Putino režimas šantažavo europiečius: „Negrąžinsite mums balsavimo teisės ETPA – mes iš viso pasitrauksime iš Europos Tarybos ir atimsime iš savo piliečių bet kokią galimybę kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą“.
Tiesą sakant, šiuo metu būtent Rusijos piliečiai užima lyderių pozicijas pagal teismui Strasbūre pateikiamų skundų prieš savo tėvynę skaičių. Linksmų plaučių Maskvos gyventojai jau seniai Europos Žmogaus Teisių Teismą pakrikštijo „vieninteliu normaliu Rusijos teismu“. Tai reiškia, kad Kremlius įkaitais paėmė savo piliečius ir nepaleido tol, kol baikštūs Vakarų europiečiai, pirmiausia vokiečiai ir prancūzai, „nepadarė visko“, kad Rusijai Taryboje būtų grąžintas pilnateisis vaidmuo.
Visa ši oficialiosios Maskvos argumentacija, ypač ta dalis apie apmulkintą dalį Rusijos teisių ETPA gynėjų – absoliutus farsas. Pirmiausia itin gilias kišenes turintys Kremliaus Konstitucinis ir Rusijos Aukščiausias teismai priėmė visą krūvą teisės aktų, leidžiančių valdžiai paprasčiausiai nusispjauti į Strasbūro sprendimus. Tai iliustruojančių faktų kad ir nelabai daug, bet yra. Antras svarbus dalykas: Rusija iš tikrųjų, vykdydama Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus, moka kompensacijas. Bet tai tik dalis problemos.
Ieškovų bylos nagrinėjamos tik išskirtinai retais atvejais, o teismai nuolankiai glaudžiasi po valdžios sparneliu. Kaip jau tapę įprasta, išskirtinai nedidelių kompensacijų išmokos nukentėjusiems atrodo kaip kyšis – „tiesiog pamirškite ir atsipalaiduokite“. Trečias ne mažiau svarbus dalykas – net ir tų juokingų pinigų valdžia kartais taip ir neišmoka. Juk taip ir nutiko su ieškiniais „JUKOS byloje“.
Mainais už sutikimą savo piliečių nebelaikyti įkaitas ir sumokėti Rusijos mastu tiesiog juokingą įmoką į Europos Tarybos biudžetą V. Putinas gavo labai vertingą dovaną – faktinį Krymo aneksijos pripažinimą iš kone seniausios europietiškos žmogaus teisių gynimo organizacijos. Logika čia netgi labai paprasta: Rusija teisių neteko priėmus 2014 metų rezoliuciją, pasmerkusią Ukrainos teritorijos užgrobimo faktą. Nuo tada niekas tarsi ir nepasikeitė, o štai ribojimai imti ir panaikinti. Kas tai, jeigu ne įvykusio fakto pripažinimas?
Prancūzijos, Vokietijos ir kitų Vakarų Europos šalių valdžios, siekusios būtent tokio Maskvai palankaus sprendimo, tiesiog negalėjo nesuprasti tokios logikos. Greičiausiai jie paprasčiausiai iškeitė tarptautinę teisę į tai akimirkai palankų (ir, deja, klaidingą) krizės, sukurtos ne kieno kito, o tos pačios Maskvos, sprendimo būdą.
Be to, Europos Taryba viešai nusispjovė į vienos iš valstybių narių – Ukrainos – suverenitetą. Taip, pati Taryba – ne Jungtinės Tautos, ir ne Europos Saugumo bei Bendradarbiavimo Organizacija, kuri iš esmės net neužsiima saugumo, sienų ir kitais panašaus pobūdžio klausimais. Jeigu jau taip, kam iš viso reikėjo priimti tą 2014 metų rezoliuciją?
Panašu, kad Paryžiuje ir Berlyne niekas dorai ir nesupranta, kad V. Putinui visai nusispjauti į jo piliečių teises. Ir visai nenusispjauti į viską, kas vienaip ar kitaip susiję su Ukraina. Faktinis Europos Tarybos sprendimas pripažinti Ukrainos interesus antrarūšiais Rusijos interesų atžvilgiu – labai didelė dovana V. Putinui.
Jis ir toliau sieks naujų simbolinių pergalių, pavyzdžiui, kovos už galimybę kartu su Rusijos delegacija į ETPA išsiųsti Krymo „deputatų“, pavyzdžiui, buvusią prokurorę Nataliją Poklonskają. Jos – tokios pergalės – Kremliui reikalingos tam, kad įtikintų tos pačios Rusijos visuomenę – „mes stiprūs ir visada pasiekiame savo, kad ir ne iš karto“.
Dar svarbesnis kitas dalykas: V. Putinas niekada neatleidžia svetimų silpnybių. Jis jomis naudojasi. Pastarosiomis savaitėmis pademonstruotas lyderiaujančių Europos valstybių silpnumas Kremliaus akivaizdoje taip pat anksčiau ar vėliau bus panaudotas – ir ne tik destabilizuojant Ukrainą, bet ir žaidžiant vidaus politikos žaidimus.
Per ateinančius metus ar dvejus Rusijos prezidentui teks spręsti, kaip pratęsti savo buvimą valdžioje 2024 metais pasibaigus prezidento kadencijai. Vis auganti socialinė įtampa šalyje ir, kas dar svarbiau, stiprėjantis nepasitenkinimas ir nuovargis nuo dabartinio valdančiojo režimo, šalyje besitvarkančio jau dvidešimt metų, verčia Rusijos lyderį veikti.
Konstitucijos pataisos ir prezidento kadencijų skaičiaus ribojimų panaikinimas – ne V. Putino stiliaus žaidimai. Pirmiausia jis stengiasi paisyti pažodinių įstatymo formuluočių (bet ne dvasios). Antras dalykas: Rusijos piliečiai, kuriems dabartinis prezidentas jau įgriso iki gyvo kaulo, vargu ar norės savo šalį paversti azijietiško stiliaus despotija.
Dėl šios priežasties naujos valstybės kūrimo „prijungiant“ ar tai Baltarusiją, ar Abchaziją su Pietų Osetija, arba ir taip jau marionetėmis tapusias vadinamąsias „liaudies respublikas“ iš Donbaso variantas atrodo visai patraukliai. Taigi, faktas, kad vokiečiai ir prancūzai padėjo Rusijai sugrįžti į ETPA, neliks nepastebėtas.
V. Putinas pasirengęs sumokėti kainą naujų sankcijų pavidalu – tiek europietiškų, tiek amerikietiškų – kad tik pavyktų išsilaikyti valdžioje. Juo labiau, kad režimo sukaupti finansiniai ištekliai, remiantis Vakarų investicinių bankų analitikų duomenimis, gali siekti tris ar net daugiau procentų Rusijos Federacijos BVP. Istorija su Europos Taryba Kremliui suteikia vilties, kad, net ir santykiams su Vakarais pašlijus, jis visada galės kliautis lyderiaujančiomis Europos Sąjungos valstybėmis kaip paklusniais advokatais.
Tie, kurie balsavo už Rusijos grąžinimą į ETPA, pasisakė už Kremliaus nebaudžiamumą. O jis artimiausiai metais tikrai nesiliaus juo naudotis.
Konstantinas Eggertas – žurnalistas iš Rusijos, televizijos kanalo „Dožd“ laidų vedėjas. Savaitinis DW skiltininkas.