Kol Jungtinė Karalystė (JK) skendi aptarimuose, kada ir kaip ši šalis trauksis iš Europos Sąjungos (ES), Grenlandija gali patogiai įsitaisyti ir atsipalaiduoti. Ši šalis analogišką kelią jau įveikė ir vis dar nesigaili dėl tokio sprendimo, rašo „Frankfurter Allgemeine Zeitung“.
Referendumas dėl pasitraukimo iš EEB vyko 1982 m. vasario 23 d. – tada pavyko išvengti didesnių sukrėtimų Europos žemyne. Grenlandija, turinti porą milijonų kvadratinių kilometrų teritorijos, dešimt kartų didesnė už JK. Vis tik svarbu pripažinti du dalykus: pirma, šioje milžiniškoje teritorijoje gyvena ne daugiau 60 tūkst. gyventojų, o JK gyventojų skaičius viršija 60 mln., antra, šios Arkties salos narystė EEB iš pat pradžių buvo klaida.
Grenlandijos gyventojai buvo priversti paklusti danams
Viena vertus, geologine ir geografine prasme Grenlandija turi daugiau bendrumų su JAV nei su Europa. Kita vertus, kaip bebūtų paradoksalu, didžioji dauguma grenlandų jau balsavo prieš referendume, kuriame buvo sprendžiama, ar šalis turėtų stoti į EEB. 1972 m., kai visa tai vyko, Grenlandijai didelę įtaką darė tolimojoje Kopenhagoje buvusi ministerija, nes dar XIX a. ši sala tapo Danijos kolonija. Kadangi dauguma danų nubalsavo už stojimą į EEB, į grenlandų nuomonę atsižvelgta nebuvo. Kitaip tariant, EEB nare Grenlandija tapo prieš savo valią.
Neilgai trukus salos sostinėje Nuke imtasi protestų: žvejai skundėsi, kad nuo šiol konkurentai Europoje taip pat galės žvejoti jų vandenyse. Laisvę vertinantys grenlandai, kurių pagrindinis tikslas buvo nepriklausomybė nuo Danijos, įstojimą į EEB prieš jų pačių valią vertino kaip nepakeliamą įžeidimą. Kai tik Danija suteikė Grenlandijai šiek tiek daugiau savarankiškumo, surengtas referendumas dėl Grenlandijos atsiskyrimo nuo EEB.
53 proc. referendumo dalyvių pasisakė už atsiskyrimą, o lemtingas derybų raundas, kuriame spręsta, kurį išstojimo variantą – švelnų ar griežtą – pasirinkti, vyko Bonoje. Tada išstojimo sąlygų, kurių dabar turi laikytis JK, dar nebuvo. Tą kartą Grenlandijos premjeras su tuometiniu Vokietijos užsienio reikalų ministru Hansu Dietrichu Genscheriu susitarė dėl svarbiausių punktų: Grenlandija lieka NATO (svarbus klausimas Šaltojo karo įkarštyje) ir galimybė Europos žvejams gaudyti žuvį atitinkamuose plotuose jiems skiriant tam tikrą suminę kvotą.
Iš Grenlandijos į Europą gabenamai žuviai netaikomi jokie muito mokesčiai. Menkė, paltusas ir krevetės – vienos svarbiausių šios salos eksportuojamų prekių. Dar vienas kompromisas: nors grenlandai neturi balsavimo teisės ES rengiamuose rinkimuose, juridiškai jie laikomi ES piliečiais, kaip ir ankstesnių Nyderlandų ir Prancūzijos kolonijų – Arubos, Kiurasao ir Naujosios Kaledonijos – gyventojai.
Grenlandijai skiriami milijonai
„Kažin ar visa tai galėjo Grenlandiją paveikti geriau“, - neabejojo Kopenhagos universiteto politologas Ulrikas Pramas Gadas, turėdamas galvoje ne tik daugumos salos gyventojų nepriklausomybės siekį, bet ir ekonomines pasekmes. Juk ir dabar Briuselis Grenlandijai ne tik suteikia pajamų iš žuvininkystės, bet ir kasmet papildomai skiria apie 28 mln. eurų švietimo sistemai remti. Nors ši suma gali pasirodyti ne labai didelė, vis tik atsižvelgiant į tai, kad Grenlandijos biudžetas tesudaro 900 mln. eurų, šią sumą vis tik vertėtų paminėti.
Anot U. P. Gado, jei Grenlandija būtų likusi ES, atsižvelgiant į dideles vienam gyventojui tenkančias pajamas, apie tokią pagalbą nebūtų galėję būti nė kalbos. Maža to, gali būti, kad išstojus iš ES Nuko ir Briuselio santykiai tapo kaip tik glaudesni, nes dabar derybos vykdomos ne per Kopenhagą, o tiesiogiai.
Vis tik tai visiškai nedaro įtakos tam, kad taip vadinamoji Danijos parama, kurios dydis siekia apie 440 mln. eurų per metus, sudaro reikšmingiausią Grenlandijos biudžetinių pajamų dalį. Maža karalystė leidžia sau tokias išlaidas norėdama išsaugoti balso teisę priimant sprendimus, susijusius su didžiosios salos užsienio ir gynybos politika. Grenlandijai skirta parama iš Danijos – svarus argumentas grenlandams, sulaikantis juos nuo siekio visiškai atsiriboti nuo buvusių kolonizatorių.