Kaip rašo „The Guardian“, neseniai Sakartvelo prezidentė pasidalijo prezidento rezidencijos naujametinių dekoracijų nuotrauka, kurioje matyti didelis traukinys.
„Jie pastatė traukinį priešais Orbelianų rūmus, – parašė ji socialiniame tinkle „Facebook“. – Pažiūrėsime, kas išvažiuos.“
19 amžiaus Orbelianų rūmuose yra įsikūrusi Sakartvelo prezidentūra.
Atsakydamas į tai, Sakartvelo premjeras ir valdančiosios partijos „Sakartvelo svajonė“ pirmininkas Iraklis Kobachidzė pareiškė, kad S. Zurabišvili susidurs su teisinėmis pasekmėmis, jei nuspręs likti poste.
„Pažiūrėsime, kur ji atsidurs – už grotų ar lauke“, – sakė jis šią savaitę Tbilisyje surengtoje spaudos konferencijoje.
Dėl šios priešpriešos šalis pateko į politinę krizę, kurios baigtis gali nulemti tarp Rusijos ir Vakarų besiblaškančio Sakartvelo raidą ateinantiems metams.
Net Sakartvelui – mažai valstybei, įsikūrusiai Kaukazo kalnuose ir turėjusiai audringą istoriją, kai demokratijos siekiai keitėsi su žiaurių represijų laikotarpiais, – šie laikai yra nepaprasti, nes vyksta masiniai protestai ir didėja netikrumas.
„Nemanau, kad kas nors žino, kas bus toliau. Atrodo, kad pereiname į eskalacijos etapą. Nė viena pusė artimiausiu metu neketina atsitraukti“, – sakė smegenų centro „Carnegie Europe“ ekspertas Thomas de Waalas.
Pastarąsias tris savaites dešimtys tūkstančių žmonių beveik kasdien ėjo į gatves Tbilisyje ir kituose šalies miestuose protestuoti prieš „Sakartvelo svajonę“ ir jos vis labiau antiliberalią bei promaskvietišką kryptį.
Visas naujienas apie protestus Sakartvele galite skaityti čia.
„Sakartvelo svajonės“ įsigalėjimas
Valdančiąją partiją, kuri valdžioje yra nuo 2012 metų, įkūrė šešėlinis milijardierius Bidzina Ivanišvilis, kuris praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje praturtėjo Rusijoje.
Pirminė protestų, kurie išplito tarp skirtingų kartų ir socialinių sluoksnių, kibirkštis buvo neseniai pasakyta „Sakartvelo svajonės“ vadovybės kalba, per kurią paskelbtas sprendimas sustabdyti derybas dėl stojimo į Europos Sąjungą (ES). Šis žingsnis sukėlė pasipiktinimą Sakartvele, kur net 80 proc. iš 3,8 mln. gyventojų pritaria narystei ES.
Tačiau įtampa šalyje didėja jau kelis mėnesius. Spalį „Sakartvelo svajonė“ laimėjo prieštaringai vertinamus parlamento rinkimus. Daugelis kartvelų mano, jog rezultatai buvo suklastoti, o tarptautiniai rinkimų stebėtojai išreiškė susirūpinimą dėl spaudimo, bauginimo bei rinkėjų papirkinėjimo.
S. Zurabišvili vadovaujama opozicija atmetė rezultatus kaip nesąžiningus ir paragino surengti naujus rinkimus.
Policija vis dažniau griebiasi jėgos ir bauginimo, siekdama išsklaidyti mitingus, suiminėja demonstrantus ir opozicijos narius. Daugelį kartvelų pribloškė smurto prieš žurnalistus ir protestuotojus mastas, o šalies elite ėmė ryškėti įtrūkimų požymiai.
Keli aukšto rango Sakartvelo ambasadoriai protestuodami atsistatydino, šimtai valstybės tarnautojų bei kariškių išplatino laiškus, kuriuose smerkiamas sprendimas sustabdyti stojimo į ES derybas, nors pastebimų perbėgėlių iš valdančiosios partijos nebuvo.
Po parlamento rinkimų „Sakartvelo svajonė“ paskyrė M. Kavelašvilį prezidentu, o tai reiškė paskutinės nepriklausomos Sakartvelo politinės institucijos pabaigą. Mat iki šiol ji nebuvo kontroliuojama valdančiosios partijos.
M. Kavelašvilis, buvęs „Manchester City“ „Premier“ lygos puolėjas, iškilo kaip ultranacionalistų agitatorius po to, kai 2016 metais buvo išrinktas į parlamentą.
Buvę komandos draugai prisimena 53 metų M. Kavelašvilį kaip ramų ir santūrų, tačiau dabar jis žinomas dėl savo ugningos antivakarietiškos retorikos bei išpuolių prieš opoziciją. Jis plačiai laikomas B. Ivanišvilio kontroliuojama figūra.
Protestuotojai tyčiojosi iš M. Kavelašvilio dėl to, kad jis neturi aukštojo išsilavinimo, o tai anksčiau diskvalifikavo jį siekti Sakartvelo futbolo federacijos vadovo posto.
Jis taip pat buvo vienas iš svarbių prieštaringai vertinamo rusiškojo „užsienio agentų“ įstatymo, kurį Sakartvelo parlamentas galiausiai priėmė per masinius protestus praėjusių metų gegužę, rėmėjų. Kritikai šį teisės aktą pavadino „rusišku įstatymu“ ir prilygino jį prieš dešimtmetį Kremliaus įvestam įstatymui, kuriuo buvo siekiama nutildyti politinę nesantaiką žiniasklaidoje bei kitur.
M. Kavelašvilio ir S. Zurabišvili kontrastas vargu ar galėtų būti ryškesnis. 1952 metais Paryžiuje gimusios S. Zurabišvili šeima pabėgo iš Sakartvelo po to, kai 1921 metais Sovietų Sąjunga užėmė šalį. Iš pradžių 2018 metais išrinkta į prezidentus su „Sakartvelo svajonės“ parama, vėliau ji tapo viena iš aršiausių šios partijos kritikių.
„Zurabišvili yra europietiško Sakartvelo balsas. Daugeliui ji yra paskutinė teisėta valdžia“, – sakė Tbilisyje įsikūrusio Sakartvelo politikos instituto direktorius profesorius Kornelijus Kakačia.
Pasak jo, prezidento rinkimų aklavietės baigtis labai priklausys nuo Vakarų reakcijos ir ar jie toliau pripažins S. Zurabišvili teisėta Sakartvelo vadove.
Neseniai Briuselyje sakydama kalbą S. Zurabišvili kreipėsi į ES, ragindamas spausti vyriausybę surengti naujus rinkimus. Tačiau daugelis Sakartvele ir už jos ribų nerimauja, jog politiškai susiskaldžiusiai Europai, kurios lyderiai kovoja su vidaus krizėmis, gali pritrūkti valios mesti iššūkį „Sakartvelo svajonei“.
„Jei atvirai, Europa iki šiol nevisiškai atitiko šį momentą. Europa iki šiol iššūkį priėmė pusiau. Ten, kur kartvelai kovojo dieną ir naktį, europiečiai lėtai pabudo ir lėtai reagavo“, – ES įstatymų leidėjams kalbėjo S. Zurabišvili.
„Sakartvelo svajonė“ Europoje rado savo sąjungininkų Vengrijoje ir Slovakijoje – abiejose šiose šalyse yra populistinių, Rusijai palankių lyderių. Šios dvi Vidurio Europos valstybės šį mėnesį užblokavo siūlomą ES sankcijų paketą vadovaujantiems Sakartvelo pareigūnams.
Taip pat buvo girdėti gandų, kad „Sakartvelo svajonė“ tikisi gauti naudos iš antrosios JAV išrinktojo prezidento Donaldo Trumpo kadencijos. Esą jis gali mažiau dėmesio skirti žmogaus teisėms.
Siekdamas išlaikyti spaudimą „Sakartvelo svajonei“, Nyderlandų europarlamentaras Reinieras van Lanschotas paragino pirmaujančias ES valstybes nares, tokias kaip Vokietija, Prancūzija ir Lenkija, sutelkti kitas bloko šalis įvesti tiesiogines dvišales sankcijas Sakartvelo vyriausybei.
„Svarbiausia išlaikyti pagreitį. Priešingu atveju Sakartvelas gali tapti diktatūra“, – po neseniai įvykusio vizito šalyje laikraščiui „The Guardian“ sakė R. van Lanschotas.
Kol kas tolesnius S. Zurabišvili žingsnius lieka tik spėlioti. Du neseniai su ja bendravę šaltiniai teigė, kad ji vis dar svarsto savo galimybes. Tarp jų esą yra ir tokie variantai, kad policija fiziškai priverstų ją pasišalinti iš prezidento rūmų arba inauguracijos dieną surengti masinį mitingą prie rūmų ir įkurti paralelinį biurą.
Labiau tikėtina, kad protestai atsinaujins, o po jų tikriausiai bus dar daugiau susidorojimo priemonių.
„Jei „Sakartvelo svajonė“ iš tiesų nori likti valdžioje, galime sulaukti eskalacijos iš jų pusės, o tai rizikinga visiems“, – sakė T. de Waalas. Jis apibūdino tai kaip „baltarusišką scenarijų“, turėdamas omenyje tūkstančius protestuotojų Baltarusijoje, kurie buvo suimti, kai kurie kankinami, o vėliau įkalinti per žiaurius susidorojimus 2020 ir 2021 metais.
„Galiausiai viena pusė turės pasiduoti“, – sakė ekspertas.
