Per savo gyvenimą ji išgyveno Leningrado apgultį Antrojo pasaulinio karo metu, drauge su vyru aštuntajame dešimtmetyje buvo priversta išvykti į užsienį, o po Sovietų Sąjungos žlugimo triumfuodama vėl sugrįžo į tėvynę.
G.Višnevskaja gydėsi Vokietijoje, tačiau mirė artimųjų apsuptyje šeimos užmiesčio name Maskvos priemiestyje, sakė G.Višnevskajos operinio dainavimo centro atstovė Julija Ivanova Maskvoje.
Gimusi tuometiniame Leningrade G. Višnevskaja ne tik iškentėjo nacių blokadą, bet būdama dar paauglė tarnavo priešlėktuvinės gynybos pajėgose.
Po studijų Leningrade 1952 metais ji buvo priimta į Didįjį teatrą Maskvoje ir buvo jo solistė iki 1974 metų. Šio teatro scenoje ji atliko apie 30 partijų. 1959 metais ji kartu su Valstybiniu simfoniniu orkestru pirmą kartą išvyko į gastroles į JAV. Jos programoje buvo partijos iš "Aidos", "Madame Butterfly" ir kitų operų; ji dainuodavo ir soliniuose koncertuose.
Dėl dramatiškų muzikinių kūrinių interpretacijų kai kurie muzikologai G.Višnevskąją vadino Rusijos Maria Callas.
Nors jos dainavimo maniera patiko ne viesiems ir ne visada, tačiau atlikėjos muzika perteiktos emocijos darė didžiulį įspūdį visiems, kurie ją girdėjo koncertuojant Maskvos Didžiajame teatre.
Ji atliko daug modernių kūrinių, įskaitant dramatiškojo soprano partiją Dmitrijaus Šostakovičiaus operoje "Ledi Makbet" arba solo partiją britų kompozitoriaus Bejamino Britteno "Karo requiem" (War Requiem).
Tačiau sovietinei publikai labiausiai patiko nuostabios atlikėjos klasikinių kūrinių, tarp jų ir Giacomo Puccini bei Giuseppe Verdi, interpretacijos.
Savo gyvenime ji bendravo su iškiliausiais XX amžiaus kultūros atstovais, ji ir jos velionis vyras buvo artimi Sergejaus Prokofjevo ir B.Britteno draugai.
G.Višnevskaja drauge su sutuoktiniu palaikė rašytoją Aleksandrą Solženiciną. Jiedu buvo jį priglaudę, kai šis atvyko į Maskvą, ir dėl to patyrė didžiulį valdžios spaudimą.
Pora buvo priversta išvykti iš Sovietų Sąjungos ir 1978 metais iš jų buvo atimta sovietų pilietybė, tačiau prasidėjus perestroikai jie sugrįžo į tėvynę ir gavo Rusijos pasus.
"Jos mirtis - didžiulė netektis mūsiškei Rusijos kultūrai. Ji buvo nuostabi aktorė ir dainininkė, tikrai pasaulinio vardo asmenybė", - pareiškė buvęs Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas, nuostabiu pavadinęs ir tandemą - Galiną bei jos sutuoktinį M.Rostropovičių.
"Tai buvo žmonės, kurie ne tik buvo nuostabūs mene, bet ir pačiomis sunkiausiomis akimirkomis pasirodydavo ten, kur kam nors reikėjo pagalbos", - sakė M.Gorbačiovas agentūrai "Interfax".
Jis prisiminė, kaip jiedu stojo ginti demokratinę visuomenę pučo metu.
"O kai prie mirties buvo Raisa (M.Gorbačiovo žmona), jie atvažiavo į tą miestą ir surengė jos garbei koncertą. Daug jie padarė, kad palaikytų Aleksandrą Solženicyną. Todėl Mstislavas ir Galina - žmonės rašomi didžiąja raide", - pabrėžė M.Gorbačiovas.
G.Višnevskaja taip pat garsėjo savo išskirtiniu stiliaus pojūčiu, valdingumu, meile prabangai, kuri beviltiškai kontrastavo su sovietinio gyvenimo realybe.
Vėliau ją galima buvo sutikti įvairiuose Rusijos festivaliuose, pavadintuose jos velionio vyro vardu, kuriuose ji visada pasirodydavo nepriekaištingai pasipuošusi ir sulaukdavo didžiulo koncertų lankytojų dėmesio ir pagarbos.
Tačiau ji buvo gana nepakanti besikeičiančioms Rusijos kultūros tendencijoms. Daug kas prisimena jos pažadą daugiau nekelti kojos į Maskvos Didįjį teatrą po to, kai jame buvo pastatyta modernistinė P.Čaikovskio operos "Jevgenijus Oneginas" versija.
Nemažai kas nustebo išvydęs 80-metę artistę debiutuojant didžiajame ekrane, kai ji pasirodė Aleksandro Sokurovo 2007 metų dramoje "Aleksandra", suvaidinusi Čečėnijoje tarnaujančio kario senelę ir buvo apdovanota už šį jaudinantį vaidmenį.
Pastaruoju metu ji vadovavo savo pačios įsteigtam Operinio dainavimo centrui Maskvoje. Galina Višnevskaja buvo ir operos dainininkų konkurso žiuri narė.