„Viskas vyksta, kaip jie norėjo“, – konstatavo straipsnio autorės kalbintas Ukrainos informacijos politikos viceministras Dmitro Zolotuchinas.
Prisėdęs vienoje iš Ukrainos sostinės kavinių, D. Zolotuchinas nekalbėjo nei apie daugiausia šansų laimėti šį savaitgalį vyksiančiuose prezidento rinkimuose turinčio Volodymyro Zelenskio, nei apie dabartinio prezidento Petro Porošenkos rinkimų kampaniją. Ne, jis buvo nusiteikęs pakalbėti apie rusus. Juk Maskva metų metais išnaudojo Ukrainą kaip dezinformacijos laboratoriją, o D. Zolotuchinas yra vienas iš tų, kuriems pavesta užkirsti tam kelią.
Kremliui reguliariai pateikiama kaltinimų dėl kišimosi į rinkimus įvairiose pasaulio šalyse ir piliečių priešinimo pasitelkus įvairią taktiką, dažniausiai – internetu skleidžiamą dezinformaciją. Rusų platinamos sufabrikuotos arba klaidinančios istorijos ir melagingi pranešimai priverčia žmones suabejoti demokratiniais procesais. Prieš kitą mėnesį vyksiančius Europos Parlamento rinkimus ir 2020 metais nusimatančią kovą dėl Jungtinių Valstijų prezidento posto Rusijos vadovo Vladimiro Putino laiminama internetą atakuojanti armija testuoja savo taktiką Ukrainoje.
Į Kijevą Rusija, aišku, žvelgia ne vien kaip į arealą, tinkamą informacinio karo taktikai išmėginti. Jis pasitarnauja ir kaip galimų sprendimų bandymų poligonas, kuriame tenka susidurti su tokiais politikais kaip D. Zolotuchinas, turinčiais paistyti ribos tarp demokratinio diskurso išsaugojimo ir kalbos laisvės suvaržymo. Jungtinės Valstijos dar tik rengiasi būsimai, matyt, aršiai kandidatų į prezidentus kovai, o Ukrainos vyriausybės pastangos jau dabar aiškiai rodo, kaip sunku sukovoti su dezinformacija aplinkoje, kurioje gali būti reiškiamos priešingos pažiūros, be to, nėra jokių galimybių kaip nors kontroliuoti socialinių tinklų turinio.
Tarnybos, tokios kaip D. Zolotuchino, dažnai, deja, neturi pakankamai išteklių, todėl, tarkim, rinkimų laikotarpiu, per kurį tikrai netrūksta nesantaikos, nes kampanijos pačios stoja į informacinį karą, atskirti faktus nuo fikcijos, patriotus nuo priešų ir draugus nuo apsimetėlių jau nebėra taip paprasta.
Informacijos politikos ministerija (MIP) įsikūrusi pačiame sovietmečiu statyto pastato viršuje, prie pagrindinės Kijevą kertančios Kreščiatiko gatvės, po kurią dairantis į akis krenta dar nuo carizmo ir komunizmo likę reliktai, besimaišantys su modernia eklektiška architektūra. 2015 metais įsteigta institucija atsakinga už Ukrainos informacinės erdvės apsaugą. Jos logotipe valstybinį atspaudą papildančios USB jungtys tarsi sufleruoja, kur vyriausybė įžvelgia daugiausia grėsmių. Taip, būtent internete.
MIP buvo sukurta reaguojant į iš Rusijos reguliariai atplūstančias melagingų naujienų bangas ir vienu iš įvardytų jos tikslų yra užkirsti kelią informacinei agresijai.
Maskva ne kartą buvo kaltinta dezinformacijos kampanijų organizavimu Ukrainoje. Ypač verta paminėti tas, kurios buvo vykdomos per Euromaidano protestus 2013-aisiais ir Rusijai aneksavus Krymą 2014-aisiais. Visgi negalima pamiršti dar vienos ministerijos priedermės – ginti žodžio laisvę, o šis įpareigojimas kartais sukelia keblumų ir tam tikrų prieštaravimų.
Kitaip nei Vašingtonas, sunkiai radęs jėgų pademonstruoti savo reakciją į tai, kad Rusija skleidė dezinformaciją, siekdama padaryti įtaką 2016-aisiais vykusiems prezidento rinkimams, Kijevas nutarė imtis veiksmų.
2017-ųjų gegužę P. Porošenka paskelbė draudimą, kurį vykdant Ukrainoje turėjo nustoti veikti paieškos sistema „Yandex“ ir socialiniai tinklai „VKontakte“ bei „Odnoklassniki“. Šį prezidento sprendimą parėmė MIP. Praėjus metams, vyriausybės nurodymu buvo užblokuotos dar 192 interneto svetainės, kaip manoma, skatinusios prorusiškas nuotaikas.
Šitai buvo padaryta vadovaujantis MIP patarimu. Viena vertu, draudimai pasiteisino: kaip teigia oficialūs asmenys, iš Rusijos atplūstančios dezinformacijos sumažėjo. Tačiau, pasak D. Zolotuchino, teigti, kad iš Maskvos jau atimtos galimybės pasiekti savus tikslus, jokiu būdu negalima.
Kaltinimų, kad peržengia priimtino demokratiško elgesio ribas, Ukraina sulaukė ir iš sąjungininkų, ir iš kritikų.
„Netrukus sulaukėme komentarų iš visų savo partnerių. Jie nurodė, kad tai ataka, nukreipta prieš žodžio ir išraiškos laisvę, – sakė Ukrainos vicepremjerė Ivana Klympuš-Tsintsadzė, atsakinga už euroatlantinę ir Europos integraciją. – Turėjome daug vargo, kol paaiškinome partneriams, kad tai šalis, su kuria kariaujame. Kas antrą dieną, jei ne kasdien, sužinome apie netektis.“
Rinkimų laikotarpiu situacija tapo dar keblesnė: V. Zelenskis ir P. Porošenka, du daugiausia balsų per pirmąjį rinkimų turą surinkę kandidatai, artėjant finaliniam etapui nevengia neskaidraus veikimo taktikos.
„Jokio Ukrainos žiniasklaidoje pasirodančio pranešimo dabar niekaip negalima pavadinti Rusijos sukurpta istorija, kadangi paprastai jis atitinka tam tikrą poziciją, kuriai pritaria tam tikras skaičius ukrainiečių“, – sakė D. Zolotuchinas.
2014-aisiais Rusijos troliai bandė skleisti akivaizdžiai melagingus pasakojimus, bet 2019-aisiais dezinformacija daug labiau grindžiama tuo, kas aktualiausia per rinkimus, t. y. korupcija, gyvenimo kokybe, taip pat Ukrainos pažangos po Euromaidano vertinimais.
Stebint begalinės įtampos ir nuovargio iškamuotų tiek P. Porošenkos, tiek V. Zelenskio kampanijų organizatorių darbą, nesunku suprasti, kaip paprasta manipuliuoti Ukrainos rinkimų rezultatą lemiančioje terpėje.
Kai kurie pavyzdžiai, nors ir užgimę Ukrainoje, tačiau mažai nutolstantys nuo rusų skleidžiamų istorijų, yra tiesiog absurdiški. Kaip vieną iš tokių verta paminėti televizijos kanalu 1+1 (kuriuo transliuojamos V. Zelenskio vedamos humoristinės laidos) paskelbtą pareiškimą, esą, P. Porošenka nužudė savo brolį.
Kai kuriais atvejais mėginama hiperbolizuoti Ukrainos visuomenę skaidančias problemas, tokias kaip antisemitizmas arba požiūris į rusų kalbą. Pasitaiko ir tiesiog klaidinančių bei politiškai neparankių žinių, kaip antai informacija, kad P. Porošenkai priklauso Rusijoje esantis šokolado fabrikas (jam tikrai priklauso šokolado gamybos įmonė, tačiau 2017-aisiais filialas Rusijoje buvo uždarytas).
Su V. Zelenskiu dirbanti komanda teigia taip pat atsidūrusi aršios dezinformacijos kampanijos taikiklyje. Nuo pat tos akimirkos, kai prieš tris mėnesius buvo įvardytas konkretus kandidatas, jam talkinantys internetinių technologijų specialistai turėjo atlaikyti didžiulę neautentiškų komentarų griūtį ir identifikuoti begalę netikrų paskyrų, neva priklausančių oficialiems kampanijos atstovams. Visgi Michailas Fiodorovas, už skaitmeninių technologijų sritį atsakingas V. Zelenskio komandos narys, nesiryžta besti pirštu į Rusiją, o kaltina P. Porošenkos rėmėjus.
Kaip ir daugelis vyriausybės narių, D. Zolotuchinas nutaiso rūsčią miną, išgirdęs klausimą, kokią grėsmę tokie veiksmai galėtų kelti žodžio laisvei Ukrainoje. Kokia nauda iš demokratijos, jei ginant žodžio laisvę pateisinamas melas, klausia jis.
Šis D. Zolotukhino klausimas atitinka pagrindinį diskusijų objektą. Kai tik „Facebook“ buvo imtas kritikuoti dėl skleidžiant dezinformaciją jam tenkančio vaidmens, pasigirdo protestų prieš pageidavimus tikrinti turinį, esą, apie tiesos arbitro funkcijas negali būti nė kalbos.
Tačiau dabar, kai socialiniuose tinkluose įsiplieskiančių skandalų pagausėjo, todėl požiūris į internetinių platformų reguliavimą tapo nuosaikesnis, vyriausybėms atsirado galimybė rinktis. Jos gali skelbti griežtus, plačiai taikytinus draudimus, pagrįstus vien subjektyviais tiesos apibrėžimais.
Tačiau jos taip pat gali pasistengti, kad būtų suaktyvinti atrankos principu veikiantys, tikslūs ir skaidrūs mechanizmai, darantys poveikį tik labiausiai pavojingam turiniui, bet leidžiantys piliečiams naršyti įvairius tinklus ir portalus.
Iki balsavimo dienos liko visai nedaug, bet aišku viena: nesvarbu, kas laimės prezidento rinkimus, kaip paveldas jam atiteks pavojingai didelės galios kontroliuoti šalies informacinę erdvę. Epochoje, kai politiniams oponentams ir žiniasklaidai pasaulio lyderiai vis dažniau klijuoja visuomenės priešų etiketes, Ukraina mėgina išspręsti kone egzistencinį D. Zolotuchino suformuluotą klausimą.
Užsimindamas apie debatų Vašingtone racionalumą, jis klausia: „Ar pirmoji (JAV konstitucijos) pataisa suteikia piliečiams teisę laisvai meluoti, daryti tai viešai, be to, plačiu mastu? Kalbu ne apie vienišą balsą minioje, bet apie milijonines investicijas į tokią veiklą ir galimybę skleisti melą begalei žmonių?“
„Ar JAV tėvai-įkūrėjai, mąstydami apie šias pataisas, galėjo apie tai pagalvoti?“ – dar klausia D. Zolotuchinas.