Andrejus Gračiovas dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje buvo pirmojo ir paskutiniojo Sovietų Sąjungos prezidento Michailo Gorbačiovo patarėjas, o vėliau ir atstovas spaudai. Šiandien jis yra vienas iš iškiliausių Rusijos realijų ir tarptautinių santykių analitikų. Jis objektyviai, ramiai ir bešališkai dėsto apie Vladimiro Putino apskaičiavimus ir Vakarų padarytas klaidas.
„Le Temps“: Vladimiras Putinas, atrodytų, remiasi gana prieštaringomis ideologijomis, kuriose sumišęs rusiškas nacionalizmas, Sovietų Sąjungos nostalgija ir net tam tikros antiamerikietiškos nuostatos. Kaip jūs įvertintumėte jo doktriną?
Andrejus Gračiovas: Kalbant apie trečią V. Putino prezidentinę kadenciją, tai, kas vyksta, pavadinčiau „ideologiniu meno dirbiniu“. Verta pažymėti, kad nė viena iš idėjų, kuriomis jis dabar remiasi, nėra visiškai naujos Rusijoje. Nors pastaruoju metu šios ideologijos ir buvo laikomos egzotika, staiga jos atsidūrė ant vienos bangos su naująja Rusijos valdžia.
Šiandien jos iškeltos iki naujosios Rusijos simbolio statuso. V. Putino vidaus raida vyko keliais etapais. Dabar jis ieško kažkokios ideologinės savimonės, kurios jam vis dar nepakanka. Aplink jį susibūrusi Rusijos vadovybė nusivylusi ankstesnėmis patirtimis ir supranta, kad gali būti konkurencinga tik jei vadovausis tomis pačiomis taisyklėmis, kuriomis vadovaujamasi kitose šalyse.
Būtent tai skatina siekį įvesti savo taisykles naujame pasaulyje. Rusija, sako jie, turės daugiau sėkmės galimybių, jei pristatys save kaip išskirtinę civilizaciją, savotišką nepriklausomą pasaulį. Jų manymu, tai suteiks daugiau prasmės šios Rusijos politikai.
– Kokia šios politikos esmė?
– Ji daug labiau nei anksčiau orientuota į šalies gynimą nuo išorinio pasaulio, kuris vaizduojamas kaip agresyvus ir nusiteikęs antirusiškai. Ir jei jis laiko Rusiją absoliučiu blogiu, reikia gintis ir ginkluotis. Ginklavimosi sąraše figūruoja ypatingos, Rusijai būdingos vertybės. Būtent tokia pasaulėžiūra atsispindi Kremliaus pareiškimuose ir veiksmuose.
– Ar ji gali pavergti Rusijos gyventojų širdis?
Praktiškai šalis plėšosi tarp siekio būti, tapti Europos dalimi, ir noro išsaugoti savo išskirtinumą iš baimės, kad su ja bus blogai elgiamasi, bus žiūrima iš aukšto, ji bus diskriminuojama, nustumiama į šešėlį, traktuojama kaip amžina Europos mokinė, kuri niekuomet nesugebės prilygti mokytojai.
Tačiau čia slypi ir gilesnės šaknys: vidiniai Rusijos prieštaravimai, Rusijos, kuri tuo pačiu yra ir Europa, ir ne tik ji. Nes Rusija yra dar ir Azija, ir ne tik geografine, istorine ar kultūrine, bet ir politine prasme. Tad aš sakyčiau, kad Europa yra Rusijoje, o ne atvirkščiai. Ir ši vidinė Europa įvairiai pasireiškia keičiantis kartoms. Kartais tai vyksta lyderių lygmenyje. Tokių, kaip Petras I, Jekaterina II ir Michailas Gorbačiovas, kurie važinėjo po Europą ieškodami pavyzdžio Rusijai, tikėdamiesi suformuoti su ja bendrą erdvę, bendrus namus, kaip sakė M. Gorbačiovas. Tokioje Europoje Rusijos indėlis vertinamas ir pripažįstamas būtinu, ir ne tik Rusijos indėlis į jos civilizaciją ir istoriją: Rusija dalyvavo visose Europos batalijose.
Bet negalima pamiršti ir kitos, azijietiškos Rusijos dalies. Kaip jau sakiau, tai atsispindi politikoje ir iš dalies reiškia labiau autoritarinę, netgi sakyčiau paternalistinę jos poziciją santykiuose su visuomene. Galima net prisiminti seną frazę apie tai, kad ši vidinė riba dalija visą Rusijos visuomenę.
– Ar Eurazijos projektas taip pat įkūnija šią prieštarą?
– Taip, šis Eurazijos projektas buvo ideologija dar trečiajame ir ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai buvo suformuluotas pirmą kartą. Tam tikra prasme jis jau tada nurodė Rusijos kompleksus – Rusijos, kuri vienu metu nori būti laikoma europietiška valstybe, bet nesiryžta ja tapti, nes tai reikštų visų šio įsipareigojimo apribojimų, visų Europos politinės kultūros – pagarba asmenybei, nuomonių pliuralizmas, vadovybės kaita, valdžios pasidalijimas – pripažinimą.
„Eurazinė Rusija“ mano, kad išskirtinių Rusijos savybių pakanka pateisinti šiuos skirtumus. Ši koncepcija grindžiama formuluotėmis, tokiomis kaip „suvereni demokratija“ arba „socialistinė demokratija“, kaip buvo apibūdinama sovietinėje epochoje... Bet, kaip mes puikiai žinome, bet koks apibrėžimas yra ir apribojimas.
– Atrodo, kad Vladimiras Putinas vis stipriau laikosi tokios apribotos demokratijos koncepcijos...
– Aš jį pavadinčiau Putinu numeris 3, nes, mano nuomone, jam grįžus į valdžią mes gavome lyderį, kuris jau patyrė nusivylimą ir praktiškai išdavystę siekdamas užmegzti, sakyčiau, saugius santykius su Vakarų pasauliu.
Tokie santykiai neturi kelti grėsmės jo sistemai, Putino sistemai, kurios svarbiausias išskirtinis bruožas yra valdžios monopolija. Iš čia nenoras išeiti už formalių demokratijos aspektų ribų. Valdžia gali priimti rinkimus, parlamentą, skirtingų politinių partijų egzistavimą ir net kažkokią žodžio laisvę, jei ji susijusi tik su keliomis nepriklausomomis žiniasklaidos priemonėmis.
Tačiau tuo pat metu šis modelis nepriima vadovybės kaitos. Visa tai vyksta konfrontacinių santykių su Vakarais kontekste. Tokiomis sąlygomis jei nebūtų kilęs konfliktas dėl Krymo, būtų sugalvota dar kažkas. Rusijos valdžia ieško, kaip pateisinti savo politinius išsišokimus.
– Tai yra, tikslas – bet kokia kaina palaikyti įtampą?
– Sakyčiau, kad tai ne savanoriškas, o labiau priverstinis sprendimas. Bent jau V. Putinas jį traktuoja būtent taip. Kai ši sistema ir režimas suvokia savo konkurencingumo stoką, jam tenka ieškoti pasiteisinimų.
Šiandien šis pažeidžiamumas labai stiprus – ne tik tarptautinėje arenoje, bet ir šalies viduje, nes šalies ekonomika trapi ir jai labai sunku integruotis į pasaulinę ekonomiką.
Galima sakyti, kad dabar mes matome, kaip baigiasi V. Putino legenda, kuri rėmėsi savotišku visuomeniniu susitarimu, sukūrusiu režimui patogius santykius su visuomene.
Susitarimas buvo pagrįstas politiniu stabilumu po B. Jelcino laikų chaoso, ir šalies subyrėjimo pavojumi, kurio pavyzdžiu tapo Čečėnija. Be to, labai svarbus buvo ekonominis stabilumas, kurį labiausiai užtikrino aukštos naftos kainos, įsigalėjusios V. Putinui atėjus į valdžią 2000 m. Mainais į stabilumą ir klestėjimą visuomenė buvo pasiruošusi priimti Kremliaus ir prezidento valdžios monopoliją, nerengdama jokių protestų.
O dabar pirmosios sąlygos nevykdymas kelia pavojų visam susitarimui. Todėl režimas jaučia nerimą. Man atrodo, kad gresiančios krizės nuojauta sukėlė vadovybės nervingumą ir iš dalies paaiškina jos šiek tiek paranojišką reakciją į sumažėjusią įtakos sferą ir smukusį statusą pasaulyje.
– Tai yra, būtent tokia yra Ukrainos įvykių priežastis?
– Iš pradžių buvo 2008 m. Gruzijos krizė. Tai buvo tarsi pirmasis ženklas. Tačiau Ukrainos krizė reiškė, kad nemažai buvusių sovietinių respublikų šįkart galutinai išeina iš Rusijos įtakos zonos. V. Putino režimui tai faktiškai reiškė antrą Sovietų Sąjungos mirtį.
Visi tikėjosi, kad bus atkurtas „švelnus“ jos variantas – Eurazijos sąjunga, bet staiga išsiveržęs Ukrainos ugnikalnis palaidojo šią perspektyvą. Tad režimas sugriežtėjo, įklimpo nacionalistinėje ir ksenofobiškoje matricoje.
Tai kelia grėsmę senoms Rusijos sąjungininkėms, tokioms kaip Baltarusija ir Kazachstanas: joms tenka susimąstyti apie potencialų penktosios kolonos vaidmenį, kurį gali suvaidinti rusakalbiai gyventojai jų teritorijoje. Tai kelia pavojų ir pačiai Rusijai, kurios teritorijoje gyvena daug tautų ir įvairių religijų atstovų... Leidžiu sau abejoti totorių ar Kaukazo tautų entuziazmu dėl Kremliuje vis stiprėjančių beveik jau etninių tendencijų...
– Šiame rusiško charakterio aukštinimo kontekste Ukrainai skiriama ypatinga vieta...
– Tai tikrai labiau emocinio pobūdžio problema. Nes Ukraina rusams yra praktiškai tas pats, kad Kosovas serbams. Joje glūdi visos Rusijos istorijos religijos šaknys. Tautų ir kultūrų panašumas iš tiesų paverčia rusus ir ukrainiečius tarsi Siamo dvyniais, ir bandymas juos atskirti – sudėtinga ir pavojinga operacija.
Bet tai dar ne viskas: Ukrainai būdingi gana realūs prieštaravimai, nes tai sudėtinė valstybė, kurios atskiroms dalims būdinga savita kultūra ir istorija. Pavyzdžiui, katalikiškoji Galicija ilgą laiką buvo Lenkijos ir Austrijos-Vengrijos dalis, o šalies rytuose labai daug ne šiaip rusakalbių, bet rusų.
Apjungusi tokius skirtingus regionus į vieną valstybę Ukraina jau savaime virto kažkuo panašiu į Jugoslaviją. Šios šalys turi dar vieną panašumą: Antrojo pasaulinio karo metu gyventojai kovėsi skirtingose barikadų pusėse, vieni – Raudonosios armijos gretose, kiti – už vokiečius.
Tai akivaizdžiai atspindi sunkumus išsaugant vieningą valstybę. Rusijoje manoma, kad ši netvirta pusiausvyra buvo grubiai pažeista, netgi sugriauta. Maskvoje ko gero ne be pagrindo manoma, kad įvykius paskatino išorinės jėgos, nes Maidano įvykiuose, kaip neseniai pripažino pats Barackas Obama, neapsieita be amerikiečių, kurie skatino į valdžią Kijeve ateiti pačią radikaliausią, nacionalistinę ir antirusiškai nusiteikusią Ukrainos visuomenės grupę.
Maskva visa tai priėmė kaip sąmokslą, tai ir paaiškina griežtą V. Putino reakciją. Praradus Kijevą, kompensacija tapo Krymo susigrąžinimas. Kadangi Ukraina vėl tapo kandidate į NATO nares, V. Putinui konfliktas iš šeimyninio rusų ir ukrainiečių kivirčo peraugo į strateginę Rytų ir Vakarų priešpriešą. Turint omenyje amerikiečių dalyvavimą, tai reiškė visų senųjų Šaltojo karo demonų sugrįžimą.
– Tai yra, tai priešiškas amerikiečių žingsnis?
– Sprendžiant iš Rusijos reakcijos, ji tai traktuoja būtent taip. Ji mano, kad Amerika iki šiol neatsisakė minties ištraukti Ukrainą iš Rusijos įtakos zonos ir sugriauti jos natūralų aljansą su Rusija. Be to, turiu pažymėti, kad būtent taip amerikiečių „vanagai“ (Šaltojo karo pabaigą jie traktuoja kaip savo svajonės išsipildymą) ketina įtvirtinti pasaulinį JAV viešpatavimą: jiems reikia tik atimti iš potencialios priešininkės, tokios kaip Rusija, galimybę mesti jiems iššūkį.
– O ką europiečiai?
– Kad ir kaip būtų keista, būtent jiems tenka mokėti politinę kainą, nors jie buvo grubiai nušalinti nuo šio klausimo sprendimo. Prieš metus, vasario 22 d., dalyvaujant Prancūzijos, Vokietijos ir Lenkijos užsienio reikalų ministrams bei Ukrainos ir Rusijos valdžios atstovams, buvo pasirašytas susitarimas dėl politinių reformų, šalies decentralizavimo, būtinybės atsižvelgti į regionų (visų pirma Krymo ir rytinės dalies) išskirtinumą, prezidento įgaliojimų apribojimo ir priešlaikinių rinkimų organizavimo...
Tai yra, buvo kalbama apie organizuoto Viktoro Janukovyčiaus išėjimo iš valdžios perspektyvą. Tačiau toks kompromisas neilgai išsilaikė: praėjus vos kelioms valandoms po susitarimo pasirašymo Maidano radikalai jį atmetė, ko gero paskatinti ten dalyvavusių amerikiečių patarėjų.
Prisiminkite garsią JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojos Victorios Nuland frazę: „Dėjom ant ES“ (angl. „Fuck the EU“). Europa leido save nustumti į šešėlį, o valdžia Kijeve atsidūrė radikalų rankose. Radikalų, kurie pamanė, kad atėjo laikas jų politiniam revanšui.
Visiškai pateisinamą Maidano protestą prieš V. Janukovyčiaus žingsnį (šis atsisakė pasirašyti susitarimą su ES) jie nukreipė savo interesų linkme. Ir tik praėjus metams, kai žuvusių skaičius siekia 6 tūkst., sugriauti ištisi miestai, o Ukrainos visuomenė ko gero jau nepataisomai skilusi, mes faktiškai grįžtame į pradinį tašką. Turiu omenyje Europos iniciatyvą – ši pasitelkusi Minsko susitarimus bando suklijuoti sudaužytas šukes ir užmegzti dialogą su Rusija.
– Ar tai, jūsų manymu, grįžimas sveiko proto link?
– Dabar F. Hollande'as ir A. Merkel sako, kad Rusiją reikia įtraukti, kad Ukrainai reikia decentralizacijos, ir kad ji neturi būti priimta į NATO. Juk tai yra pradinių V. Putino prieš metus pateiktų reikalavimų įgyvendinimas. Tačiau Rusijai teko sumokėti baisią kainą: ekonominė krizė, sankcijos, karo su Europa atmosfera, kuri Rusijai palieka tik mitinę Eurazijos perspektyvą, tai yra abejotino aljanso su Kinija ir visomis europietiškų idėjų priešininkėmis. Tai paaiškina V. Putino kontaktus su visais nepritariančiaisiais Europos Sąjungoje, ultradešiniaisiais ir ultrakairiaisiais – ar tai būtų Vengrija, ar naujoji Graikijos valdžia, ar Marine Le Pen Prancūzijoje.
– Ar tai sąmoninga politika?
– Visa tai vis dar lieka taktikos lygmenyje, nes, kaip matome, neretai apsiribojama gestikuliavimu ir yra būdas sustiprinti savo pozicijas priešpriešoje su Vakarais. Manau, V. Putinas suvokia savo padėties nestabilumą, ypač ekonomikoje. Todėl jam nereikia nekontroliuojamo įtampos eskalavimo.
– Oficialios Rusijos žiniasklaidos priemonės nesiima jokių žingsnių, kad sumažintų emocijų intensyvumą...
– Ar galima bus atsukti viską atgal?
– Tai bus nelengva. Ukrainoje padėtis pasiekė tokią ribą, kad visi laikosi logikos, jog įvykiai rutuliosis pagal blogiausią scenarijų. Jei nebus plačios kolektyvinės paramos, valstybei vargu ar pavyks atsilaikyti. Vienintelė reali perspektyva – klausimą spręsti tarptautiniu mastu siekiant išeiti iš pilietinio karo logikos. Arba reikia ryžtis padalijimui, mintyse prisiminus šeštajame praėjusio amžiau dešimtmetyje įvykusį Vokietijos padalijimą. Tada Konradas Adenaueris ryžtingai pasirinko NATO, ir Vokietijos vieningumą teko pamiršti.
– Ar Rusijos juntama izoliacija tik pablogina padėtį?
– Čia vėlgi kyla asociacijos su Vokietija, Vokietija po Versalio taikos sutarties pasirašymo. Mes matome, kokį revanšistinį potencialą gali sukelti tokios situacijos. Be to, Rusijos atveju yra viena svarbi ypatybė: skirtingai nei Vokietija, Rusija save laiko nugalėtoja, o ne pralaimėtoja. Jai teko sumokėti didelę kainą už Europos išlaisvinimą.
Jei ne ji, visas žemynas, ko gero, vis dar būtų valdomas nacių. Be to, Rusija rado vidinių jėgų atsikratyti savo totalitarinio režimo. Ji tai padarė pati, bet vietoj to, kad ją priimtų į tą pasaulį, apie kurį ji tiek svajojo, jai užkabino nugalėtos valstybės etiketę, lyg nebūtų jokio pagrindo su ja skaitytis.
Išsprendusi vidinę krizę, Rusija suvokė, kad naujoje pasaulio tvarkoje jai teliko antraeilės žaidėjos vaidmuo, ir jai tenka žaisti pagal šeimininkų taisykles, nors šeimininkai patys tų taisyklių nesilaiko – pavyzdžiui, kaip buvo Kosove, Irake ir Libijoje. Kaip matote, Vladimirui Putinui užtenka išteklių realizuoti savo naujus planus. Tačiau tokioje situacijoje jis nusprendė imtis eskalavimo.