Lietuvos pašonėje – vienintelė iš šešių Europos Sąjungos Rytų partnerystės šalių, kuri net nebandė apsimetinėti, kad ją domina Briuselio pasiūlymai rinktis Europos, o ne Eurazijos politikos principus ir vertybes. Baltarusija, kurios prezidentas tujina savo pareigūnus ir su valstybe bei jos žmonėmis elgiasi kaip su savo asmenine nuosavybe, į Vilniaus viršūnių susitikimą žada siųsti tik žemiausio rango politikus, nes čia nemato jokio intereso.
Apie tai, kur, save izoliuodama nuo Europos, lieka Baltarusija ir ką reiškia bandyti ką nors pakeisti šalyje, kur taip niekada ir neįvyko nei Sąjūdis, nei Oranžinė revoliucija, „Pasaulio panorama“ kalbėjosi su vienu iš aktyviausių Baltarusijos opozicijos veikėjų, Sacharovo premijos laureatu Aleksandru Milinkevičiumi.
- Buvote apdovanotas Sacharovo premija 2006 metais. Ar nuo to laiko Jūsų ir kitų žmogaus teisų gynėjų padėtis pasikeitė?
- Padėtis dabar kitokia. 2006-aisiais, kai gavau Sacharovo premiją, buvo režimo pasiekimų pikas. Ekonominiai reikalai klostėsi puikiai, todėl į mitingų aikštę rinkosi žmonės, kuriems trūko ne duonos, o laisvės, tiesos ir teisingumo. Po protestų tūkstančiai žmonių atsidūrė kalėjimuose, apie pusė tūkstančio studentų buvo išmesti iš universitetų, daugelis neteko darbų. Tačiau buvo juntama moralinė pergalė – valdžia išsigando, mes pademonstravome, kad esame ir norime gyventi kitaip, europietiškai.
Dabar padėtis visiškai kita. Baltarusijos nepriklausomybei gresia didžiulis pavojus. Ekonominė priklausomybė nuo Rusijos katastrofiškai didelė, o jei dabartinė valdžia neįdės pastangų santykiams su Europos Sąjunga gerinti, gali baigtis blogai – oficialiai tebeturėsime savo vėliavą ir parlamentą, tačiau realiai būsime tarsi aneksuoti Rusijos. V. Putinas užsikrėtęs Eurazijos sąjungos idėja. O aš matau Baltarusiją Europoje, todėl kova už nepriklausomybę šiandien ne mažiau svarbi nei kova už demokratiją.
- ES labai daug tikisi iš Rytų partnerystės programos. Kaip jūs vertinate šį sumanymą ir ar tikite, kad programa gali būti veiksminga?
- Baltarusijos valdžia iš šios programos tikisi užsidirbti nemažai pinigų. O aš manau, kad Rytų partnerystės programa mums būtų gera mokykla. Ji gali pakeisti gyventojų mentalitetą į labiau proeuropietišką, kad žmonių galvose būtų mažiau diktatūros ir daugiau supratimo apie europietiškas vertybes. Neidealizuojame Europos Sąjungos, bet pasukus jos kryptimi gyvenimas pagerėtų – tiek finansinės gerovės, tiek ir emocinio saugumo požiūriu. Pilietinė Baltarusijos visuomenė šią programą labai vertina.
- 2006-aisiais buvote jungtinės Baltarusijos opozicijos kandidatas į prezidentus. Vėlesniuose rinkimuose nedalyvavote. O ar galime tikėtis, kad Jūs ar kitas aktyvistas artimiausiuose rinkimuose vėl bus iškeltas vieningos opozicijos kandidatu?
- Autoritarinio režimo sąlygomis opozicijos vienybė labai svarbi. Tačiau tai – ne vienintelis tikslas. Žmonės turi mumis tikėti – turime parodyti, jog ne tik žinome, kaip Lietuva, Lenkija ar Estija įgyvendino reformas, bet ir patys turime žmonių, kurie jas gebėtų įgyvendinti. Reikia stiprios programos. Tačiau Baltarusijos opozicija valdžioje nebuvo beveik du dešimtmečius. Žmonės sako: „Jūs tik kartojate, kad Lukašenka blogas, nors tą visi ir taip žino. Mes norime permainų, tačiau kaip mums žinoti, kad jus išrinkus, gyvenimas pagerės?“
Ir vis dėlto aš tikiu, kad 2015 metais opozicija bus atsakingesnė ir neis į rinkimus su daugybe kandidatų. Tačiau jei rinkimai neįvyktų – o dalyvaujant A. Lukašenkai balsai tradiciškai nebūtų skaičiuojami, opozicija turi siekti būti arčiau žmonių ir išugdyti lyderį, kuris būtų pasirengęs dirbti ilgą laiką, nes iš tikrųjų svarbiausi rinkimai Baltarusijoje bus pirmi rinkimai po A. Lukašenkos. Niekas nežino, kada jie įvyks, bet svarbu būti jiems deramai pasiruošusiems, nes būtent tada rinksimės, kur šaliai sukti – į Europą ar į Euraziją.
- O kaip Europa dabar turėtų kalbėti su Baltarusija, kad sulauktų ryškesnių permainų?
- Aš esu dialogo šalininkas – net ir su dabartine represyvia valdžia, nes jei izoliuosite valdžią, izoliuosite ir visuomenę. Dabar Europos Sąjunga palaiko pilietinę visuomenę ir žiniasklaidą, bet su valdžia nėra jokio kontakto. O juk negalima nukirsti, maždaug „o, jūs nedemokratiški, tada viso gero – pakalbėsime, kai būsite demokratiški“. Europai reikia apsišarvuoti kantrybe ir kantriai dirbti su visuomene. Gerų pokyčių jau yra – apie 50 proc. gyventojų jau dabar nori integracijos į Europos Sąjungą. Reikia išsaugoti šią tendenciją.
- O kokia padėtis žmogaus teisių srityje? Ar daug kas pasikeitė nuo 2006-ųjų?
- Ji nuolat kelia nerimą. Politiniai aktyvistai ir toliau kalinami, o mes bandome juos išvaduoti. Tačiau kaskart, kai šalį bandoma labiau izoliuoti, padėtis žmogaus teisių srityje tik pablogėja. Dialogo reikia ne tam, kad paauklėtume A. Lukašenką – aš netikiu, kad jis vieną dieną atsivers į demokratiją.
Tačiau valdžiai rūpi ekonominė Europos pagalba, todėl Vakarai gali kažko ir reikalauti mainais. Jau turėjome pavyzdį, kai 2008–2010 metais politinių kalinių skaičius buvo sumažėjęs tris kartus. Todėl labai tikiuosi, kad viršūnių susitikime Vilniuje pasistūmėsime glaudesnio dialogo link. Tebūnie kritiško ir atsargaus dialogo, bet labai nenorėčiau, kad Baltarusija liktų Rytų partnerystės programos nuošalyje.