„Spektr“ korespondentė Marija Strojeva aptarė su buvusiu Rusijos ekonomikos plėtros ministro pavaduotoju Aleksejumi Vedevu, kuravusiu makro ekonomikos sritį ir palikusiu savo postą prieš tris savaites, kaip šie finansinio poveikio instrumentai „dirba“ ir kokios būklės yra Rusijos ekonomika. Šiuo metu A. Vedevas vadovauja Rusijos liaudies ūkio ir valstybės tarnybos akademijos Struktūrinių tyrimų centrui.
– Aleksejau, jūs dirbote Ekonomikos plėtros ministerijoje būtent sankcijų įvedimo metu. Kaip manote, kaip jos paveikė Rusijos ekonomiką, ir kokia jos būklė šiandien?
– Pirma, manau, mes susidūrėme su tuo, kas vadinama „idealiu šturmu“. Nuo 2014 metų pabaigos ekonomikai įtaką darė trys veiksniai: kritusios naftos kainos, sankcijos ir kontrsankcijos, taip pat susikaupusios struktūrinės problemos. 2015-ieji buvo adaptavimosi metai. Nenoriu kalbėti apie dugną, šia tema buvo daug juokaujama. Tačiau iš tikrųjų blogiausias ketvirtis buvo – antrasis 2015 metais. Po to mes ėmėme atsitiesti. Dabar 50-60 rublių už dolerį skamba normaliai, o tada tai buvo šokas.
– Ar galima išskirti labiausiai nuo sankcijų įvedimo nukentėjusias Rusijos ekonomikos šakas?
– Tiesiogiai tokių nėra. Išskirti ir įvertinti šiandien tiesiogiai sankcijų ir kontrsankcijų įtaką labai sunku. Vis dėlto, netiesiogiai nukentėjo visos šakos, orientuotos į investicijų poreikį ir galutinę, vartotojų paklausą. Investicijos priklauso nuo užsienio investicijų ir išorinių kreditų. O vartotojų paklausa sumažėjo taip pat ir dėl rublio devalvacijos. Ir žmonės liovėsi pirkę automobilius, buitinę techniką ir panašiai.
Be abejonės, bet kokia izoliavimo politika yra žalinga. Žinote, jos būtų, greičiausia, visai lengvai priimtos, jeigu būtų 100 dolerių už barelį ir nebūtų struktūrinių problemų ekonomikoje. Mes tada paprasčiausiai išvalytume rinką ir viskas. Tačiau iš tikrųjų net kai naftos kainos viršijo šimtą dolerių, mes juk neaugome. O investicijos apskritai krito. Pastaruosius keturiolika metų dėl staigaus vidaus paklausos didėjimo jis pas mus buvo patenkinamas 80 procentų importo ir kainų augimo sąskaita. Ir pas mus viskas buvo importuota, buvo institucinė infliacija.
Tai yra, infliacija dėl žemos konkurencinės aplinkos. O dabar, štai per pastaruosius dvejus metus aš kartą per ketvirtį susitikinėjau su tinklais. Jie juk priešakyje, su jais įdomu bendrauti ir suprasti, kas vyksta.
– Kalba eina apie federalinius mažmenininkus?
– Taip. „Ašan“, „Х5“ ir taip toliau. Ir pirma, ką jie sako: šiandien, stipriai kritusios paklausos sąlygomis, kainų kėlimas lygu rinkos dalies praradimui. Ir taip, kaip anksčiau, kainos nevaržomai lėkė į priekį – dabar tai jau mažai kas gali leisti.
Pas mus pirmą kartą per 25 metus krito realios gyventojų pajamos. Jos niekada nekito. Ir prekybos tinklai iškart susidūrė su itin staigiu paklausos kritimu. Ir natūraliai pradeda reaguoti pasiūlos plėtimu. Todėl, viena vertus, grįžtant prieš kontrsankcijų temos – kainų kelti ankstesniais tempais negalima, importu veikti paklausos plėtros taip pat negalima. Todėl yra normali darbinė reakcija – maisto pramonėje, žemės ūkyje – gamybos plėtra.
– Nuo šios vietos detaliau. Vadinasi, kalbant apie galutinį vartotoją – juo labiau, jūs paminėjote prekybos tinklus – aukštasis segmentas, prabangos prekės ir paslaugos, jis mažas ir jį perturbacijos veika mažiausiai. Pagrindinį smūgį prisiėmė vidutinių kainų segmentas. Ir tikriausiai vartotojas slenkasi į žemojo segmento pusę. O Rusijoje pasiūla jame niekada nebuvo labai plati. Nes, jeigu mes kalbame apie maisto pramonę, tai žema kokybė ir tam tikras pakaitalas. Kiek gamintojai šiandien su tuo susidoroja?
– Na, bet sutikite, kad konkuruoti su lenkiškais obuoliais vis dėlto galima.
– Žinoma, galima, jeigu išauginsime ir parduosime savus!
– Na, bet jų mes vis dėlto turime. Todėl kažkokia reakcija pakeitimui yra. Ir žuvies pramonėje taip pat, su Norvegijos lašiša...
– O kuo mes pakeisime Norvegijos lašišą?
– Na, juk mes turime Murmanską, yra Tolimieji Rytai...
– Yra. Bet ar yra tai, ką ten pagauna, Rusijos lentynose – tai jau visai kita istorija...
– Taip, tai tiesa. Vis dėlto kontrsankcijos atlaisvino kai kurias nišas gamintojams. Mes nekalbame apie augimą, tarkime, 30 procentų, bet visgi kažkoks judėjimas prasidėjo.
– Tačiau sankcijų įvedimas stipriai sumažino konkurencingumą rinkoje. Logiška, kad tokiomis sąlygomis gamintojas kels kainas ir blogins kokybę. Jis ir didelės konkurencijos sąlygomis dėl daugelio aplinkybių nebuvo labai greitas ir aktyvus. O šiandien atrodo, jis net neturi ypatingo reikalo stengtis.
– Štai dėl to man ir sunku vertinti atskirai, tarkime, kontrsankcijų poveikį. Todėl kad kainos tai neauga. Gyventojai nenori vartoti.
– Negali ar nenori?
– Ne, būtent nenori. Labai aukšta taupymo norma. Sausio mėnesį tarkime, esant 9-12 procentų taupymo normai, buvo 25. Kitaip tariant, gyventojai yra atsargūs. Realios prekių apyvartos kritimas – beprecedentis per pastaruosius 25 metus. Jau nekalbu apie tokius akivaizdžius dalykus kaip automobilio pirkimas. Jeigu 2012 metais nupirkta trys milijonai, tai 2016 metais – mažiau nei 1,3 milijono. Stiprus kritimas. Todėl ir kainos neauga.
– Jūs manote, kad priežastis slypi atsargume? Jeigu žmonės mano, kai kainos augs ir situacija blogės, tai, atrodytų, logiška pirkti naują automobilį dabar, kol dar gali investuoti savo santaupas. Produktus perki šiandien, šiandien ir valgai. Tai paskutinis, kraštutinis taupymo variantas – maistui.
– Aš vis dėlto esu linkęs kalbėti apie taupymo modelį. Mes juk pirmą kartą per ilgą laiką stebime neatitikimą: darbo užmokestis auga, o apyvarta krenta.
– Ką, darbo užmokestis auga?
– Darbo užmokestis auga. Žinote, man tai taip pat mįslė. Viena iš daugelio.
– O kokioje srityje jis auga? Gydytojai, mokytojai, policininkai – jiems niekas nepaaugo.
– Auga apdirbimo pramonė. Finansų. Ir, apskritai, pagal ekonomiką gaunasi, kad darbo užmokestis auga. Biudžetininkams – ne. Tačiau atskirose šakose darbo užmokestis auga 7-10 procentų – tai fantastika. Beje, man pačiam tai netikėta. Bendraudamas su verslu negirdėjau apie jokius pakėlimus, ketvirčio premijas ir taip toliau...
– Tai iš kur tai? Tai „Gazprom“ ir „Rosneft“ viską perdengia?
– Štai kaip visa tai paaiškinama!
– 2016 metų gegužę „Sberbank“ visus atlyginimus indeksavo 12 procentų.
– Kitaip tariant, atlyginimus kelia valstybiniai gigantai ir monopolijos.
– Taip. Pas mus dabar 70 procentų ekonomikos vienaip ar kitaip priklauso valstybei. Ir absoliučiai visi sutinka su tuo, kad 30 procentų – šešėlinė ekonomika. Aš ir juokauju, kad 70 plius 30 lygu 100.
– O kaip su nedarbu šalyje?
– Jis apskritai pasiekė istorinį minimumą! Jis šiandien siekia 5,3 procento, kai pasaulis siekia šešių. Tačiau pas mus kasmet ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičius sumažėja nuo 200 iki 300 tūkstančių žmonių. Dėl demografinės „eglutės“. Be to, labai blogai kraustomasi iš vienos vietos į kitą.
– Tai yra, gyventojų mobilumas kaip ir anksčiau – nulinis.
– Taip. Labai žemas. Fantastiškai žemas. Nepaisant to, žmonės persimoko, keičia kvalifikaciją. Ir vyriausybė baiminosi galimo sprogimo 2015 metais, tačiau tai neįvyko. Ir socialinio stabilumo požiūriu nedarbas apskritai neaktualus.
– O kas aktualu?
– Aktualu realių gyventojų pajamų mažėjimas.
– O kas darosi su vartotojų krepšeliu?
– Žinoma, jis paprastėja. Žmonės nuo veršienos pereina prie jautienos, nuo jautienos prie vištienos. Ir dar vienas svarbus dalykas. Vaisių ir daržovių produkcijos sektoriuje pernai metais fiksuota defliacija. Ir šiais metais jos tikimasi. Kainų kritimo.
– Kokia priežastis? Ėmė mažiau pirkti ar daugiau gaminti?
– Ir viena, ir kita. Bet aš sakyčiau – daugiau gaminti.
– Kitaip tariant, kai ministras pirmininkas sako, kad šiandien žemės ūkiui atsiveria platūs horizontai, tai – tiesa?
– Taip, tai tiesa.
– O valstybiniai infrastruktūriniai projektai, valstybinės programos, dabartinė mokesčių sistema – ar stumia visą šį šalies žemės ūkį sparčios plėtros link?
– Ne, nestumia. Pirma, valstybės investicijos – tai aiškiai pervertintas rodiklis. Todėl kad apskritai valstybės investicijų šiandien – tik 11 procentų. Ir dar apie 15 procentų – natūralios monopolijos. Tačiau vistiek, tai ne daugiau 25 procentų. Viskas, kas likę – privačios investicijos. Todėl mano pozicija – valstybės investicijos turi turėti didelį multiplikacinį efektą. Tai yra, į infrastruktūrą. Ir gimdyti kitas investicijas. Kalbant apie mokesčių naštą, tai ji šiandien didelė. Tačiau man daug labiau nepatinka tai, kad nuolat aptarinėjamas jos keitimas.
– Kitaip tariant, numatomas didinimas?
– Arba keitimas. To pakanka. Labai svarbios stabilios žaidimo taisyklės. O pas mus nuolat keliauja mokestinis brukalas. Jis dezorganizuoja ir klaidina.
– Jūs kalbate apie privačias investicijas į Rusijos ekonomiką – kas tie žmonės, investuojantys šiandien?
– Iš tikrųjų tokių žmonių daug. Prisimenu, kai pateikiau prognozę 2016 metams, daug kas man sakė, kad nėra idiotų, kurie investuos. O tikrovėje kapitalo investicijos per metus prilygo biudžeto išlaidoms. Tai 15 su viršum trilijonų rublių. Su investicijomis gavosi gerokai geriau nei aš tikėjausi. Investiciniai projektai vyksta. Važinėjau po regionus, mačiau. Galiu kaip pavyzdį pateikti Altajaus kraštą. Sverdlovsko sritį.
– O į kokias pramonės šakas investuoja?
– Į apdirbimą. Mašinų gamybą. Žinote, aš dar 2013-2014 metais prognozavau 2015 metų krizę. Ir ne todėl, kad numačiau naftos kainų kritimą, o dėl to, kad turėjo pasikoreguoti darbo užmokestis. Mūsų atlyginimai buvo labai aukšti. Jų dalis pridėtinėje vertėje buvo neįtikėtinai aukšta. Ir tikrai, dabar įvyko korekcija. Plius rublis dvigubai atpigo. Štai pavyzdžiui, IT sritis. Jeigu anksčiau visą laiką buvo svarstoma sistemų administratorių iš Indijos kvietimo į kompanijas problema, nes jie pigesni už mūsiškius, tai dabar šios problemos nebėra.
Dabar rinkoje yra santykinai pigus, konkurencingas ir kokybiškas Rusijos programuotojų darbas. O IT sritis – tai nuo 7 iki 12 milijardų dolerių eksporto. Ir tai dar turint omenyje, kad daug kas ten eina per lengvatinio apmokestinimo bendroves ir tai pakankamai blogai paskaičiuota. Mašinų gamyba taip pat įdomiai vystosi. Barnaule mačiau labai įdomius separatorius, kurie valo grikius. Ten stovi japoniškos fotokameros, kurios per sekundę daro 500 tūkstančių nuotraukų. Dabar šiuos separatorius jau į Vokietiją eksportuoja. Ir panašių dalykų atsirado pakankamai daug. Mes jau nebūtinai ketaus luitus eksportuojame.
– Tačiau fotokameros separatoriuose tai japoniškos.
– Taip. Ten 30 ar 40 procentų detalių yra importinės. Bet ne šimtas. Tai yra, vyksta kova dėl lokalizacijos. Įmonėje maždaug 350 darbuotojų ir, žinoma, jie negali pakeisti visko, kas importuota.
– Jeigu jau prakalbome apie regionus, kas šiandien vyksta su regionų biudžetais? Jie juk dar iki 2015 metų pateko į tokią baisią aklavietę, kad buvo laukiama finansinių bankrotų.
– Situacija, kai pagrindinė socialinių išmokų našta teko regionams, ir jie priversti skolintis pinigų rinkoje – sunki ir nuspėjama. Natūralu, kai regioninis biudžetas skolinasi pinigus po 12, o kartais ir po 15 procentų metinių, lėšų dalis šios skolos aptarnavimui sparčiai auga. Ši situacija buvo visiškai nuspėjama. Ir ji buvo privesta iki ribos. Ir dabar Finansų ministerija rankiniu būdu mėgina ją išvairuoti. Ir šis klausimas labai nelengvas netgi ekonominės politikos požiūriu. Gaunasi, štai Altajaus kraštas neturi problemų su įsiskolinimu, ir mes tarsi turėtume tai kažkaip skatinti. O likusiems, kurie skolininkai – nurašyti skolas. Tada tie, kurie neįsiskolino, liks kvailio vietoje. Tai labai svarbi regioninio teisingumo problema. Apskritai reikia peržiūrėti valstybės išlaidų politiką. Nes paprasčiausia viską du kartus sumažinti, viską apkarpyti ir paskelbti, kad viskas dabar bus du kartus mažiau finansuojama, tai neteisinga. Man atrodo, kažką reikia finansuoti daugiau, o kažko visiškai atsisakyti.
– O ko galima visiškai atsisakyti šiandien
– Valstybės dalyvavimo ekonomikoje. Pas mus to išties labai daug. Visada pasisakau už būtinybę vykdyti privatizaciją.
– O kaip jums atrodo, jeigu kokiu nors stebuklingu būdu rytoj bus priimtas sprendimas dėl kokių tai stambių kompanijų su lemiama valstybės dalimi privatizavimo, ar atsiras joms pirkėjai? Esant toms nuolat kintančioms žaidimo taisyklėms, brangiam pinigų skolinimuisi ir veikiančioms sankcijoms?
– Taip, tai atviras klausiamas. Čia pirmiausia reikalus apsunkins sankcijos. Man akivaizdu, kad investuotojas turi būti iš išorės. Nes viduje – čia kaip pas katiną Motroskiną, kad kažką nupirktum, reikia kažką parduoti, o mes neturim pinigų. Viduje pinigų nėra, jie niekur neužkasti. Investuotojas turi ateiti iš išorės.
– Galiu dar pridurti, kad nuosavybė Rusijoje – labai sąlyginis dalykas. Ir kažką pirkdamas rytoj gali labai lengvai prarasti.
– Na, vis dėlto, reikia pažymėti, kad, kaip aš jau sakiau, daugelis manė, kad „kažkoks kvailys investuos“ į ekonomiką, o „kvailių“ prisirinko už 15 trilijonų rublių. Tačiau man atrodo svarbus ne vien strateginis invertavimas, bet ir atvirų akcinių bendrovių kūrimas. Tai ne tik bendravimo su mažais savininkais kultūra, bet ir stabilumo garantija. Atvira akcinė bendrovė su milijonais savininkų.
– Iš kokių ekonomikos šakų galima laukti augimo?
– Manau, kad galima laukti plėtros iš maisto pramonės, žemės ūkio, spalvotosios ir juodosios metalurgijos, o toliau jau gali būti mašinų gamyba ir statybų sektorius. Turiu omenyje, kad to galima tikėtis investicinio aktyvumo padidėjimo atveju. Tačiau vistiek prie viso to mes turime prisiminti, kad aptariame galimą augimą dviem ar trim procentais. Ne 10, ne 15, ir netgi ne 7 procentais.
– Ir šis galimas augimas dviem ar trim procentais išveda mus į kokį lygį? 2014 metų?
– Na ne, žemesnį! Štai aš kaip tik norėjau pasakyti, kad tai tik korekcinis augimas. O tai reiškia, kad mes nusmukome ir todėl vos vos atsispyrėme. Tačiau netgi nepasiekėme pirminio lygmens, nuo kurio kritome.
– O kas trukdo augti greičiau?
– Manau, kad pirmiausia trukdo neapibrėžtumas. Tas pats žemas Doing Bussines lygmuo. Ir kaip padarinys – išorinio investuotojo nebuvimas. Pažiūrėkite. Mūsų suvestinis finansinis rezultatas, grubiai tariant, pelnas – 2015 metais išaugo 53 procentais, o 2016 metais dar 40 procentų. Pelnas tai ohoho. Tačiau investicijos auga ne itin. Priežastis – bendras neapibrėžtumas. Taip pat neapibrėžtumas su rublio kursu. Dar brangiai skolinami pinigai. Nes, žinoma, Centrinis bankas stebina savo užsispyrimu dėl palūkanų normos (refinanasavimo). Na, ir apskritai, jeigu pas mus paskolų palūkanos viršija vidutinį rentabilumą – su 10, su 12 procentų metinių galima apyvartines lėšas kredituoti – na, tai jokios ne investicijos, žinoma. Ir todėl, beje, pas mus per visą istoriją investicijose kreditai nesudarė daugiau 10 procentų. Ir tai, tai tik milžiniškų pelnų metais!
– Ir mes su jumis kalbame visą laiką apie stambų verslą ir apie stambias investicijas. O apie smulkų net nekalbame.
– Taip, nes smulkiam verslui skolinami pinigai kainuoja pernelyg daug ir labai blogai veikia mažas vartotojų aktyvumas. Tiesa, aš, žinoma, tai kalbu kaip makroekonomistas.
– Bet prie viso to jūs dar ir vartotojas, kaip mes visi. Jūs pats ėmėte vartoti daugiau ar mažiau?
– Žinote, pas mane dabar du žindukliai. Dirbdamas ministerijoje spėjau susilaukti dukters ir sūnaus.
– Sveikinu jus! Dėl to jūs kaip vartotojas aiškiai tampate aktyvesnis.
– Taip, aš objektyviai, bendrai paėmus, vartoju gerokai daugiau. Tačiau asmeniškai aš – mažiau!
– O jūsų vaikai vartoja rusiškas ar importines prekes?
– Importines. Drabužius. Ir maistą. Mišinėlius ir taip toliau.
– Aišku. 2017 metai Rusijos ekonomikai bus ramūs ar ne?
– Stabiliai teigiami. Nors aš, žinoma, toli iki to optimizmo, kurį dabar demonstruoja visa vyriausybė. Todėl ir toliau mūsų namų ūkių vartojimas lieka labai žemame lygmenyje, o tai 50 procentų BVP. Man visada patinka dirbti su nominaliais rodikliais. Mes juk leidžiame realius pinigus. Egzistuoja realus vartotojo krepšelis. Ir neteisinga visa tai skaičiuoti pagal kažkokią vidutinę statistinę infliaciją. O apskritai, žinote, dabar pas mus pats pagrindinis priešas – neapibrėžtumas. Visi išsigąsta gerokai greičiau nei nusiramina.