„Manęs paprašė pinigų laidotuvių fondui ir aš juos daviau“, – aiškino M. Popkovas tyrėjams.
Vilkolakiu pramintas M. Popkovas įtariamas daugiau nei 80-ies aštuoniolikamečių ir vyresnių moterų nužudymu. 2015 metais šis Angarske (Irkutsko srityje) milicininku dirbęs nusikaltėlis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos už 22 įvykdytas žmogžudystes.
Kaip rašo „The Daily Beast“, visiškai neseniai Kremliaus rupore „Komsomolskaja pravda“ buvo išspausdintos dešimtys siaubą keliančių jo prisipažinimų.
Vykdant tyrimą buvo išsiaiškinta, kad pirmąją žmogžudystę M. Popkovas įvykdė 1992 metais, kai sužinojo apie žmonos neištikimybę. Kaip pats prisipažįsta, po šio įvykio tapo liguistai įtarus ir nuolat primindavo žmonai apie prasižengimą. Pirmąjį nusikaltimą M. Popkovas įvykdė praėjus keliems mėnesiams po šio incidento. Pagrindiniu žudiko motyvu tapo nenumaldoma neapykanta moterims, nepabūgstančioms sueiti su juo į kontaktą.
„Aukomis tapdavo vienos, nelydimos vyrų, be jokio tikslo naktį gatvėmis šlitinėjančios neblaivios moterys, kurios elgdavosi lengvabūdiškai ir nebijodavo įsitraukti su manimi į pokalbį, sutikdavo sėstis į automobilį ir pasivažinėti vien todėl, kad ieškojo nuotykių ir pramogų“, – sakė neįtikėtino skaičiaus moterų žudikas.
Kaip pats prisipažįsta, su tokiomis moterimis jis lytiškai santykiaudavo, o vėliau nuspręsdavo, žudyti, ar ne.
„Taigi, aukomis tapdavo ne visos moterys, o tik tos, kurioms buvo būdingas konkretus elgesys. Norėjau jas pamokyti ir nubausti. Siekiau, kad kitos panašiai nesielgtų, kad bijotų“, – prisipažino nusikaltėlis.
Sausio mėnesį prokurorai pranešė apie naujus M. Popkovui pateiktus kaltinimus dėl dar 47 žmogžudysčių, tačiau jis pats jau yra papasakojęs net apie 59 nusikaltimus be tų 22, dėl kurių jau yra pripažintas kaltu.
„Laikotarpis, per kurį buvo įvykdytos žmogžudystės, taip pat išsiplėtė, – sakė Irkutsko tardymo komiteto atstovė Karina Golovačeva. – Moterys buvo žudomos nuo 1992 iki 2010 metų, taigi, jis nesiliovė 2000-aisiais.“
Buvęs milicininkas prisipažino, kad moterų Irkutsko gatvėse tykodavo dėvėdamas milicininko uniformą.
„Buvau su uniforma. Nutariau sustoti ir pavėžėti moterį. Taip esu daręs ir anksčiau. Moteris pradėjo kalbėtis. Kai pasiūliau pavėžėti, sutiko... Tą patį rytą į žmogžudystės vietą vežiau kriminalinių tyrimų skyriaus vadovą“, – prisimena žudikas.
Jis nužudydavo pasirinktas aukas, o vėliau stebėdavo tyrimo eigą kaip oficialus pareigūnas. M. Popkovas prisipažino net naikindavęs daiktinius įrodymus, kad galėtų nevaržomai vykdyti siaubingus nusikaltimus.
Vis dėlto net metodiškai veikiantis žudikas kada nors suklysta. Kartą po nusikaltimo, per kurį nužudė dvi moteris, M. Popkovas aptiko, kad ant kaklo nėra grandinėlės, kurią visada nešiodavo.
„Supratau, kad pamečiau ją miško laukymėje, kurioje nužudžiau dvi moteris. Suvokiau, kad pamesta grandinėlė tikrai padės mane identifikuoti, todėl siaubingai supanikavau. Supratau, kad privalau grįžti į nusikaltimo vietą, jei policija ar prokuratūros pareigūnai joje dar neapsilankė“, – pasakojo žudikas.
Pamestą grandinėlę jis rado labai greitai, tačiau pastebėjo, kad viena iš moterų tebekvėpuoja.
„Supratęs, kad ji gyva, vėl patyriau šoką, taigi, mirtinai užtalžiau ją kastuvu“, – prisipažino M. Popkovas.
M. Popkovas nė neįtarė, kad gali būti sučiuptas. Tik moksliniai tyrimai ir nuodugnios analizės padėjo sustabdyti žvėriškus jos nusikaltimus.
„Negalėjau numatyti, kad bus atliekami DNR tyrimai, – sakė jis žurnalistams. – Buvau gimęs ne tais laikais.“
Kai prisipažino kaltu dėl dviejų dešimčių anksčiau pateiktų kaltinimų, teisėjas . Popkovo paklausė, kiek iš viso žmogžudysčių yra jo sąskaitoja. Kraugeriškas žudikas tik patraukė pečiais ir atsakė:
„Negaliu tiksliai pasakyti – juk neužsirašinėjau.“