Tiesą sakant, tokių bangų tikrai kilo. Ir ne kartą. Už demokratiją pasisakančių opozicionierių gretose. Mat K. Sinicino žmogžudystė tapo dar vienu atveju, atsiduriančiu per keletą pastarųjų mėnesių įvykdytų smurtinių išpuolių sąraše, kuris, artėjant kovą įvyksiantiems Rusijos prezidento rinkimams, tolydžio ilgėja, konstatuoja portale „Daily Beast“ skelbiamos publikacijos autorė Amy Knight.
Remiantis Rusijos žurnalistės Julijos Latyninos radijo stoties „Echo Moskvy“ eteryje ištartais žodžiais, statistika išties bauginanti.
J. Latynina ir pati praeitą rudenį buvo priversta palikti Rusiją, nes baiminosi dėl gyvybei iškilusio pavojaus. Smurtas ir grasinimai jos atžvilgiu prasidėjo 2016 metų vasarą. Tada užpuolikas, kurio tapatybė taip ir liko nenustatyta, švystelėjo į ją žmogaus išmatų. Incidentas įvyko vienoje iš Maskvos gatvių.
Vėliau išpuolių tik daugėjo.
Pernai liepą, akivaizdžiai mėginant nužudyti, buvo padegtas žurnalistės automobilis, o vėliau į jos namus buvo prileista nuodingų dujų.
J. Latynina šiuo metu saugiai gyvena užsienyje, tačiau K. Sinicinui, pilietinės žurnalistikos atstovui, dažnai fotografuodavusiam aršiausio Rusijos prezidento Vladimiro Putino priešininko Aleksejaus Navalno sutelktus protestantus bei rašydavusiam apie juos socialiniuose tinkluose, tokia laimė nenusišypsojo.
Jis buvo mirtinai primuštas savo namo laiptinėje.
Nusikaltimu įtariamas pilietis, pavarde Vasiljevas, šiuo metu sulaikytas. Policija laikosi nuomonės, kad kilęs konfliktas buvo grynai asmeninio pobūdžio. Jį, pasak pareigūnų, stiprino alkoholio poveikis. (Šiaip jau K. Sinicinas ir Vasiljevas, esą, buvo bendradarbiai.)
Tik ar šį nužudymą tikrai galima pavadinti atsitiktiniu? Verta priminti, kad jis įvyko likus porai dienų iki sausio 28 d. Sankt Peterburgo ir kitų miestų gatvėse kilusių demonstracijų, kurių organizatorius A. Navalnas kvietė boikotuoti kovą nusimatančius prezidento rinkimus.
Ar atsitiktinumas ir tai, kad protestų dieną kitas opozicinių jėgų aktyvistas, Dinaras Idrisovas, buvo kone mirtinai sumuštas trijų jį užpuolusių asmenų, kai rengėsi nufilmuoti Sankt Peterburge vykusią boikoto akciją?
Prieš mėnesį Sankt Peterburgo gyventojas Vladimiras Ivaniutenka, opozicinės grupės „Artpodgotovka“ narys, per protestus dažnai pasirodantis su V. Putino veido kauke, buvo kelis kartus sužalotas į kaklą ir vos išgyveno.
O Vladimiras Šipicinas, grupės „Solidarumas“ aktyvistas, parėmęs keletą protestų prieš Kremliaus vykdomą agresiją Ukrainoje, spalio pabaigoje prie savo namo Sankt Peterburge laiptinės buvo apsvaigintas dujomis, o tada primuštas.
Užpuolikas, kaip vėliau buvo pranešta, jį įspėjo: „Nustok taip <...> rašyti apie gerus žmones. Kitą kartą bus blogiau.“
Nė vienu iš paminėtų atvejų užpuolikų tapatybės nebuvo atskleistos, o panašūs įvykiai dėjosi ne vien Sankt Peterburge – dozė smurto Kremliaus kirtikams pastaruoju metu buvo atseikėta ir Maskvoje.
Spalio mėnesį demokratinėms jėgoms prijaučiantis opozicionierius Aleksejus Stroganovas mirė taip ir nepabudęs iš du mėnesius užsitęsusios komos – smūgio plieniniu vamzdžiu pasekmės.
Kiek anksčiau, rugpjūčio viduryje, buvo primuštas sargybą šalia memorialo nužudytam demokratijos šalininkui Borisui Nemcovui ėjęs savanoris Ivanas Skripničenka. Praėjus savaitei ligoninėje jis mirė.
Policijos reakcija į šiuos išpuolius ir vėlesni tyrimai paprastai vyksta pagal iš anksto nuspėjamą scenarijų. Užpuolikai taip ir lieka neišaiškinti, o tais atvejais, kai juos vis dėlto sugaudavo, būdavo aiškinama, kad nusikaltimų motyvai – grynai asmeninio pobūdžio ir apie kokias nors politines paskatas negali būti nė kalbos.
Taigi, kai pernai spalį peiliu į kaklą buvo sužeista savo kabinete buvusi radijo stoties „Echo Moskvy“ redaktoriaus pavaduotoja Tatjana Felgenhauer, užpuolikas, Rusijos ir Izraelio pilietis Borisas Gricas, buvo suimtas tuojau pat, tačiau neilgai trukus policija išplatino pranešimą, kad B. Gricas – persekiojimo manijos apsėstas psichikos sutrikimų turintis asmuo.
Policijos pareigūnai, žinoma, nepaaiškino, kaip pas B. Gricą atsidūrė „Echo Moskvy“ biurų pastato planas arba iš kur jis žinojo, kad T. Felgenhauer tuo metu buvo kabinete – juk kai buvo užpulta, pagal grafiką dirbti neturėjo.
Kaip sakė „Echo Moskvy“ redaktorius Aleksejus Venediktovas, B. Gricas žinojo tai, ko žinoti tikrai neturėjo.
Svarbu nepamiršti, kad T. Felgenhauer buvo įtraukta į Kremliaus priešų sąrašus. Lygiai prieš mėnesį valstybinės televizijos kanalo „Rossija-24“ eteriu jai buvo pareikšti kaltinimai dėl pinigų gavimo iš JAV valstybės departamento ir Vakaruose veikiančių nevyriausybinių organizacijų.
Minėtų išpuolių tikslas – atsikratyti kai kuriais opozicionieriais ir įbauginti kitus. Aršaus V. Putino kritiko B. Nemcovo gyvybei pavojus grėsė ne kartą, tačiau jis neišvyko iš Rusijos. Todėl 2015 metų vasarį buvo paprasčiausiai nušautas, kai ėjo netoli Kremliaus sienos esančiu tiltu.
33-ejų metų jo dukra Žana, aktyvi tėvo kampanijos prieš V. Putiną rėmėja, užuot tapusi kita auka, pasirinko emigraciją – dabar ji gyvena Vokietijoje.
Pasak žurnalistės J. Latyninos, kas yra tie užpuolikai, ne tiek ir svarbu, nes aišku viena – nusikaltimai – režimo palaiminti veiksmai. Tai akivaizdu, nes jie netiriami. Iš pradžių buvo nustoti tirti išpuoliai, o dabar ir žmogžudystės.
Žmogžudystės ir bandymai nužudyti pastaruoju metu ypač stokoja dėmesio.
„Jie tarsi lieka nepastebėti, nes bepročiai mūsų demokratai nuo seno žino, kad šis režimas kruvinas, kad jis žudo. Jis susprogdino namus [1999 metais], nužudė [Sergejų] Jušenkovą, sudaužė Lenkijos prezidento lėktuvą, nužudė [Aną] Politkovskają“, – sako žurnalistė.
Dabar, panašiai kaip B. Nemcovas, įbauginimui nepasiduoda A. Navalnas. Jis niekur nesitraukia, nors buvo apipiltas griaužiančiu skysčiu, nuo kurio vos neapako viena akimi.
A. Navalnas ne kartą patyrė grubų policijos elgesį.
Pavyzdžiui, buvo suimtas sausio 28 d. o vėliau apklausiamas bei kaltinamas išpuoliu prieš policininką, nors taip teigti tiesiog absurdiška, nes vaizdo įrašai rodo visai ką kitą. Per tuo metu vykusias demonstracijas buvo sulaikyta ir keletas A. Navalno bendražygių, taip pat šimtai protestuotojų.
Sausio 27 d. CNN žurnalistas A. Navalno pasiteiravo, ar šis nebijo dėl savo saugumo. „Esu racionaliai mąstantis asmuo. Savo rinkimų kampaniją vykdžiau 12 mėnesių. Du iš jų praleidau kalėjime. Taigi, puikiai suprantu, ką gali šitas režimas. Tačiau nebijau ir nesirengiu pasiduoti. Neketinu nusivilti savo šalimi. Neatsisakysiu pilietinių savo teisių. Nesiruošiu nustoti telkti tų, kurie tiki mano idėjomis“, – sakė A. Navalnas.
Politikui nežinant, vienas iš tokių jo idėjų šalininkų – Konstantinas Sinicinas – neseniai buvo nužudytas.
A. Navalnas tikina, kad nors jo vardo kandidatų į prezidentus sąraše ir nėra, V. Putinas režimui metamų iššūkių siaubingai bijo. Žvelgiant į augantį smurtą jo rėmėjų atžvilgiu, nejučiom imi tikėti, kad A. Navalnas teisus, ir į galvą ateina frazė, kurią V. Putinas pasakė, kalbėdamas apie savo priešus: „Jei imsi nervintis, jie pamanys, kad yra stipresni. Turi smogti pirmas, ir smogti taip stipriai, kad tavo oponentas nebeatsistotų ant kojų.“