Rugpjūčio pabaigoje organizaciją „Sankt Peterburgo karių motinos“ prokuratūros teikimu Teisingumo ministerija įtraukė į užsienio agentų registrą. Dabar byla nagrinėjama teisme, o situacija sulaukė tarptautinio dėmesio. Specialų pranešimą šia tema išplatino „Amnesty International“ ir tarptautinis žmogaus teisių gynėjų gynimo fondas „Front Line Defenders“.
Kaip teigia E. Poliakova, išpuoliai prieš jų organizaciją tęsiasi jau ne pirmus metus. Moteris sutiko atsakyti į BBC klausimus.
– Paskutinė jums daromo spaudimo banga atėjo po to, kai jūs kalbėjotės su žiniasklaida apie Rusijos karių situaciją Ukrainoje?
– Ne, mus pradėjo niekinti kai tik buvo priimtas įstatymas (apie užsienio agentus, red.). Tačiau tas senas troškimas įgyvendintas dabar – buvo pasikliauta agresyvia visuomenės būkle, tuo, kad dabar jie sušuks „Laikyk zuikį“, „Na, na“ ir „Karių motinas“ šioje situacijoje padarys kraštinėmis.
– Apie kokį mastą eina kalba, jeigu kalbėtume apie Rusijos karinį dalyvavimą Ukrainoje?
– Iš kur aš žinau? Lygiai taip pat, kaip jūs, aš galiu spręsti pagal „krovinį 200“ – žmones laidoja ir laidoja, ir aiškinamasi, iš kokių jie karinių dalinių. Be to, aš gaunu informaciją iš žmonių, kurie ten buvo ir grįžo gyvi. Dabar man skambino žmogus iš 18-tos brigados, kuris buvo Dagestane, Čečėnijoje, Kryme tuo metu, kai valdžia tvirtino, kad Rusijos karių ten nėra. Taip kad informaciją mes gauname iš skirtingų šaltinių, tai, kad ją reikia patikrinti – kitas reikalas. O ji įslaptinta. Pagal laidojimo pobūdį matyti – visi yra karinių oro pajėgų desantininkai: Pskovo desantininkai, Tulos desantininkai, Kostromos desantininkai, Riazanės desantininkai... Kitaip tariant, visos desantininkų pajėgos. Be to, vyko kažkokie keisti mokymai, kažkaip stebuklingai ten pateko šauktiniai. Buvo į nelaisvę paimti šauktiniai kariai, kurie Gynybos ministerijos požiūriu dezertyravo. Apskritai, žinoma, iš to kas nuskambėjo, man nuostabiausia mūsų valdžios versija yra apie tai, kad kariai staiga išėjo atostogų ir nusprendė užsienyje pasivažinėti tankais. Nuostabu!
– Kaip jūs pagal turimą informaciją vertinate netekčių mastą?
– Netektys milžiniškos. Tie, kurie sako, kad karas vyksta Ukrainoje, yra neteisūs. Karas vyksta čia. Juk kaip gyvens šeimos, kurie sulaukė „krovinio 200“, o dokumentuose parašyta, kad jų giminaitis žuvo nežinia kur ir baudžiamoji byla neiškelta? O tokių daug.
– Tačiau kodėl, nepaisant to, visi tyli? Sūnaus netekusi motina apie tai netylės.
– Na, štai viena motina ir netylėjo, ji kreipėsi į mus. Ji pateikė mums neįtikėtinus dokumentus, o remdamiesi šiais dokumentais mes uždavėme klausimus visoms valdžios institucijoms. Ten žuvusio vaikino vardas – Antonas Tumanovas. Mama sulaukė „krovinio-200“, brūkštelėta apie žūties vietą. O ten labai įdomūs dokumentai, dabar mes ruošiame juos teismui kartu su „Piliečiu ir kariuomene“ (paramos karininkams žmogaus teisių gynimo organizacijų bendruomenė, red.). Norime padėti šiai mamai. Jos atlyginimas siekia penkis tūkstančius rublių (345 litai), ji turi dar du vaikus, kaip jai gyventi? O valstybė nusimetė nuo savęs socialinius įsipareigojimus. O tu įrodyk, kad jis ten buvo?
– Kitaip tariant, pagal dokumentus jis žuvo per atostogas?
– Kur ir kaip jis žuvo – nesuprantama. O kartu su juo tarnavę kariai daug papasakojo.
– O desantininkų sutartyse buvo aptarta, kokia jų veiksmų zona?
– Yra tokių, kuriuos apgaule ir šantažu privertė pasirašyti sutartis. Tai tie patys šauktiniai. Ir Antonas Tumanovas toks šauktinis. Istorija tokia – jis atitarnavo pagal šaukimą, grįžo namo. O ten nedarbas, išvažiavo į Maskvą, dirbo ir jį išmetė. Jis grįžo namo. O kadangi informacijos apie tai, kas vyksta, nėra, jį apgavo [...]. Pasakė: „Pasirašyk sutartį, uždirbsi daug pinigų“. Štai jis ir pasirašė sutartį. O mama gavo karstą. Tai socialiai labai neapsaugoti žmonės, kurie pasirašė sutartis slegiami didelio vargo. Tokių daug. Kiti, pasirašę sutartis – ideologiniai. Juos tiek auklėjo prievarta – televizija, alkoholis, agresija, nereikalingumas, nesėkmės gyvenime, subyrėjusios šeimos, galbūt, prievarta kariuomenėje – kad jie išėjo realizuoti savęs, bent jau ką nors nužudyti. Tokių daug. Toliau, išaugo nauja bendruomenė, naujos pajėgos – oro desantininkų pajėgos. Ten kita terpė. Tai lyg skirtumas tarp OMON ir poste budinčio milicininko. Ir žmonos ten kitokios. Todėl visi skirtingi. Tačiau tai... ne kariuomenė, o naujas ginkluotų žmonių, kurie puola kaimynus, susibūrimo tipas.
– Ar tikite, kai jie sako, kad nežinojo kur esantys? Turint visus šiuolaikinius telefonus...
– Juk juos specialiai dezinformavo, suklaidino. Juos ilgai laikė stovyklose pasienyje, pripratino prie gyvenimo be ryšio su visuomene, nurodė atiduoti telefonus, netgi baterijas, kai kurie tvirtina. O net jeigu yra telefonai – kaip juos pakrauti? Todėl iš pradžių į mus kreipėsi daug motinų – karstai ateina, o ryšio su sūnumi nėra. O paskui kariuomenėje buvo pradėta akcija „Paskambink mamai“, vykusi rugsėjo 1-2 dienomis. Paskambino, iš svetimų SIM kortelių. Pasakė: „Mama, nesijaudink, tik niekur nesikreipk“. Viena mama paklausė: „O kur tu?“. O sūnus jai sako: „Jeigu aš pasakysiu, tu atvažiuosi manęs ir pasiimsi“. Sūnus sako viena, o mama suprato signalą – „miegok ramiai“. Jos motiniškas instinktas nesakė važiuoti ir pasiimti jį. Sėdi namuose. Ir tokių mamų daug. Pernelyg. Nors nėra jokių problemų ten nuvažiuoti ir pasiimti. Jokių.
– Kaip?
– Elementariai. Rusijos įstatymuose yra visi mechanizmai. Pavyzdžiui, dabar pas mus (karo medicinos) akademijoje guli vaikinas. Buvo pašauktas visiškai neteisėtai. Jį paguldė į ligoninę, ten jis gulėjo mėnesį. Ir kai jis paskambino mamai, pasakė „aš mirštu“, mama atvažiavo ir pasiėmė jį. Iš esmės, sovietiniu supratimu, ji įvykdė nusikaltimą. O pagal Rusijos įstatymus ji visiškai teisi, nes pagal Konstituciją pirmiausia reikia gelbėti gyvybę ir sveikatą. Gyvybei iškilo pavojus, sveikatai iškilo pavojus – pirmyn. Ką ji padarė? Ji ne šiaip jį paslėpė, nesėdėjo rankas sudėjusi. Ji iškart atskubėjo pas mus, pas gydytojus, o medikai užfiksavo jo būklę. O toliau aš paskambinau karo prokurorui ir viską papasakojai. Jis sako: „Nedelsdami kvieskite „greitąją“. Kviečiu „greitąją“, „greitoji“ jį apžiūrėjo – vaikinas tarsi iš Buchenvaldo! Jį paguldė į karo medicinos akademiją. Jokių problemų. Lygiai taip pat, jeigu kokia nors teisė pažeista, bet kuris žmogus gali ją apginti.
– Ką daryti šiems šauktiniams ar pasirašiusiems sutartis?
– Pasirašiusieji sutartis apskritai gali ramiai viską išspręsti. Jiems duodama 10 dienų kreipimuisi į prokuratūrą, kompetetingas institucijas. Jie gali kreiptis į ką panorėję, į žmogaus teisių organiaciją. Svarbiausia – išsiaiškinti, kokia teisė pažeista. O toliau – jis oficialiai kreipiasi į prokuratūrą, tarkime,sako: „Aš noriu tarnauti, tačiau nenoriu kirsti valstybinės sienos. Išsiaiškinkite, kas man duoda tokius nurodymus su ginklu kirsti sieną. Aš nenoriu būti dezertyru“. Įstatyme numatyti visi mechanizmai.
– Kitaip tariant, tai, kad privertė pereiti Rusijos Federacijos sieną – tai jau pretekstas?
– Na, žinoma. Tiesiog juos ten taip apkvailina, kad jie virsta kvailių banda, su kuria galima daryti ką tik nori. Kai kalbėjausi su tais vaikinais iš 18-tos brigados, jie sakė: „Buvome stovykloje, sudarėme koloną, tūkstantis žmonių, pasakė – ten, į Ukrainą“. Aš klausiu: „Kas nors atsisakė?“. „Taip, keli žmonės“. „O ką su jais padarė – sušaudė?“ „Ne“. Štai ir viskas. O žmonės vaikosi mito: galvoja, galbūt jiems kokių pinigų duos, kai jie grįš. Kokių pinigų..?
– Tačiau vistiek, dėl sūnaus žūties Ukrainoje į jus kreipėsi lygiai viena motina. O kur gi likusios?
– Klausykite, jūs mūsų biure daug lankytojų matote? Per Čečėnijos karą buvo iki dviejų šimtų žmonių per dieną. Jeigu visi kreiptųsi, būtų lengviau. Į mus kreipiasi, kai jau prieina ribą, jau po visais prašliaužė ir kyšį sumokėjo. Štai pas mus vaikšto mama, kuri už astma sergantį sūnų sumokėjo 150 tūkstančių rublių (10,1 tūkstančio litų). Dabar ji pradėjo eiti žmogaus teisių gynimo keliu ir tai jau kitas žmogus. Tačiau pinigai tai dingo. Mūsų pasaulyje nėra viskas paprasta. Dabar mūsų visuomenėje – moralinės nešvaros metas. Štai Ukraina, mano požiūriu, nori to atsikratyti. Ir vietoj pagalbos jiems mes sakome: „Ne, jūs – fašistai“.