Istoriškai daugelį rusų lyderių galima suskirstyti į dvi plačias kategorijas: tuos, kurie stengėsi įšaldyti laiką (pavyzdžiui, Caras Nikolajus I ir Leonidas Brežnevas), ir tuos, kurie troško jį paskubinti (Petras Didysis, Aleksandras II, Nikita Chruščiovas). Pirmoji grupė puoselėjo tradicijas, antroji – akcentavo permainas. Visais atvejais bandymus atsukti laikrodį keitė karštligiškos veiklos protrūkiai.
„Turime rinktis: arba mirti, arba pasivyti ir aplenkti pažengusias kapitalistines šalis“, - savo kohortas įspėjo Vladimiras Leninas. Tuo tarpu Josifas Stalinas, gindamas savo paspartintos industrializacijos programą, pareiškė: „Mes 50-čia ar šimtu metų atsiliekame nuo pažengusių valstybių. Tą pačią distanciją privalome nubėgti per 10 metų. Arba mes tai padarysime, arba jie mus sutriuškins“.
Vladimirą Putiną sunku priskirti kuriai nors iš šių kategorijų, tačiau siekdamas išsaugoti valdžią, jis meistriškai manipuliuoja laiku. Paimkime populiaraus opozicijos aktyvisto Aleksejaus Navalno pavyzdį.
Sausio 15 dieną jis turėjo būti nuteistas dėl politiškai motyvuotų kaltinimų turto grobstymu. Staiga, iškilus protestų grėsmei, vyriausybė teismo posėdį atkėlė į gruodžio 30 dieną. Užuot gavęs 10 metų nelaisvės, kurios reikalavo prokurorai, A. Navalnas buvo nuteistas lygtinai. Tačiau kartu su juo teistas brolis Olegas buvo nuteistas kalėti trejus su puse metų – tokį nuosprendį daugelis traktavo kaip netiesioginę bausmę Aleksejui.
Šis įvykis nėra kažkuo išskirtinis. Daugelis Rusijos vadovų siekė būti laiko šeimininkais, įskaitant laiką, kuris jiems priklausė prie valdžios vairo. Nė vienas rusų vadovas neturėjo iš anksto nustatyto valdžios pabaigos termino. Dauguma ikirevoliucinių valdovų mirė būdami valdžioje arba buvo nuversti ir nužudyti. Carų, kaip sostą paveldinčių monarchų, dienas valdžioje ribojo tik nelaimės, ligos ar jų giminaičių troškimas užimti jų vietą. Nikolajus II 1917 metais atsisakė savo sosto, bet vėliau jį sušaudė bolševikų politinė policija.
Sovietų Sąjungos lyderiai, išskyrus N. Chruščiovą ir Michailą Gorbačiovą, taip pat užimdavo vadovų postus iki gyvos galvos. N. Chruščiovas, kurį 1964 metais nuvertė partijos vadovybė, buvo pirmasis, parašęs prisiminimus ir miręs sava mirtimi. M. Gorbačiovas ne tiek užleido valdžios kėdę, kiek suprato, kad ji slysta, kai 1991 metais pradėjo byrėti Sovietų Sąjunga. Borisas Jelcinas, pirmasis posovietinės Rusijos prezidentas, 1999 metų pabaigoje atsistatydino, tapdamas pirmuoju rusų lyderiu, savanoriškai atsisakiusiu savo posto.
Dmitrijus Medvedevas, šiuo metu einantis ministro pirmininko pareigas, nuo 2008 iki 2012 metų prie valdžios vairo išbuvo vieną prezidento kadenciją. Nors jis turėjo nedidelių šansų siekti antrosios kadencijos, cinikai (arba, jei norite, realistai) žinojo, kad jis tiesiog saugojo šį postą V. Putinui. 2012 metais abu politikai tobulai pasirinktu momentu apsikeitė postais.
Tačiau jų tėvynainių nelaimei, šis žingsnis privers Rusiją vėluoti ir atsilikti nuo savo artimiausių kaimynių. Neseniai viename „Foreign Affairs“ straipsnyje „Normalios šalys: Rytai prabėgus 25 metams po komunizmo“ („Normal Countries: The East 25 Years After Communism“) socialiniai mokslininkai Andrejus Shleiferis ir Danielis Treismanas posovietinio bloko valstybes suskirstė į „radikalias“, „laipsniškas“ ir „lėtas“ reformatores.
Jie nustatė, kad kuo greičiau ir nuodugniau vykdomos reformos, tuo mažiau nukenčia ekonomika.
„Laipsniškos reformatorės galiausiai pasivijo radikalias reformatores, - rašė jie. – Tačiau prieš tai joms teko atkentėti daug metų brangiai atsiėjusios neefektyvios veiklos“.
Kitas įdomus atradimas buvo tas, kad pokomunistinės šalys, mėgindamos pasivyti Vakarus, linksta mėgdžioti savo kaimynes. Baltijos valstybės mokėsi iš Suomijos, Vidurio Europa – iš Austrijos ir Vokietijos, Kaukazo šalys – iš Irano ir Turkijos. Šių šalių ekonomikos, kadaise atsilikusios nuo savo kaimynių, dabar sinchronizuojasi.
Viena iš priežasčių, kodėl Maskva atrodo nesusilyginusi su dauguma savo kaimynių, yra ta, kad Rusija niekada netaps Europos Sąjungos dalimi – pastaroji perspektyva suteikė galingą postūmį pokyčiams tokiose šalyse kaip Čekija, Estija ar Lenkija. Šios valstybės bėgo nuo Rusijos ir jungėsi prie Europos. Rusija negalėjo pabėgti pati nuo savęs.
Tačiau egzistuoja ir dar svarbesnis skirtumas, kurį rumunų filosofas Emilis Cioranas pavadino Rusijos „istoriniu vėlavimu“. Rusijoje dešimtmečiais tęsdavosi neveiklumo periodai aktualiais klausimais, daugiausia iš baimės.
Carai dešimtmečiais delsė panaikinti baudžiavą, būgštaudami, kad toks žingsnis pakenks trapiam status quo tarp aristokratijos ir valstietijos. Reformos, kai jų pagaliau buvo imtasi, buvo vykdomos pamažu ir nepadėjo iškilti pakankamai nepriklausomiems ir ekonomiškai stabiliems nuosavybės savininkams, kuriems būtų turėję imunitetą revoliuciniams raginimams perdalyti žemę. Carų bandymai išsaugoti esamą padėtį privedė prie šalies sprogimo.
Šiandien tokia aktuali užduotis yra Rusijos teisės ir teisėsaugos sistemų reformavimas – Kremlius tai nuolat atidėlioja neribotam laikui. Priklausomos teismų ir policijos pajėgos, paveldėtos iš Sovietų Sąjungos ir niekada negynusios pilietinių bei nuosavybės teisių, yra patikimas politinės kontrolės įrankis.
Tačiau įstatymo viršenybės stoka neleidžia Rusijoje iškilti pakankamai nepriklausomiems ir ekonomiškai gyvybingiems nuosavybės savininkams, kuriems rūpėtų išsaugoti esamą padėtį. Izoliuotoje ir ekonomiškai nestabilioje šalyje žmonės, kurie neturi dalies šioje sistemoje, atsisuks prieš ją. Taigi bandymai išsaugoti status quo dar kartą gali sukelti sprogimą.
Atrodo, kad politinis laikas Rusijoje užsitęsė šimtmečiais. Naujųjų metų iškilmės netaps artėjančių pokyčių ženklu. Jos paprasčiausiai primins realybę, kad Rusija toliau pavojingai nespėja su laiku.
Kaip ir daugelyje kitų buvusių režimų, dabartinius Rusijos lyderius moralinė mirtis ištiko gerokai prieš tai, kai baigsis jų dienos valdžioje. Kai jie išeis, kita Rusijos lyderių karta vėl bus priversta žaisti gaudynes.
Maksimas Trudoliubovas yra verslo laikraščio „Vedomosti“ nuomonių skilties redaktorius, Wilsono centro Vašingtone bendradarbis ir būsimos knygos apie valdžią bei nuosavybę Rusijoje autorius.