Sirijos prezidento Basharo al Assado kariai, kuriems padeda Rusijos karo lėktuvai, ir toliau sėkmingai stumia savo pozicijas sienos su Turkija link, nv.ua rašo Rusijos karybos ekspertas Pavelas Felgenhaueris.
Bent jau kol kas Sirijos valdančiojo režimo pajėgoms perimti Alepo į savo rankas nepavyko. Norint užimti miestą, pirmiausia jį reikia sumaišyti su žemėmis.
Gali prasidėti apgultis, užtruksianti ilgus mėnesius, galbūt netgi metus, ir galiausiai Alepą paversianti naujuoju „Stalingradu“. Mieste vis dar likę keli šimtai tūkstančių gyventojų ir nemenkos opozicijos pajėgos.
Pastarosios lengvai tikrai nepasitrauks – jos apsuptos praktiškai visomis kryptimis. Jeigu pasitrauks į atvirą teritoriją, bus tiesiog sunaikintos.
Teoriškai išlieka galimybė, kad opozicijos kovotojai Alepą apleis, tačiau ji itin menka. Kovotojai jau ne kartą viešai sakė, kad iš miesto geruoju nesitrauks.
Stiprių pėstininkų B. al Assadą remiančios pajėgos turi ne tiek ir daug, tad laukia ilgas ir kruvinas mūšis – galbūt antrasis Groznas, o galbūt netgi dar baisesnis scenarijus.
Norėdamos užkirsti kelią tikrai humanitarinei katastrofai, bus priverstos įsikišti jėgos iš išorės.
Egzistuoja nemenka tikimybė, kad Vakarų pajėgos arba tie patys turkai panorės išlaisvinti į kampą įspaustus opozicijos kovotojus arba pasirūpinti humanitariniu koridoriumi.
Tokia situacija, anot ekspertų, grėstų žymiai rimtesniu konfliktu – galbūt netgi Europą įtrauksiančiu karu.
Jau imta ruoštis būtent tokiam scenarijui. Nuo vasario 8 dienos Rusija pradėjo telkti pajėgas ir lėšas rimtam karui su Turkija. Vyksta didelio masto karinės pratybos Juodojoje ir Kaspijos jūrose, Pietų karinės apygardos pajėgos Rusijos prezidento Vladimiro Putino nurodymu pasirengusios bet kurią akimirką, esant reikalui, imtis veiksmų.
Tiesą sakant, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų štabas nemelavo teigdamas, kad tokio pobūdžio Rusijos karių aktyvumas nukreiptas visai ne prieš Ukrainą. Rusijos Kaspijos jūros flotilė tiesiogiai su Ukraina tarsi ir neturi nieko bendro, be to, iš Kaspijos jūros akvatorijos leisti sparnuotųjų raketų į Ukrainą nėra pagrindo.
Ukrainoje šiuo metu tarsi prasideda valdžios krizė, tad Maskva greičiausiai nusprendė palaukti – galbūt rusams nereiks nieko daryti, ir Ukraina žlugs be jų pastangų.
Rusijos pajėgos tikisi pergalės šiaurėje, o vėliau, visai galimas dalykas, ir Sirijos pietuose. Tokiu būdu pavyktų B. al Assadui lojalioms pajėgoms užtikrinti prieigą prie sienos su Turkija. Kaip į tokius situacijos pokyčius reaguos pati Turkija, niekas nežino. Dėl šios priežasties Rusija telkia pajėgas, kurių prireiktų susirėmimo su turkais atveju.
Vidinės taikios derybos bent jau kol kas neturėtų jokios prasmės. Pirmiausia būtinas Vakarų ir Maskvos, galbūt netgi Ankaros, dialogas. Būtinas spaudimas, būtina ieškoti taikaus konflikto sprendimo ir taip užkirsti kelią karui.
Nevalia sėdėti rankas sudėjus ir laukti, liūdnai žvelgiant į draskomo Alepo priešmirtinę agoniją. Juk galiausiai toks neveiklumas baigsis pačiu blogiausiu scenarijumi – konflikto eskalavimo tikimybė labai didelė.
Kokiomis sąlygomis Rusija sutiktų taikiomis priemonėmis ieškoti konflikto sprendimo būdų paaiškės tik pradėjus derybas. Galima prisiminti 1973 metų krizę Artimuosiuose Rytuose, kai Rusija ir Jungtinės Valstijos aktyvavo savo pajėgas regione (situacija labai panaši į šiandieninę), o derybos prasidėjo tik vėliau. Tam, kad pavyktų susitarti, pirmiausia būtina susitarti, kur ir kas yra.