Populiariausiame Rusijos laikraštyje „Komsomolskaja Pravda“ pasirodė įtarimų, kad valstybinės branduolinės energetikos įmonės „Rosatom“ konkurentai naudoja serialą sutepti Rusijos, kaip šalies, eksploatuojančios atomines elektrines, įvaizdį.
Vyresniojo amžiaus žmonių tarpe populiariame laikraštyje „Argumenty i Fakty“ serialas vadinamas „parodija, o ne tiesa“.
„Trūksta tik akordeonų ir meškų“, – pasišaipė Stanislavas Natanzonas, vieno iš pagrindinių šalies naujienų kanalų „Rossija 24“ vedėjas. Jis nurodė prasto serialo kūrėjų darbo pavyzdį – scenas, kuriose matyti modernūs išoriniai langai, įrengti viename Pripetės pastate. Tiesa, langus pastebėsite tik gerokai padidinę vaizdą, bet serialo kritikai kabinėjasi ne vien prie smulkmenų: „Mokslininkas Valerijus Legasovas ne tik vadovavo vyriausybės surengtiems Černobylio avarijos likvidavimo darbams, bet ir atvirai kritikavo branduolinės pramonės valdymą.“
Savo laidoje „Rossija 24“ vedėjas paminėjo „Komsomolskaja Pravda“ paskelbtą svarbų straipsnį ir apkaltino HBO serialą, kad sudaro įspūdį neva Sovietų Sąjungos valdžios pareigūnai bijojo pripažinti savo klaidas ir dėl to nepavyko išvengti siaubingų pasekmių.
S. Natanzono teigimu, V. Legasovo straipsnis svarbiausiame šalies laikraštyje įrodo, kad buvo priešingai, todėl viena pagrindinių serialo temų neatitinka tikrovės.
Deja, valstybės kontroliuojamos žiniasklaidos agentūros neretai bando demaskuoti vieną melą remdamosi kitu. V. Legasovas iš tikrųjų parašė straipsnį „Komsomolskaja Pravda“ 1987 m., tačiau redaktoriams jis nepatiko ir nebuvo išspausdintas.
Tuo metu A. Legasovas visai nebežinojo, ko griebtis: Rusijos mokslų akademija atmetė jo idėjas, o Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas atsisakė jam suteikti Socialistinio darbo didvyrio vardą, nors suteikė kitiems su A. Legasovu Černobylyje dirbusiems asmenims.
Po Mokslų akademijos susirinkimo A. Legasovas pasikorė. Po jo mirties praėjus dviem savaitėms, „Komsomolskaja Pravda“ redakcija persigalvojo ir išspausdino A. Legasovo straipsnį 1988 m.
Serialas „Černobylis“ yra pakankamai tikslus istoriniu požiūriu, ir jo kūrėjai didelį dėmesį skiria smulkmenoms. Nepaisant to, spėja I. Shepelinas, po paskutinės serijos kils nauja nepagrįstos kritikos banga.
Ultraprosovietinis straipsnių autorius Anatolijus Vasermanas pateikė, ko gero, atviriausią neigiamą komentarą: „Jei anglosaksai ką nors filmuoja apie rusus, rezultatas tikrai neatitiks tiesos.“
Išsakydamas šią nuomonę, jis išvengė būtinybės ieškoti sunkiai matomų langų ar kitų istorinių neatitikimų: „Tie žmonės visada ką nors supainioja. Viskas tuo pasakyta.“
Tiesą sakant, patys rusai senokai nėra sukūrę ginčų nesukeliančių istorinių filmų apie Rusiją. Šiuo atžvilgiu HBO „Černobylis“ nėra toks ir prastas. Kodėl gi Kremlių remiančios žiniasklaidos agentūros buvo priešiškai nusiteikusios nuo pat pradžių?
Iš pavydo ir apmaudo: „Tik mes turime teisę kalbėti apie savo istoriją, – sako jos, – todėl nesikiškite.“ Tačiau reakcija pasako daugiau apie kritikus, nei apie „Černobylį“.
„Šis HBO serialas padėjo daugeliui mano bendraamžių susidaryti kitokią nuomonę apie įvykusią avariją. Nors daugelyje vadinamųjų katastrofų filmų kulminacija pasiekiama parodant pagrindinę nelaimę, tik pirmoji „Černobylio“ serija skirta reaktoriaus sprogimui“, – rašo I. Shepelinas.
Likusiose keturiose serijose dėmesys sutelkiamas į šiurpią ir pasiaukojančią Sovietų Sąjungos žmonių kovą su sprogimo padariniais. Būtent jie išgelbėjo Europą, atidavę savo sveikatą ir gyvybes.
Žiūrint serialą, galima bent iš dalies suvokti, kokius sunkumus jie patyrė.
Tačiau Rusija nevertina šių žmonių, kaip Europą išgelbėjusių didvyrių.
Tiesiog apsilankykite oficialioje Kremliaus interneto svetainėje ir pasižiūrėkite, kaip dažnai prezidentas Vladimiras Putinas mini Černobylio avariją išgyvenusius asmenis, daugelis kurių tebėra gyvi ir serga įvairiomis radiacijos sukeltomis ligomis.
V. Putinas juos prisimena tik svarbių Černobylio metinių minėjimų metu. Paskutinį kartą tai buvo 2016 m. per avarijos 30-mečio minėjimą. Prieš tai – 2011 m. (25-osios metinės).
„Galbūt nuskambės labai keistai, bet Černobylio avarijos likvidavimo darbai buvo ne mažiau svarbūs Europai, nei sąjungininkų pergalė Antrojo pasaulinio karo metu“, – mano „Dožd“ žurnalistas.
Pergalės dienos minėjimai, kadaise kupini rimties ir liūdesio, ilgainiui virto triukšminga švente su kariniais paradais.
„Rusija niekada nepavers Černobylio avarijos minėjimo švente, ir jei šalies vadovai negali šios nelaimės padaryti nacionalinio pasididžiavimo ir didybės simboliu, tuomet geriau pamiršti, kad ji apskritai įvyko“, – įsitikinęs I. Shepelinas.
Režisierius Aleksejus Muradovas tokį pasirinkimą aiškino cituodamas sąmokslo teorijų kūrėjus: „Vienos teorijos šalininkai teigia, kad amerikiečiai infiltravosi į Černobylio atominę elektrinę. Be to, nemažai istorikų sutinka, kad sprogimo dieną elektrinėje buvo priešų žvalgybos tarnybos agentas.“
Vietoje jaudinančios duoklės narsiems vyrams ir moterims, kurie paaukojo viską, kad įveiktų Černobylio avarijos padarinius, Maskva ruošia įtemptą detektyvinį filmą, paremtą sąmokslo teorija, kuriame KGB pareigūnas stengiasi užkirsti kelią Amerikos šnipams – naujiesiems nacionalinės tragedijos kaltininkams.
„Tai, kad apie mūsų didvyrius pasakoja Amerikos, ne Rusijos, televizijos kanalas, yra didžiulė gėda Kremlių remiančioms žiniasklaidos agentūroms, kurios jos negali atitaisyti. Tai tikroji priežastis, kodėl jos nemėgsta HBO serialo „Černobylis“, – reziumuoja I. Shepelinas.