Vis dėlto būtent jos iniciatyva Rusijos prezidento Vladimiro Putino režimui pradėtas daryti nemažas spaudimas: dabar jau tarptautiniu mastu bus siekiama nubausti Rusiją už tai, kad ji nedeklaruoja savo turimo cheminių ginklų arsenalo, straipsnį naujienų agentūros „Bloomberg“ portale pradeda Berlyne gyvenantis rusų žurnalistas Leonidas Beršidskis.
Th. May pranešė iš šalies išsiunčianti 23 Rusijos diplomatus, kurie, kaip manoma, dirba rusų žvalgybai, – tai yra daugiausia nuo 1971 m., kai namo jų buvo išsiųsta 90. Tačiau Kremlius šiam didžia dalimi simboliniam atsakui buvo pasiruošęs. Atsakomųjų veiksmų ilgai laukti nereikėjo. Visa tai kuriam laikui sutrikdys galimybę sklandžiai judėti tarp Rusijos ir Jungtinės Karalystės, kaip kad atsitiko po diplomatų siuntinėjimo varžybų pagal principą „galva už galvą“ tarp Rusijos ir Jungtinių Valstijų.
Sutinka, kad pasirinkti tinkamą reakciją – sunku
Niekas Maskvoje nenusibrauks ašaros ir dėl kito Th. May įspėjimo – įspėjimo apie ketinimus įšaldyti aukšto lygio ryšius tarp Jungtinės Karalystės ir Rusijos. Kaip praėjusią savaitę savo „Twitter“ paskyroje sarkastiškai pastebėjo rusų opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas, „Britų karališkoji šeima neatvyks į pasaulio futbolo čempionato atidarymą. Putinas rauda iš sielvarto ir liaujasi žudyti žmones“.
Vėliau A. Navalnas šį įrašą ištrynė – kaip ir kitą, kuriame rašė, kad nors 23 Rusijos diplomatai bus išsiųsti iš šalies, 23 oligarchai ir pareigūnai „toliau mėgausis Londonu“. Galbūt jis suprato, kad Th. May atžvilgiu yra pernelyg šiurkštus. Pasak L. Beršidskio, suformuluoti atsaką į mėginimą nužudyti S. Skripalį, – ne tokia jau paprasta užduotis. Reaguoti griežčiau, negu tai buvo padaryta po to, kai Rusija įsiveržė į Krymą, būtų lyg ir nepagrįsta. O reaguojant taip, kaip buvo sureaguota į kito Britanijoje besiglaudusio ruso, Aleksandro Litvinenkos, žmogžudystę, iškiltų politinių bėdų. Šiuo požiūriu sprendimas išsiųsti diplomatus pasiuntė tinkamą signalą. Po A. Litvinenkos nužudymo namo išsiųsti tik keturi.
Th. May negalėjo atsakyti tokia atgrasomąja priemone, kuri prilygtų Rusijos smurtui: užsakyti analogišką operaciją Rusijos teritorijoje. Ji tegalėjo tenkintis užslėptais grasinimais. „Žinoma, yra ir kitų priemonių, kurių mes pasirengę imtis bet kada, jei tik Rusija surengtų dar vieną provokaciją“, – sakė ji. Tai gali būti bet kas – nuo kibernetinių atakų iki žvalgybos operacijų, tačiau, vienaip ar kitaip, Kremlius jų laukia: Rusijos lyderiai jau ilgus metus paranojiškai bijo užslėpto Vakarų kišimosi. Jiems tai lyg ir savaime suprantama – su S. Skripaliu ar be jo.
Stinga konkretaus plano
Nepaisant grėsmingų kalbų apie tai, kaip tuojau bus nusitaikyta į Jungtinėje Karalystėje sukauptą šešėlinį Rusijos turtą ir priešiškai veikiančius rusus apskritai, jokio plano, kaip veiksmingai pažaboti Londono venomis tekančius rusiškus pinigus, nėra.
„Mano žinia tiems, kurie nori mums pakenkti, yra paprasta: jūs čia nelaukiami“, – sakė Th. May. Tačiau tokie žodžiai, L. Beršidskio įsitikinimu, yra tiek pat efektyvūs kiek Stratforde prie Eivono sykį jo matyti ženklai, kuriuose žmonės buvo raginami nelesinti kanadinių berniklių, mat jos ten nepageidaujamos. Deja, berniklėms visiškai nerūpi, pageidaujamos jos ten ar nepageidaujamos.
Diskutuoti apie ekonomines sankcijas Rusijai, kaip antai Rusijos energijos importo suvaržymą (pastaruoju metu Jungtinė Karalystė iš Rusijos importuojasi daug suskystintųjų gamtinių dujų) arba Rusijos pašalinimą iš tarptautinius atsiskaitymus palengvinančios SWIFT sistemos, Th. May nepanoro. Tokios priemonės pakenktų pačiai Jungtinei Karalystei arba iššauktų kitų Europos šalių, tų, kurios nėra pasirengusios patirti ekonominės žalos mainais į tai, kad V. Putinas būtų nubaustas, pasipriešinimo.
Vis dėlto nederėtų Th. May atsako vertinti kaip eilinio ir neefektyvaus. Praėjusį trečiadienį Šiaurės Atlanto sutarties organizacija išpuolį prieš S. Skripalį ir jo dukterį Juliją įvardijo kaip „pirmąjį paralyžiuojamosios nuodingosios medžiagos panaudojimo Aljanso teritorijoje atvejį nuo pat NATO įkūrimo“. Prisimenant Rugsėjo 11-osios išpuolius, to gal ir nepakanka, kad būtų inicijuota NATO 5-ojo straipsnio taikymo procedūra. Tačiau tai yra pradžia to, kas galėtų tapti pačiu galingiausiu smūgiu tarptautinei Rusijos pozicijai nuo tada, kai V. Putinas užgrobė Krymą.
Rusija gali imtis Sirijoje atidirbtos taktikos
V. Putinas jau ir anksčiau Vakarų šalių, pirmiausia – JAV, kaltintas už tai, kad nesilaiko duoto pažado padėti sunaikinti Sirijos prezidento Basharo al-Assado režimo sukauptus cheminius ginklus. Per pastaruosius metus B. al-Assadas surengė kelias cheminio ginklo atakas, o Rusija įvairiuose forumuose buvo įvardijama kaip galima bendrininkė. Dabar iš Rusijos pačios reikalaujama atskleisti, kokių ginklų ji yra sukaupusi. Apie tai chemikas Vilas Mirzajanovas, nutekinęs informaciją apie dvinario ginklo „Novičiok“ programos egzistavimą, įspėjo dar paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje.
Savo knygoje „Valstybės paslaptys“ V. Mirzajanovas rašo, kad paralyžiuojamųjų nuodingųjų medžiagų grupė „Novičiok“ sukurta taip, kad pagal cheminių ginklų sutartis jos būtų neįmanoma identifikuoti: jos pagrindas – paprastas pesticidas, kuris mirtinais nuodais tampa tik sureagavęs su kitu junginiu. Dabar, kai „Novičiok“ buvo panaudotas siekiant nunuodyti S. Skripalį, Rusijai teks susidurti su gerokai didesniu spaudimu atskleisti sukauptas atsargas.
Oficialioji Maskva gali mėginti tvirtinti, kad paskutines savo cheminių ginklų atsargas ji sunaikino pernai, rašo L. Beršidskis. Dar ji gali mėginti imtis taktikos, kurią jau išbandė Sirijoje: aiškinti, kad cheminės atakos kaltininkų reikia ieškoti po kita vėliava (galbūt Ukrainos, kaip kad jau yra sakę kai kurie Rusijos valstybinės televizijos komentatoriai).
Apžvalgininkas įsitikinęs, kad, toliau Britanijoje vykstant tyrimui, abi šios Rusijos gynybos linijos darysis vis mažiau ir mažiau įtikinamos, ypač jei bus nustatyta, kad tokią paralyžiuojamąją nuodingąją medžiagą galėjo panaudoti tik su Rusijos vyriausybe susijęs asmuo. Jokia šalis netoleruos cheminių ginklų naudojimo, kad ir kokie ekonominiai padariniai jų lauktų pritaikius griežtą sankcijų režimą.
V. Putino Kremlius veikiausiai ignoruos išankstinius perspėjimus ir toliau mėgins laviruoti rizikuodamas. Tačiau jei būtų rasta neginčijamų Rusijos cheminio ginklo panaudojimo užsienio valstybėje įrodymų, būtų aišku, kad tai buvo jo klaida.