Atidėdamas didelio masto „Sukhoi T-50“ naikintuvo projektą Kremlius tylomis pripažįsta tai, ką JAV karinių pajėgų vadovybė suvokė dar prieš kelis dešimtmečius, o Kinija galimai supras jau artimiausiu metu, - sukurti „Stealth“ tipo naikintuvus nėra lengva.
Rusijos karinių oro pajėgų laimei, Vašingtono ir sąjungininkių – pagrindinių Rusijos priešininkių – pajėgų nelaimei, Maskva turi atsarginį planą. Vietoj to, kad telktų visą dėmesį į „Stealth“ tipo naikintuvo sukūrimą, siekdama stiprinti savo karines oro pajėgas, Rusijos vyriausybė perka žymiai atnaujintas senųjų karinių lėktuvų versijas. Nors Pentagonas šią taktiką vadina švaistūniška, vis dėlto Rusijai toks spendimas padeda išsaugoti karinių oro pajėgų galią, rašo naujienų agentūra „Reuters“.
T-50 kaip ir praktiškai visų ankstesnių „Stealth“ tipo lėktuvų konstravimas yra brangus, nors tikslios sumos yra slepiamos. Radiolokacijos priemonėmis nesusekamiems kariniams lėktuvams prireikia atidžių konstravimo darbų, brangių bandymų ir išskirtinių medžiagų, o visa tai gali padvigubinti, o gal net ir patrigubinti jų kainą lyginant su įprastiniais kitokio tipo kariniais lėktuvais.
Nepaisant aukštos kainos karinės oro pajėgos visame pasaulyje deda didžiules pastangas tam, kad turėtų „Stealth“ tipo lėktuvų, nes jų gebėjimas išvengti radarų bent jau teoriškai tampa didžiuliu privalumu vykdant kovas ore ir bombarduojant taikinius. Vis dėlto egzistuoja alternatyvi nuomonė, kad „Stealth“ tipo kariniai lėktuvai pervertinami, todėl geriau yra įsigyti daugiau pigesnių, „Stealth“ kategorijai nepriskiriamų karinių lėktuvų. Taigi Maskvos nesėkmingas T-50 lėktuvų projektas atitinka šią alternatyvią filosofiją.
Į „Stealth“ lėktuvų vakarėlį Rusija atvyko akivaizdžiai pavėlavusi. JAV karinės oro pajėgos pirmąjį radarų nepastebimą F-117 atakos lėktuvą sukonstravo dar 1983 m. Vėliau sekė 1997 m. sukonstruotas B-2 „Stealth“ bombonešis ir 2005 m. sukurtas F-22 naikintuvas. 2015 m. liepos mėn. JAV jūrų pėstininkai tapo pirmuoju daliniu, kuriame pradėtas naudoti naujausias F-35 „Stealth“ tipo naikintuvas. JAV karinės oro pajėgos pradėti naudoti F-35 karinį lėktuvą žada 2016 m.
2008 m. F-117 nustotas naudoti, tačiau Pentagonas vis dar turi šimtus „Stealth“ lėktuvų ir planuoja artimiausiais metais jų turėti dar šimtais daugiau. Ketinama įsigyti nemažai F-35 lėktuvų, taip pat naująjį ilgojo nuotolio smogiamąjį bombonešį, kurio pirmtaku buvo B-2. Kadangi Rusijos ekonomikai ir karinėms pajėgoms prireikė laiko atsigauti po 1991 m. Sovietų Sąjungos žlugimo, T-50 projektą rimčiau pradėta vystyti tik 2002 m. Pirmasis lėktuvo prototipas į orą pakilo 2010 m. sausio mėn., o po metų debiutavo pirmasis Kinijos „Stealth“ tipo lėktuvo prototipas.
Visi JAV, Rusijos ir Kinijos sukurti „Stealth“ tipo kariniai lėktuvai pasižymi tam tikromis savybėmis, kurios padeda šiems lėktuvams išvengti radarų ir kitų sekimo prietaisų. Šio tikslo siekiama pasitelkiant kampuotą lėktuvų formą, išskaidančią radarų skleidžiamas bangas.
Be to, naudojamos specialios radarų skleidžiamas bangas absorbuojančios medžiagos. „Stealth“ lėktuvo esmė – balansas. Lėktuvas turi likti nepastebėtas, tačiau skristi greitai ir įveikti pakankamai didelius atstumus.
Tam, kad šis lėktuvas būtų naudingas karine prasme, jo naudingoji apkrova turi būti didelė. Maža to, lėktuvas neturi būti pernelyg brangus, nes tokiu atveju karinės oro pajėgos paprasčiausiai negalės įsigyti pakankamo šio tipo lėktuvų kiekio. Pastaruosius 40 metų JAV nepailsdamos vysto „Stealth“ lėktuvų technologiją ir siekia išsaugoti šį balansą.
B-2 karinis lėktuvas sunkiai susekamas ir skrenda puikiai, tačiau vieno tokio lėktuvo kaina viršija 2 mlrd. JAV dolerių (1,85 mlrd. eurų), todėl šie lėktuvai per brangūs norint įsigyti jų daugiau. JAV karinės oro pajėgos įstengė įsigyti 21 šikšnosparnio formos lėktuvą iš gamintojo „Northrop Grumman“. „Lockheed Martin“ sukūrė F-35 už prieinamą kainą, tačiau teko taupyti itin svarbių „Stealth“ tipo lėktuvų savybių sąskaita. Nepaisant visų sunkumų, su kuriais susidurta vystant šį projektą, vienas F-35 lėktuvas kainuoja per 100 mln. JAV dolerių (92,52 mln. eurų), taigi pigiu jo tikrai nepavadinsi.
Nei Rusijos valdžia, nei T-50 lėktuvus gaminanti įmonė „Sukhoi“ neprasitarė, kiek gi kainuoja sukurti dviejų variklių, vienvietį viršgarsiniu greičiu skrendantį naikintuvą ar kiek toks lėktuvas galėtų kainuoti, kai parengiamieji darbai bus baigti.
Vis dėlto galima numanyti, kad šio projekto vystymo kaina siekia dešimtis milijardų JAV dolerių, o vienas toks lėktuvas pirkėjui turėtų kainuoti 100 mln. JAV dolerių (92,52 mln. eurų). Ir visa tai turi prasmės tik tuo atveju, jei T-50 iš tiesų atlieka savo funkciją, o nemažai ženklų rodo, kad neatlieka arba bent jau neatlieka jos gerai.
Kaip Rusijos karinės aviacijos ekspertas Piotras Butowski rašo žurnale „Combat Aircraft“, per šešerius metus šeši T-50 prototipai atliko vos 700 bandomųjų skrydžių. „Lockheed“ ir JAV karinės oro pajėgos sukonstravo aštuonis F-22 bandomuosius lėktuvus, kurie 1997-2005 m. bandomiesiems skrydžiams į orą kilo 3500 kartų. Taigi susidaro įspūdis, kad T-50 lėktuvai nėra pakankamai patikimi intensyviems bandymams atlikti.
Tai tapo itin akivaizdu, kai 2014 m. birželio 10 d. užsiliepsnojo žeme riedančio prieš mažiau nei metus sukurto T-50 prototipo variklis. Pažeidimas buvo toks rimtas, kad „Sukhoi“ teko stabdyti šeštojo lėktuvo prototipo gamybą ir panaudoti jo dalis apdegusiam lėktuvui sutaisyti.
Nepalankūs aplinkybių pasikeitimai neaplenkė ilgos trukmės ir brangaus T-50 projekto. Užsienio valstybėms taikant sankcijas Rusijai dėl 2014 m. šios šalies įvykdyto Krymo užėmimo ir pingant naftai vien per pastaruosius vienerius metus Rusijos ekonomika susitraukė 3 proc.
Taigi 2015 m. kovo mėn. Rusijos gynybos viceministro Jurijaus Borisovo pranešimas apie valstybinio užsakymo mažinimą kažin ar kam pasirodė netikėtas. Kremlius informavo ketinantis iki 2020 m. įsigyti vos keliolika lėktuvų, nors iš pradžių buvo planuota pirkti 60.
Tuo metu Jungtinės Valstijos jau turės 500 paruoštų naudoti „Stealth“ tipo karinių lėktuvų. Kinija 2015 m. gruodžio mėn. užbaigė pirmąjį J-20 gamybinį standartą ir tikisi per artimiausius kelerius metus pagaminti dar keliolika tokių lėktuvų, nors nėra aišku, kiek kainuoja J-20 ir ar Pekinas patenkintas jų veikimu.
Siekdamas kompensuoti T-50 programos apimčių mažinimą Kremlius padidino naujausių Šaltojo karo laikų „Su-27“ versijų „Su-35“ ir „Su-30“ gamybą. Tai dviejų variklių naikintuvai, kurių skirtingi modeliai naudojami Rusijos, Kinijos ir Indijos karinėse pajėgose. „Su-35“ ir „Su-30“ nėra „Stealth“ tipo lėktuvai, tačiau jie greiti, gali įveikti didelius atstumus ir gabenti daug sveriantį bombų ir raketų krovinį. „Su-35“ – labai pajėgus karinis lėktuvas.
Maskva 2009 m. užsakė 48 tokius lėktuvus, o neilgai trukus ketina užsisakyti dar 48. „Būtų teisinga apibūdinti šį lėktuvą kaip geriausią šiuolaikinio dizaino lėktuvo rezultatą“, - rašo analitikas Carlo Koppas iš mokslinių tyrimų centro „Air Power Australia“.
„Tai puikaus bazinio aerodinaminio dizaino ir pažangaus variklio, skrydžio kontrolės ir avionikos technologijos junginys“, - priduria jis. Patikrintu dizainu paremtas „Su-35“ yra patikimas. Be to, jis palyginti pigus – vieno tokio lėktuvo kaina tesiekia 50 mln. JAV dolerių (46,26 mln. eurų), o tai dvigubai mažiau nei T-50 ar F-5. Atnaujinta klasikinio naikintuvo versija nusileidžia „Stealth“ tipo kariniam lėktuvui tik vienu aspektu – galimybe išvengti radarų tam tikromis aplinkybėmis. Vis dėlto tenka pripažinti, kad klasikinis naikintuvas lenkia „Stealth“ tipo lėktuvą patikimumu, kaina ir kai kuriais eksploataciniais parametrais, įskaitant manevringumą ir naudingąją apkrovą.
Klausimas, kamuojantis karybos ekspertus, ar „Stealth“ tipo lėktuvo privalumai atsveria trūkumus, filosofinis. Pentagonas priėmė sprendimą „Stealth“ tipo lėktuvų naudai ir netgi atsisakė senesnių F-15 ir F-16 karinių lėktuvų atnaujinimo planų tam, kad galėtų daugiau pinigų skirti F-35 projekto vystymui. Rusijoje susiklosčius nepalankioms aplinkybėms Kremlius priverstas kliautis klasikinio tipo naikintuvais.
Pasaulis gali taip ir nesužinoti, kas teisesnis, nebent Jungtinės Valstijos ir Rusija paskelbtų viena kitai karą. Savaime suprantama, tokio įrodymo kažin ar kas trokšta.