Brigitte Hoess ramiai sau gyvena lapų nuklotoje gatvelėje šiaurės Virdžinijoje. Ji jau išėjusi į pensiją, tačiau prieš tai daugiau nei tris dešimtmečius darbavosi viename Vašingtono mados salonų.
Neseniai moteriai buvo diagnozuotas vėžys ir ji didžiąją laiko dalį skiria savo sveikatos reikalams.
Brigitte turi paslaptį, kurios nežino net jos vaikaičiai. Jos tėvas Rudolfas Hoessas buvo Aušvico (toks yra Lenkijos miesto Osvencimo vokiškas pavadinimas) koncentracijos stovyklos vadovas.
Tas pats Rudolfas Hoessas, kuris perstatęs senas kareivines Lenkijoje sukūrė Aušvicą – žudymo mašiną, galinčią nužudyti du tūkstančius žmonių per valandą. Iki karo pabaigos šioje koncentracijos stovykloje buvo nužudyta 1,1 milijono žydų, taip pat 20 tūkstančių čigonų ir tūkstančiai lenkų bei rusų politinių kalinių. Taigi, Brigitte tėvas buvo vienas didžiausių masinių žudynių rengėjų istorijoje.
Beveik keturis dešimtmečius moteris apie savo praeitį tylėjo. Apie tai ji neprasitarė netgi artimiausiems šeimos nariams.
Brigitte buvo surasta renkant medžiagą Thomaso Hardingo knygai „Hannsas ir Rudolfas“, kurioje pasakojama, kai R. Hoessą po karo paėmė į nelaisvę Hannsas Alexanderis, Vokietijos žydas, pabėgęs iš Berlyno ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Knygos autoriui prireikė trejų metų, kol jis surado žudiko dukrą. Ji sutiko kalbėtis tik su sąlyga, kad nebus atskleista nei jos dabartinė pavardė, nei kitos detalės, galinčios padėti nustatyti jos tapatybę.
„Čia žmonės pamišę. Jie galėtų sudeginti mano namą ar ką nors nušauti“, - sako Brigitte su aiškiu vokišku akcentu.
Jeigu kada kalba pasisuka apie Holokaustą, ji pakreipia pokalbį kita linkme. „Jei kas nors paklausia apie mano tėtį, pasakau jiems, kad jis mirė per karą“, - aiškina vokietė.
„Tai buvo labai seniai, - pradeda pasakojimą Brigitte. - To, kas buvo padaryta, aš nepadariau. Niekada apie tai nekalbu, tai lieka manyje“.
Pagal SS personalo skyriaus dokumentus, kurie saugomi „College Park“ nacionaliniuose archyvuose, Inge Brigitte Hoess gimė 1933 metų rugpjūčio 18 dieną ūkyje netoli Baltijos jūros. Jos tėvas Rudolfas ir motina Hedwig susitiko tame pačiame ūkyje, kuris buvo vokiečių jaunuolių, apsėstų rasinio grynumo ir kaimo utopijos idėjų, rojumi. Brigitte buvo trečias iš penkių šeimos vaikų. Iš viso Rudolfas ir Hedwig Hoessai susilaukė trijų mergaičių ir dviejų berniukų.
Brigitte vaikystė buvo neįprasta: iš šio ūkio ji persikėlė į koncentracijos stovyklą, vėliau ją pakeitė kita, dar kita, mat tėvas sparčiai kilo karjeros laiptais. Nuo metukų iki penkerių ji gyveno Dachau, nuo penkerių iki septynerių – Zachsenhauzene, nuo septynerių iki vienuolikos – Aušvice.
Nuo 1940 to 1944 Hoessų šeima gyveno dviejų aukštų pilkai tinkuotame name Aušvico pakraštyje. Koncentracijos stovykla buvo taip arti, kad pro viršutinio aukšto langus galėjai matyti senąjį krematoriumą.
Brigitte motina šią vietą apibūdindavo kaip „rojų“. Šeima turėjo virėjus, aukles, sodininkus, vairuotojus, siuvėjas, kirpėjus ir valytojus. Dalis darbuotojų buvo koncentracijos stovyklos kaliniai.
Šeimos namai buvo apstatyti baldais ir meno darbais, atimtais iš dujų kamerai pasmerktų kalinių. Tai buvo prabangos kupinas gyvenimas vos už kelių žingsnių nuo siaubo ir kančių.
1945 metų balandį, kai jau buvo matyti karo pabaiga, Rudolfas Hoessas su savo šeima pabėgo į šiaurę. Jie išsiskirstė: jo žmona su vaikais prisiglaudė virš senos cukraus gamyklos pakrantės kaime Sankt Michaelisdonne. Rudolfas, pasisavinęs darbininko tapatybę, pasislėpė ūkyje, įsikūrusiame šeši kilometrai iki Danijos sienos.
Hoessų šeima laukė tinkamo momento, kad galėtų pabėgti į Pietų Ameriką.
B. Hoess ir Th. Hardingas kalbėjosi moters namuose. Brigitte gulėjo ant senos sofos ir skundėsi kojų skausmais. Kambaryje stovėjo Kalėdų eglutė, papuošta žvaigžde, kurią numezgė jos motina Hedwig, Aušvico vado žmona.
Th. Hardingui pradėjus klausinėti garbaus amžiaus moterį apie jos gyvenimą Aušvice, ji tvirtai pareiškia: „Geriausia visų tų dalykų neprisiminti“.
„Prisimenu, kaip jie atėjo į mūsų namus užduoti klausimų, - sausai pasakoja Brigitte. - Su savo sese sėdėjome ant stalo. Mano buvo apie trylika metų. Britų kariai šaukė: „Kur tavo tėvas? Kur yra tavo tėvas?“ Jie tai kartojo vėl ir vėl. Man pradėjo labai skaudėti galvą“.
„Išėjau į lauką ir po medžiu verkiau. Vėliau prisiverčiau nusiraminti. Prisiverčiau nustoti verkti ir galvos skausmas pradingo. Tačiau ilgus metus po to mane kankino migrena. Ji baigėsi vos prieš kelerius metus, bet nuo tada, kai gavau jūsų laišką, ji vėl atsinaujino“, - Th. Hardingui sakė aštuoniasdešimtmetė.
H. Alexanderis surinko komandą ir naktį patraukė į daržinę. Jie pažadino ten buvusį R. Hoessą. Jis neigė esąs Aušvico vadas. H. Alexanderis pareikalavo parodyti vestuvinį žiedą. R. Hoessas tvirtino negalintis jo nusimauti, bet kai H. Alexanderis pagrasino nupjauti pirštą, R. Hoessas jį nusimovė ir padavė. Viduje buvo išgraviruoti vardai „Rudolfas“ ir „Hedwig“.
R. Hoessas buvo pirmas tokio aukšto lygio asmuo, pripažinęs Aušvico žudynių mastą. Jis buvo perduotas amerikiečiams, kurie privertė jį duoti parodymus Niurnberge. Vėliau R. Hoessas buvo perduotas lenkams, kurie jį patraukė į baudžiamąją atsakomybę, o vėliau pakorė Aušvico kartuvėse.