kennedy pergalę Jungtinių Valstijų prezidento rinkimuose siejo su viltimi, kad šalis pagaliau paskelbs atšaukianti savo dalyvavimą Vietnamo kare.
Iškilus R. F. Kenedy ir dar vieno karo priešininko, senatoriaus Eugene‘o McCarthy, kandidatūroms iš kovos dėl prezidento posto buvo priverstas pasitraukti tuometinis šalies vadovas Lyndonas Bainesas Johnsonas.
Senatorius R. F. Kennedy politiniuose sluoksniuose buvo toli gražu ne naujokas. Jis nepabūgo tiesiai šviesiai pasakyti, kad galingos gimtosios šalies pajėgos nelaimės karo, prie kurio eskalavimo prisidėjo ir jo paties brolis.
„Absoliuti pergalė tame kare dar nė nesišviečia – ji tikrai ne čia pat. Tiesą sakant, vargu ar apskritai ji mums pasiekiama. Todėl pastangos iškovoti tokią pergalę kainuos tik dar daugiau nekaltų ir bejėgių žmonių gyvybių“, – sakė R. F. Kennedy.
L. B. Johnsonas, tapęs Jungtinių Valstijų prezidentu po J. F. Kennedy mirties, nuo pat pradžių bijojo, kad jaunesnysis jo pirmtako brolis tikrai pamėgins kandidatuoti į šalies vadovo postą. 1968 metų įvykiai įrodė, kad bijota buvo ne be pagrindo.
Tiedu politikai tiesiog nekentė vienas kito. Abipusė antipatija išryškėjo per 1960 metais vykusius prezidento rinkimus, kai R. F. Kennedy vadovavo savo brolio kampanijai, o L. B. Johnsonas iki pat lemtingos pergalės buvo pagrindinis pastarojo priešininkas.
Ar jis jau mirė?
Tada, kai senatorius R. F. Kennedy be sąmonės gulėjo ligoninės lovoje, Baltųjų rūmų šeimininkas L. B. Johnsonas negalėjo rasti sau vietos. Jis pasisakė per televiziją – patikino esąs be galo priblokštas ir sunerimęs, bet grįžęs į ovalųjį kabinetą vėl ėmė žingsniuoti iš vieno galo į kitą, vis stverdavo telefono ragelį ir, surinkęs slaptosios tarnybos numerį, reikalaudavo pateikit naujausią informaciją apie senatoriaus R. F. Kennedy būklę.
„Turiu žinoti, ar jis mirė? Ar jis jau mirė?“ – klausė L. B. Johnsonas.
Praėjus 26 valandoms po pasikėsinimo, ilgalaikis R. F. Kennedy patarėjas ryšiams su žiniasklaida Frankas Mankiewiczius, nepersirengęs nuo pat pasikėsinimo akimirkos, išėjo priešais ligoninėje susirinkusius reporterius ir perskaitė glaustą pranešimą: „Šiandien, 1968 m. birželio 6 d., 1.44 val. nakties senatorius Robertas Francisas Kennedy mirė. Mirties valandą šalia senatoriaus R. F. Kenedy buvo jo žmona Ethel, seserys Stephen Smith ir Patricia Lawford, svainis Stephenas Smithas ir svainė, Johno F. Kennedy našlė. Jam buvo 42 metai. Dėkoju.“
R. Nixonas laimi prezidento rinkimus
Senatoriui R. F. Kennedy mirus, kovos prieš karą judėjimas neteko ryškiausio idėjinio vado ir viltys jį laimėti gerokai subliūško.
Dėl prezidento posto kovojo du iš esmės karo šalininkais vadintini kandidatai – tuometinis viceprezidentas Hubertas Humphrey ir buvęs viceprezidentas Richardas Nixonas. R. Nixonui pergalę atnešė pažadai atkurti tvarką ir teisingumą bei siekti taikos.
Pastarasis planas taip ir liko neįgyvendintas: amerikiečių kariai dar penkerius metus išbuvo Vietname. Iš viso per tą laiką žuvo ne mažiau kaip dar milijonas žmonių.
Tai, kas įvyko, matyt, derėtų pavadinti viena iš didžiausių katastrofų, ištikusių žmoniją po vieno žmogaus nužudymo.