Pastaraisiais metais agresija tapo sunkiai kontroliuojama: diplomatai elgiasi akiplėšiškai, žvalgybininkai Europos miestuose organizuoja įvairias diversijas, lakūnai ir jūrininkai, rizikuodami susidūrimais, periminėja užsienio laivus ir lėktuvus, – rašo ekspertas.
Agresyvus elgesys matomas visose srityse ir visuose lygmenyse. Dabar štai ir šaudyti ėmė. Ukrainiečių kateriuose Rusija, žinoma, regi ne ką kitą, o pagrindinius savo priešus – Jungtines Valstijas ir Europos Sąjungą, kuriuos Rusijos užsienio reikalų ministerija jau perspėjo dėl „labai rimtų konflikto su Rusijos Federacija provokacijų Azovo ir Juodosios jūros akvatorijose padarinių“.
Kodėl Ukrainos karinės jūrų pajėgos pasirinko būtent tokius maršrutus? Ukrainiečiai Berdianske statosi karinę jūrų bazę, ir jos apsaugai siunčia Nikolajave statytų katerių.
Maskvoje kaip reikiant nuogąstaujama, kad Berdianske, jei bazę visgi pavyks pastatyti, draugiškų vizitų galės atplaukti ir NATO laivai, galintys be problemų veikti sąlyginai seklioje Azovo jūroje; laivai, ginkluoti galingais didelio nuotolio raketiniais ginklais; laivai, saugomi moderniausiais priešraketinės gynybos kompleksais.
Tokiu atveju, pavyzdžiui, būtų kaip reikiant apsunkintas arba iš viso neįmanomas korvečių, ginkluotų raketomis „Kalibr“, perkėlimas iš Kaspijos į Juodąją ir Viduržemio jūrą, ir atgal – per Azovo jūrą ir Volgos bei Dono kanalą, ką reguliariai praktikuoja Rusijos Federacijos karinis laivynas. Tiesa, daugumos karinių Juodosios jūros flotilės laivų Azovo jūroje dėl seklaus vandens naudoti tiesiog neįmanoma.
Kaukazas, Krymas, Juodoji jūra, Bosforas, bazės Sirijoje ir laivai Viduržemio jūroje šiuo metu susiję su viena svarbia strategine pietvakarių kryptimi, kuri pirmiausia privalo pasirūpinti reikiama Sočio – antro, o neretai ir paties svarbiausio šalies ir ginkluotųjų pajėgų valdymo centro – saugumu. O štai čia potencialus priešininkas smogia į skaudžiausią visos šios strategijos vietą – stato bazę Berdianske.
Reaguodama į situaciją, Ukraina šalyje 30 dienų įvedė karinę padėtį, o prezidentas Petro Porošenka, priimdamas tokį sprendimą, rėmėsi ne tik Kerčės incidentu, bet visų pirma – galimais prorusiškų jėgų veiksmais pietiniame Donecko fronte, kurių pagrindinis tikslas – užimti Mariupolį ir Berdianską.
Nuo 2015 metų vasaros NATO būstinėse ir Pentagone būta nemažai diskusijų apie tokią galimybę – siekti tikslo užtikrinti vadinamąjį „sausumos koridorių į Krymą“. Atidarius Krymo tiltą, toks vadinamasis koridorius tarsi ir nebeteko prasmės, tačiau vėl tapo neaišku, ar tai Berdiansko bazės idėja taip smarkiai išgąsdino Maskvą, ar su Krymo tiltu kilo kokių nors bėdų, apie kurias niekas garsiai nekalba, arba abi šios priežastys vienu metu.
P. Felgenhaueris sako, kad nevalia atmesti galimybės, kad artimiausiu metu gali prasidėti žieminė galutinio Ukrainos išstūmimo iš Azovo jūros pakrantės kampanija.
Operacijos tikslas gali apsiriboti ir pakrante iki Berdiansko. Arba iki Melitopolio, Heničesko ir Čongaro – tuo atveju, jeigu tikrai reikalingas sausumos „koridorius į Krymą“. Kad ir kaip ten būtų, jeigu, žinoma, neduok Dieve, bus priimtas toks sprendimas, reguliarios Rusijos pajėgos masiškai stos į mūšį, kaip kad 2014–2015 metais, ir bus bandoma sudaryti įspūdį, kad, esą, čia patys Donecko separatistai nerimsta, aktyvaus palaikymo iš oro nebus.
Tiesa, šalia fronto esantį Mariupolį galima gana lengvai apeiti ir atkirsti, tačiau vėliau, galimas dalykas, miestą teks šturmuoti – kaip kokį Alepą, jis bus kaip reikiant apgadintas. Trumpiau tariant, pajėgose nestinga Sirijoje patirties įgijusių karo vadų ir patyrusių karių specialistų, mokančių naudotis sunkiąja karine technika.
Žinoma, Vakarai protestuos ir įves naujų sankcijų, tačiau tai greičiausiai turės neigiamų padarinių liberaliam dabartinio režimo ekonomikos blokui (vadinamajai „taikos partijai“), kurios eilinė nesėkmė taps tik dar vienu papildomu privalumu jų priešininkams iš vadinamosios „karo partijos“.
Žinoma, niekas Rusijai absoliutaus rusiškų dujų ir naftos embargo nepritaikys, juo labiau žiemą, nes to niekada nebuvo net ir sovietiniais laikais (dėl tų pačių priežasčių) – kainų šokas ir ekonominės problemos prieš rinkimus Vakaruose niekam nereikalingi.
Maskva viską gerai apgalvos ir žiemos karo nebus. Arba, kraštutiniu atveju, belieka tikėtis, kad Vakarų tarpininkai, kariams įvykdžius jiems pavestas užduotis (kaip 2015 metais po Debalcevės), padės pasiekti dar vienų paliaubų, kažką panašaus į Minsko susitarimus, mano P. Felgenhaueris.