Orlaivio mechanizmų veikimą visiškai sutrikdė dvi į jį paleistos trumpojo nuotolio raketos „oras–oras“. Gali būti, kad tai ne tik siaubinga didžiausios Šaltojo karo įtampos metais įvykusi nelaimė, bet ir baisi klaida: civilinės paskirties orlaivis buvo tiesiog supainiotas su mažesniu žvalgybiniu lėktuvu RC-135. Jo numušimas tada parodė, kaip toli SSRS buvo pasiryžusi eiti, kad apgintų teritorinį savo integralumą nuo jį pažeisti galinčių skrydžių, rašo ricochet.com.
Kodėl bendrovės „Korean Airlines“ lėktuvas taip pavojingai iškrypo iš kurso ir kas nutiko netrukus, labai vaizdžiai papasakota dviejuose tinklaraščiuose. Toliau pateiktose ištraukose taip pat aprašyta, kokia buvo Rusijos oro gynybos reakcija ir kaip naikintuvų pilotai nulydėjo akimis į jūrą krentantį besisukantį lėktuvą.
Pakeliui namo įvykusi tragedija: „Korean Airlines“ B-747 akistata su sovietų „Sukhoi Su-15“.
Po kelis mėnesius trukusio intensyvaus tyrimo, kurį neretai trikdė bandymai pateikti įvairiausių melagingų įkalčių, pagaliau buvo parengta galutinė ICAO (Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos) ataskaita su toliau išvardytomis išvadomis.
1. Beveik visą skrydžio laiką įgula per klaidą buvo pasirinkusi magnetinio kurso režimą, nes nežinojo, kad kursas, o ne inertinės navigacijos sistema (INS), buvo pasirinktas kaip navigacijos režimas.
2. Įvedant vartų Ankoridže koordinates ne mažiau kaip viename INS įrenginyje buvo padaryta 10 laipsnių ilgumos klaida.
3. Virš Kamčiatkos pusiasalio, taip pat netoli Sachalino salos KE 007 kelis kartus bandė perimti SSRS ginkluotųjų pajėgų gaudantysis orlaivis.
4. SSRS pajėgų vadai KE 007 palaikė žvalgybiniu orlaiviu, todėl nedėjo didelių pastangų siekdami jo identifikuoti remdamiesi skrendant gautais pastebėjimais.
5. ICAO nebuvo pateikta jokių radaro duomenų, pranešimų arba įrašų, susijusių su pirmu bandymu perimti orlaivį, todėl nebuvo įmanoma tiksliai įvertinti visų aplinkybių arba vykdant perėmimo operaciją atliekamų procedūrų, perduodamų signalų ir vykdomos komunikacijos.
6. Kadangi jokių įrodymų, kad KE 007 skrydžio ekipažas žinojo apie du bandymus perimti orlaivį, nėra, buvo prieita prie išvados, kad pilotai apie tai nežinojo.
1986 m. kovo 10 d., praėjus porai metų po tragedijos, ICAO Taryba priėmė Čikagos konvencijos 2 priedo 27 pataisą. Buvo pakeistos perėmimo priemonių taikymo taisyklės, susijusios su vizualiais signalais, perėmimo manevrais, veiksmų derinimu su pajėgomis žemėje, tačiau svarbiausia pataisa derėtų laikyti sugriežtintus draudimus panaudoti jėgą prieš sieną kertančius civilinės paskirties orlaivius.
Po įvykusio incidento buvo atitinkamai patobulintos orlaiviuose veikusios sistemos – pakeistas autopiloto naudotojo sąsajos dizainas, kad ši priemonė taptų kuo patogesnė ir suprantamesnė.
Konfliktas oro erdvėje ir tragiška „Korean Airlines“ skrydžio 007 baigtis
Abi raketos buvo detonuotos įvykus sprogimui ore visiškai netoli taikinio, ir jų skeveldros sprogdamos pažeidė orlaivio Nr. 007 variklius, skrydžio valdymo paviršių ir fuzeliažą. Iš pradžių lėktuvas maždaug 113 sekundžių kilo ir dar apie penkias minutes po raketų detonavimo laikėsi ore. Jis nesprogo ir nesudužo, tačiau neužilgo, remiantis sovietų piloto žodžiais, ėmė lėtai sukdamasis kristi, kol galop tėškėsi į jūrą šalia Monerono salos, visiškai netoli Sachalino. Žuvo visi 269 orlaiviu skridę žmonės.
Pirminiai pranešimai, esą, lėktuvas buvo priverstas nusileisti Sovietų Sąjungos teritorijoje, labai greitai buvo atmesti, kai pavyko gauti tikslios informacijos. Kaip rodo įrašai, perduoti iš KAL 007 lakūno kabinos, ekipažas nežinojo, kad lėktuvą numušė raketos, lygiai kaip nežinojo ir to, kad nukrypo nuo kurso ir atsidūrė Sovietų Sąjungos oro erdvėje.
Vėliau sovietai ne vienus metus tvirtino, kad KAL 007 palaikė šnipinėjimo misiją vykdžiusiu objektu, be to, manė, kad JAV ir Korėja civilinį orlaivį eksploatavo provokaciniais sumetimais. Tik palyginti neseniai, kai buvo išslaptinta tarp Japonijos ir JAV vykusi komunikacija, paaiškėjo, kad iš tiesų sovietai pripažino supainioję KAL 007 su žvalgybiniu lėktuvu RC-135.
Per katastrofą žuvo lėktuve buvęs JAV Kongreso narys. Tragedijos dieną taip pat mirė senatorius Henry M. Jacksonas, Demokratų partijai atstovavęs ir griežtai gynybos klausimais pasisakydavęs politikas. Prieš pat mirtį jis dalyvavo spaudos konferencijoje, kurioje pasmerkė sovietų veiksmus.
Štai kaip buvo pranešta apie jo mirtį: „Everete netikėtai mirė 71 metų senatorius H. M. Jacksonas. Staigios jo mirties priežastis – aortos aneurizma. Mirtis jį ištiko netrukus po surengtos spaudos konferencijos, kurioje jis pasmerkė sovietų išpuolį prieš „Korean Airlines“ 007 reisu skridusį orlaivį. Kaip matyti iš naujienų laidose transliuojamų vaizdo įrašų, H. M. Jacksonas kalbėdamas instinktyviai masažuoja kairiąją krūtinės pusę. Šis judesys aiškinamas kaip reakcija į ankstyvuosius lemtingo smūgio simptomus.“
Prieš įsigaliojant 2002 metais pasirašytai atvirosios oro erdvės sutarčiai žvalgybiniai skrydžiai virš kitų valstybių teritorijų buvo priskiriami priešiškiems veiksmams. Pirmasis susitarimas dėl civilinės aviacijos tarp JAV ir SSRS buvo pasiektas 1990 metais. Taigi, KAL 007 likimas buvo sovietų pajėgų vadų valioje tuo metu, kai KGB ėmė manyti, kad Šaltąjį karą veikiausiai pralaimės. SSRS Komunistų partijos generalinis sekretorius Jurijus Andropovas, tą akimirką mažiau nei metus vadovavęs šaliai, buvo ir KGB galva. Siekdamas palaikymo gimtinėje JAV prezidentą Ronaldą Reaganą jis palygino su Adolfu Hitleriu.
R. Reaganas palaukė, kol paaiškės tikrieji faktai – kol jo vyriausybė juos surinks ir įvertins, ir 1983 m. rugsėjo 5 d. kreipėsi į amerikiečius. JAV prezidentas tada išreiškė savo požiūrį į pateiktus paaiškinimus, įskaitant ir nurodymą, kad orlaivis skrido diskutuotina teritorija. Galima tik priminti, kad po dvejų metų sovietai nušovė uniformuotą JAV armijos karininką ir privertė su juo buvusį seržantą stebėti, kol šis nukraujuos. Taip buvo elgiamasi siekiant pasiųsti politinę žinutę: už žvalgybos taisyklių pažeidimus gresia mirtis, o ne kalėjimas. Tad kyla klausimas, ar KAL 007 buvo numuštas per klaidą, ar sąmoningai.
Pabaigai vertėtų pasakyti, kad taip prasidėjo neįtikėtinai sudėtingas ir pavojų gausus mėnuo. Dar nesibaigus 1983 metų rugsėjui, vienas guvaus proto sovietų pareigūnas, matyt, išgelbėjo pasaulį žaibiškai suvokdamas, kad pranešimas apie JAV paleistą tarpžemyninę balistinę raketą iš tiesų tebuvo klaidinantis perspėjimo sistemos signalas. Gal turime būti dėkingi abiejų šalių lyderiams, kad, nepaisydami įnirtingo siekio laimėti Šaltąjį karą, jie sugebėjo neprivesti pasaulio prie galutinės ribos?