Tokia situacija susiklostė 2018 metų lapkritį – gruodį. Ji vis dažniau siejama ne su Aleksandro Zacharčenkos žūtimi, o su prorusiškojo flango sunaikinimu Ukrainos politikoje. Anksčiau skelbtas opozicijos susivienijimas apie Viktoro Medvečiuko asmenį ir iškelta perspektyva ateityje Ukrainos parlamente sukurti stiprią ir vieningą frakciją netikėtai visiškai sužlugo. Visas šis procesas parodo, kad Maskvoje niekas daugiau nelaukia kompromisų, vykdomų pagal Minsko susitarimus.
Portretai daugiau nebereikalingi
Donecko gyventojams žodžiai „Jūsų krašte jau penktus metus nieko naujo!“ skamba kaip įžeidimas. Per penkerius metus Ukrainos nekontroliuojamos teritorijos nuėjo ilgą kelią nuo veikiau ginkluotų grupuočių, o ne reguliarios kariuomenės dalinių kontroliuojamų maištingų žemių iki itin organizuotų ir tvirta disciplina pasižyminčių Rusijos valdomų teritorijų, kuriose įvesta griežta komendanto valanda ir vyrauja stambaus privataus verslo interesai – visi dideli ir vertingi objektai čia paklūsta viešam ir slaptam „išorės valdymui“.
„Įsivaizduoji, jie netgi išnešė žuvusiųjų portretus!” – pasakoja sutrikęs ir nusiminęs „Radio svoboda“ šaltinis. Jis yra vienas techninių „Donecko liaudies respublikos“ vyriausybės“ darbuotojų. Jo, visai kaip ir daugelio kitų žmonių, bendradarbiavusių su „Donecko liaudies respublika“, gyvenime po A. Zacharčenkos žūties įvyko didžiulių permainų. Iš pradžių „Donecko liaudies respublikos“ vado žūties vietoje prie kavinės „Separ“ buvo įrengtas memorialas, o dabar visose vietose nebeliko A. Zacharčenkos portretų. Daugumai Donecko gyventojų tai buvo pagrindinis ženklas, žymintis naujųjų Donecko laikų pradžią.
Pirmajame Donecko vietos administracijos, kuri nuo 2014 metų vadinama „Vyriausybės namais“, aukšte į kairę nuo liftų ketverius metus puikavosi atminimo sienelė, kurioje žuvusiems nuo 2014-ųjų balandžio iki tų metų rugpjūčio pagerbti buvo skirti jų portretai, gėlės ir žvakės. Memoriale buvo prisiminti tikrai ne visi, jis buvo iš dalies sukurtas ir atnaujinamas spontaniškai ir veikiau atspindėjo to meto atmosferą ir dvasią.
Dabar tą dvasią panaikino, o pastatas ima visiškai atitikti savo pavadinimą. Nereikalingos Donecko „vietos“ ministerijos persikėlė arba persikelia jau į ketvirtąjį valdžios centrą – Universiteto g. 2 esantį Pirmojo tarptautinio banko pastatą. Dalis „Donecko liaudies respublikos“ vadovybės kaip ir anksčiau įsikūrę „Altaj“, buvusioje vietos administracijos finansų valdymo įstaigoje, taip pat verslo centre Puškino bulvare 7B. Paslaptinga valdžios kompanija „Vneštorgservis“ įsikūrusi biuruose aukštame pastate virš viešbučio „Donbass Palace“, o „vyriausybė“ dabar dirba atskirai.
Donecke netgi priimtas atskiras įstatymas, reglamentuojantis „Donecko liaudies respublikos“ vyriausybės ministrų tarybos pervadinimą. Dabar vicepremjerai vadinami pirmininko pavaduotojais, o pats slapčiausias „Vyriausybės namų“ aukštas – patalpos, kurias užima slaptasis „Donecko liaudies respublikos“ ministras pirmininkas Aleksandras Anančenka.
Apie A. Anančenką kaip ir anksčiau žinoma tik tiek, kad jis turi aukštąjį išsilavinimą. Fotografuoti „Donecko liaudies respublikos“ vyriausybės vadovą draudžiama. Asmeniniai jo apsaugininkai, tarp kurių nėra nė vieno vietinio, į jo aukšto pusę laisvai praleidžia tik pirmininko pavaduotojus – Igorį Martinovą ir Vladimirą Antonovą. Oficialiame vyriausybės internetiniame puslapyje A. Anančenkos nuotraukų taip pat nėra.
Vadovaujant A. Zacharčenkai „ministrų taryba“ nesirinko beveik metus, jis „Donecko liaudies respublikoje“ vadovavo viskam, atskiro valdymo centro, suformuoto pagal vyriausybės principus, čia nebuvo. Dabar daugumą srautų ir institucinių galių telkia iš Rusijos atvykęs menkai žinomas vadovas A. Anančenka.
Kaip teigia „Radio svoboda“ šaltinis Maskvoje, „Donecko liaudies respublikos“ vyriausybė iš tiesų proteguojama Rusijos vicepremjero Dmitrijaus Kozako ir yra jo statytinė, politinę kryptį ir toliau kuruoja Vladimiro Putino padėjėjas Vladimiras Surkovas. Tačiau pats politinis laukas Donecke dabar susiaurėjo iki tam tikros ribos – naujasis „Donecko liaudies respublikos“ vadovas Denisas Pušilinas nevadovauja jokiems kariniams ar ekonominiams dariniams, jo vaidmuo iš esmės apsiriboja tik atstovavimu.
Dar prieš metus „Donecko liaudies respublikos“ vaizdas priminė sudėtingą mozaiką. Visų pirma, tuomet pasireiškė buvusios grupuotės „Vostok“ vado Aleksandro Chodakovskio įtaka. Jo visuomeninis separatistinis judėjimas „Patriotinės Donbaso pajėgos“ nebuvo niekaip pristatytos „Donecko liaudies taryboje“, tačiau turėjo sau pavaldžių objektų tinklą, o A. Chodakovskis garsiai reikalavo surengti konkurencingus rinkimus ir, kas itin svarbu atsižvelgiant į „Donecko liaudies respublikos“ sąlygas, kėlė tokį reikalavimą ir smerkė A. Zacharčenkos korumpuotumą visiškai nebaudžiamas.
Antra, pats A. Zacharčenka iš savo bataliono veteranų sudarė savo asmeninę frakciją ir separatistinį judėjimą „Donbaso tvirtovė“. Jis pamažu skatino tos pačios frakcijos vadovą, buvusį savo asmens sargybinį Aleksandrą Kostenką – buvo numatęs, kad šis pakeis „Donecko liaudies tarybos“ vadovą D. Pušiliną. Valdant A. Zacharčenkai egzistavo ir oficiali valdančioji organizacija „Donecko respublika“, į kurią buvo privaloma įtraukti visus valstybinio sektoriaus darbuotojus.
Trečia, egzistavo Pavlo ir Jekaterinos Gubarevų organizacija „Laisvasis Donbasas", turinti savo ekonominę bazę ir kontroliuojančiąją bendrovę, susidedančią iš septynių žiniasklaidos priemonių: nuo televizijos kanalo iki naujienų agentūros ir laikraščio, turinčių bendrą pavadinimą – „Novorosija“.
Galiausiai, iš dalies uždraustos komunistinės „Donecko liaudies respublikos“ taip vadinamos partijos („Donecko liaudies respublikoje“ nėra politinių partijų, tik visuomeniniai judėjimai) vadovas Borisas Litvinovas visgi turėjo kabinetą „Vyriausybės namuose“ ir galėjo bet kurią akimirką su visa savo struktūra įsitraukti į bet kurią politinę kampaniją.
Apibendrinant galima sakyti, kad, vos gavę patį pirmą nurodymą, visi šie santykinai autonomiški judėjimai ir organizacijos galėjo organizuoti tokius parodomuosius konkurencingus rinkimus be Ukrainos kandidatų ir partijų, kad bet kuriems ESBO stebėtojams galva net susisuktų.
Kas nutiko per pastaruosius kelis mėnesius? A. Chodakovskis gyvena Rusijoje, į Donecką jo neįleidžia. „Deja, mano vilčiai grįžti namo iki Naujųjų metų ir suspėti dar praėjusiais metais išvysti artimuosius nebuvo lemta“, – skundėsi A. Chodakovskis.
Visuomeninį judėjimą „Donbaso tvirtovė“ primena tik vietomis suplyšusi didžiulė iškaba su šūkiu: „Jokie pančiai nėra šventesni už bičiulystę“. Judėjimo internetinis puslapis neatnaujinamas nuo spalio, trijų likusių gyvų žinomesnių judėjimo narių, Aleksandro Timofejevo, A. Kostenkos ir buvusio būrio „Legion“ vado Sergejaus Zavdovejevo, iš viso nėra naujosios „Donecko liaudies tarybos“ atstovų ir apskritai „Donecko liaudies respublikos“ sąrašuose. Televizijos kanalas „Oplot TV“ tapo valstybine įmone ir dabar, kaip ir likusios žiniasklaidos priemonės, yra valdomas „Donecko liaudies respublikos“ informacijos ministerijos. Nėra jokių kvotų, jokių organizacijos pėdsakų ir jokio 2014–2015 metais kariavusių žmonių protesto.
„Rusijos pavasario“ herojai Pavelas ir Jekaterina Gubarevai dabar sprendžia organizacinius klausimus, susijusius su jų televizijos kanalo ir kitų žiniasklaidos priemonių uždarymu. „Novorosija“ smarkiai įsiskolino – neišmokėjo atlyginimų, televizijos kanalo darbuotojai darbavosi kaip savanoriai, sudėtingas televizijos kanalo valdymas taip pat buvo perkeltas į valstybinės įmonės lygmenį. Kanalas dabar uždaromas naujosios vyriausybės sprendimu. Nuo visuomeninės organizacijos „Laisvasis Donbasas“ Gubarevus nušalino, į „Donecko liaudies tarybą“ jų neleido, nuo spalio apie jokius viešus protestus iš jų taip pat negirdėti. „Radio svoboda“ nepavyko išsiaiškinti, ar šeimai pavyko išlaikyti savo įtaką prekybos centrų „Semeročka“ tinklui Donecke, tačiau bent jau vienas „Donecko liaudies respublikai“ artimas šaltinis pranešė, kad „Gubarevų žmogus“ susisiekimo ministras Viktoras Jacenka artimiausiu metu gali netekti posto.
Buvusiam „Donecko liaudies respublikos“ „Donecko liaudies tarybos“ pirmininkui, komunistui Borisui Litvinovui, taip pat neatsirado vietos naujojoje taryboje. B. Litvinovas ir jo struktūros „Rusijos pavasario“ organizatoriams padarė neįkainojamą paslaugą – 2014-ųjų gegužės 11-osios referendumo komisijose buvo daug B. Litvinovo žmonių.
Tačiau naujajai „Donecko liaudies tarybai“ taip pat vadovauja komunistas – Ukrainos Aukščiausiosios Rados 7-ojo šaukimo atstovas Vladimiras Vidiovka. Jis dirbo savo frakcijoje Kijeve iki 2014 metų rugpjūčio 25 dienos, kai Petro Porošenka paleido parlamentą, o paskui, netekęs įgaliojimų, persikėlė į Donecką.
Donecke pačiu sunkiausiu metu, nuo 2014-ųjų birželio iki spalio, taip pat nebuvo ir dabartinio „Donecko liaudies respublikos“ vadovo D. Pušilino. Jokių valstybinių ar karinių nuopelnų jaunajai respublikai neturi ir pats aukščiausią iš vietos gyventojų postą gavęs vyriausybės pareigūnas – pirmininko pavaduotojas Igoris Martinovas.
Visus vietinius valstybinius herojus iš dalyvavimo pilietiniuose protestuose ar kariniuose 2014 metų veiksmuose istorijos ne tik išsiuntė į atsargą – juos, kaip nebereikalingus, visiškai ištrynė iš politinio lauko.
O visi „herojai“ dar kartą pademonstravo kuratoriams savo disciplinuotumą ir nekonfliktiškumą. „Aš visiškai nesuprantu, kur dingo A. Kostenka (parlamentaras, parlamentinės frakcijos „Donecko respublika“ pirmininkas), ką dabar veikia S. Zavdovejevas („Donbaso tvirtovės“ vadovas), kalbama, kad V. Antonovo („Donecko liaudies respublikos“ ministro) priimamajame keletą kartų pasirodė J. Gubareva, tačiau jų politinė karjera čia jau baigta, viskas!” – stebėdamasis kalba „Radio svoboda“ šaltinis iš „Donecko liaudies respublikos“ „Donecko liaudies tarybos“.
A. Chodakovskis – paskutinis, užsiimantis visuomenine veikla, tačiau ir ji akivaizdžiai lojali kuratorių iš Rusijos interesams. „Šiandien pasirašiau iš Kremliui artimos aplinkos atkeliavusį kreipimąsi į V. Putiną dėl apsikeitimo belaisviais iniciatyvos. Ko gero, kreipimasis ne veltui pasirodė tada, kai reikia nuspręsti dėl sulaikytų jūreivių likimo. Jie juk save laiko karo belaisviais? Tai ir keičiam į savus – pakaks kalėjimuose žudyti mūsų vaikinus“, – prieš Naujuosius metus A. Chodakovskis rašė laiške, kurį taip pat pasirašė ir daug Rusijos patriotinės aplinkos žurnalistų.
Iki „Kremliui artimos aplinkos“ nurodymo rūpestis dėl „mūsų vaikinų“ likimo Ukrainos laisvės atėmimo vietose nebuvo aktuali problema ir joks viešas asmuo savo susirūpinimo dėl to neišreiškė.
Į 2019 metus Doneckas įžengė po eilinės pertvarkos – viskas atrodo taip, tarsi jokio Minsko susitarimų įgyvendinimo Donbase jau nebebus. Todėl tapo absoliučiai nebenaudinga iš vietos gyventojų formuoti netgi virtualią „derybų su Ukraina poziciją“, bent jau simboliniuose postuose išlaikyti žmones iš Donecko, tikinčius, kaip ir minėtasis A. Chodakovskis, atskira „Donecko tauta“ ir jos ypatingais interesais.
Tokia padėtis gali pranašauti tiek tai, kad Donbaso artimiausiu metu laukia karinė krizė, taip pat ir tai, jog, atsižvelgiant į beviltišką situaciją užsienio politikos srityje, Donbasas daugiau nebebus verčiamas Ukrainos „Trojos arkliu“. Nutarta verčiau pereiti prie nors ir vargano, bet tipinio Rusijos regiono (tokio, kaip, pavyzdžiui, Pskovas) kūrimo.
Nacionalizavo netgi „Avoską“
Po A. Zacharčenkos nužudymo visas jo palikimas perėjon visiškon „vidinės kontrolės“ žinion. „Natalija Zacharčenko ir buvusiais vado vaikais dabar pagal įstatymus rūpinasi valstybė, o viską, ką jis valdė ir kontroliavo, atėmė. A. Zacharčenkos pajamų šaltiniai perduoti valdyti pirmininko pavaduotojams. Vieni esminių pavyzdžių – Igoris Martinovas dabar valdo Šachtiorsko paukštyną, V. Antonovas kontroliuoja didmeninę ir mažmeninę degalų prekybą“, – aiškina „Radio svoboda“ šaltinis, artimas „Donecko liaudies respublikos“ „Donecko liaudies tarybai“.
„Kiekvieną savaitę mano sąrašas, kurį I. Martinovas perduoda telefonu, pildosi: dažų gamykla Gorlovkoje, paukštynas Šachtiorske, metalo laužo supirktuvė...“ – mėgina suskaičiuoti kitas šaltinis. Donbase jis buvo vadovas, o dabar gyvena Maskvoje. „Be to, A. Timofejevas („Taškentas“) išsaugojo savo ekonomines pozicijas, iš jų svarbiausioji – Donecko ir Debalcevės padirbtų cigarečių fabrikų gamybos ir kontrabandos į Rusiją kontrolė“, – pasakoja šaltinis.
Žuvusiojo A. Zacharčenkos draugo ir sąjungininko A. Timofejevo pajamų šaltiniai yra ganėtinai vieši: keletas Donecko verslininkų „Radio svoboda“ patvirtino, kad vietos mažmeninė prekyba reguliariai papildoma „amerikietiškomis“ cigaretėmis – tai duoda pajamų „Taškento“ žmonėms. Dirba ir parduotuvių tinklas „Alkomarket“, kuriose, be kitų produktų, parduodama ir vietinių degtinės daryklų, taip pat siejamų su „Taškentu“, produkcija.
Šviesa kompanijos „Vneštorgservis“, ėmusios kontroliuoti Donbaso pramonės liūto dalį, biuro languose, kaip ir anksčiau, negęsta net ir naktimis. Rudenį „Donecko liaudies respublikos“ vyriausybė kompanijos „išoriniam valdymui“ perdavė Dokučajevsko dolomito fabriką. Tačiau kai kurie ištekliai tebeliko valdomi vidinės A. Anančenkos struktūrų kontrolės. Be to, prieš Naujuosius metus „Donecko liaudies respublikos“ „Donecko liaudies tarybos“ atstovas Vladislavas Brigas pranešė apie parduotuvių tinklų „Obžor“ ir „Avoska“ nacionalizacijos, kurią vykdys vietos vadžia, pradžią. Tad A. Anančenka dar turi ką valdyti.
Tačiau panašu, kad ir ekonominės „Donecko liaudies respublikos“ sferos laukia sava revoliucija. Du šaltiniai Maskvoje (vienas jų – artimas D. Kozako aplinkai, kitas – į Maskvą atvykęs „Donecko liaudies respublikos“ pareigūnas) ir vienas „Donecko liaudies respublikos“ vyriausybei artimas šaltinis tvirtina, kad rengiamasi kompanijos „Vneštorgservis“, valdančios visus stambius pramonės išteklius, pertvarkai ir buvusio Ukrainos oligarcho Sergejaus Kurčenkos pašalinimas iš kompanijos vadovo pareigų. Kaip tvirtina šaltiniai, permainų reikia laukti artimiausią pusmetį.