Jis papasakojo apie atlikto darbo profesionalumą, paaiškino, kodėl žudikas naudojo skirtingų gamintojų šovinius ir nešaudė į su B. Nemcovu kartu buvusią merginą, o taip pat pasidalijo pamąstymais, kieno braižą primena šis nusikaltimas.
– Ar, jūsų manymu, Boriso Nemcovo nužudymas įvykdytas pakankamai profesionaliai? Egzistuoja keletas nuomonių šiuo klausimu.
– Deja, turiu mažai duomenų, bet galiu pasakyti štai ką: esu tikras, kad šaudęs asmuo nemąstė kaip nuolat žmonių pašalinimu užsiimantis žmogus, bent jau kaip tas, kuris tai daro rimtai.
Bet kuris šį tekstą skaitantis žmogus, pamėginęs įsivaizduoti save šaulio vietoje, turėtų savęs paklausti, kaip jis galėtų tai padaryti sau sukeldamas kuo mažesnį pavojų?
Atsakymas slypi pačiame paviršiuje – reikia šaudyti iš kuo didesnio atstumo. Panašu, kad laiko buvo mažai ir nebuvo įmanoma paruošti poziciją. Tokioje situacijoje pats paprasčiausias, tačiau tuo pačiu ir patikimiausias variantas – pavažiuoti šiek tiek į priekį, sustoti, šiek tiek atidaryti langą ir laukti, kol taikinys priartės reikiamu atstumu, o tada šauti – net ir nelabai geras šaulys jei ne iš 25, tai iš 15 metrų atstumo tikrai pataikys į galvą ir ramiai pasišalins neišsidavęs.
Tai tik vienas iš galimų įvykių eigos scenarijų, kuris atrodo kur kas patikimiau. Vėl gi iš šešių šūvių, paleistų stovint kelių metrų atstumu, keturi pataikė į taikinį, kuris buvo tris kartus didesnis nei taikinys per standartinius mokomuosius šaudymus – į tokį pataikytų bet kuris savigarbos turintis karys ar policininkas.
– Versijos, kad žudikai dirbo nepakankamai profesionaliai, naudai byloja ir šaudmenų pasirinkimas – 9 mm kalibro skirtingų gamintojų šoviniai pagaminti dar devintajame-dešimtajame dešimtmečiuose. Galima numanyti, kad šaudoma buvo iš pistoleto „Makarov“ arba „Iž“, perdaryto taip, kad iš jo galima būtų šaudyti koviniais šoviniais.
– Iš kur žinote, kad buvo šaudoma iš pistoleto „Makarov“? Tokie pat šoviniai naudojami ir kituose ginkluose, kad ir pistoletuose „Stečkin“.
Tikslingai trukdyti tyrimui, panaudojant skirtingus šovinius, tačiau paleidžiant juos iš to paties vamzdžio, nebūtų protinga, juk toks pat ekstraktoriaus pėdsakas liktų tiek ant tūtų, tiek ir ant kulkų.
Be to, tai daryti būtų tiesiog kvaila, nes tai paprastai būtų galima išaiškinti sovietiniais laikais. Šiandieną šovinių pėdsakai tokie painūs, kad jų žymėjimas kažin ar padėtų. Nebent tik teisme, jei nužudymu įtariamo asmens namuose būtų rasti tokie pat šoviniai. (Kas žino, gal taip ir bus?) Toks „rinkinys“ – papildomas įkaltis. Visai kas kita, jei asmuo surinko šovinius iš trupinių.
– Tai – neprofesionalumo požymis?
– Savų darbo stažą turintis profesionalas visada turi galimybę išsirinkti ginklą. Šiuo atveju akivaizdu, kad pasirinkimo nebuvo.
– Kokį bendrą įspūdį susidarėte iš įvykio aplinkybių?
– Man asmeniškai tai primena dažnai pasitaikydavusį dešimtojo dešimtmečio epizodą, kai asmuo iš priešo brigados būdavo atsitiktinai sutinkamas viešoje vietoje. Paprastai iš karto būdavo skambinama vykdytojų komandai, kuri visada būdavo pasiruošusi, ir nurodoma vieta.
Atvykimas trukdavo nuo pusvalandžio iki valandos. Į sutartą vietą atvykę vykdytojai laukė nurodymo imtis veiksmų.
Pavyzdžiui, kai pora atsiskaitydavo už vakarienę, būdavo duodamas signalas pasiruošti ir šauliai (arba šaulys) užimdavo poziciją netoli nuo mašinos, apie kurią, savaime suprantama, taip pat jau viskas buvo žinoma.
Tai galima patikrinti peržiūrėjus vaizdo įrašus. Mūsų atveju susitarimas galėjo būti atšauktas, o vykdytojai perorientuoti į kitą vietą – tilto link.
Signalas gautas, įvykdymo vieta taip pat žinoma. Daugeliui jaunesnių velionis nėra žinomas, todėl gali būti, kad jie net nežinojo, į ką šaudo. Atidirbo ir pasišalino.
– Kaip galima paaiškinti, kodėl mergina, nužudymo metu buvusi kartu su B. Nemcovu, liko gyva?
– Priežasčių gali būti daugybė, pradedant strigusiu šoviniu ir baigiant šaulio išsiblaškymu – darbą padarė ir iš baimės, norėdamas dingti kuo greičiau, pabėgo. Galbūt nebeturėjo kulkų! Savimi pasitikintis šaulys, jei ginklas būtų jo darbo įrankis ir jis jį dažnai naudotų, kažin ar būtų šaudęs tiek daug kartų.
– Jūsų nuomone, ar gali būti, kad žudikas šiuo atveju veikė savo iniciatyva, dėl kokių nors asmeninių paskatų?
– Asmeninė iniciatyva šiuo atveju galėjo būti. Neatmetu galimybės, kad liudininkė – Anna Durickaja – galėjo ką nors slėpti.
Galima gilintis į priežastis ir sukurti paveikslą, turintį romantinį vektorių. Tarkime, kad mergina pasirinko kitą, o atstumtasis tai sužinojęs nuliūdo. Galbūt sužinojo, kur ji, atvyko ir suvokęs, kad jos neteko, padarė tai, ką padarė. Gali būti, kad jis tai padarė net nesuvokdamas, kad nužudė politiką. Tai – hipotetiniai variantai turint minimalią informaciją.
– O jei motyvas nėra asmeninis?
– Supraskite teisingai – profesionalų vienišių nebūna bent jau todėl, kad jie neturėtų galimybės gauti užsakymų – kiekvienas naujas užsakymas yra rizika.
Tokie žmonės būtinai dirba su kuo nors, ar tai būtų „brigada“, ar politikas, ar aukšto rango asmuo, partija, stambus verslininkas.
Jei prisimintumėte ir įsižiūrėtumėte atidžiau, pamatytumėte, kad tokių asmenų paslaugomis naudojamasi arba asmeniniais tikslais, arba, kur kas rečiau, jie yra išnuomojami, tiesa, juos vis tiek kuruoja savas protektorius.
Užsakovas antruoju atveju tampa priklausomas, nes tada apie jį turima kompromituojančios informacijos. Dar galima daryti prielaidą, kad, sprendžiant iš akiplėšiškumo ir nepasiruošimo, tai – kaukazietiškas variantas.
Šie vyrukai visada pasinaudoja pirma galimybe, kuri jiems pasirodo palanki. Prisiminkite, kaip savo priešus šalina vaikinai iš Čečėnijos, – jie tai daro taip, kad būtų aišku: mums vis vien kur ir kaip!
– Ar žudikas galėjo savanoriškai pasirinkti tiltą nusikaltimui įvykdyti – juk jis visai šalia Kremliaus sienų, kur daugybė vaizdo registratorių ir budi Federalinė apsaugos tarnyba, – jei tai nebuvo aptarta su užsakovu kaip privaloma žmogžudystės sąlyga?
– Pasirinkta vieta pasikėsinimui įvykdyti – viena iš pačių nepalankiausių. Jei turite omenyje parodomąjį nužudymą, turbūt žmonių akivaizdoje, t.y. pačiame restorane, visa tai atrodytų siaubingiau. Pavyzdžiui, prie išėjimo arba tuo atveju, jei būtų panaudotas galingesnis ginklas.
– O kaip dėl nužudymo datos? Nusikaltimas įvykdytas prieš didelio masto opozicijos renginį.
– Mažai tikėtina, kad nužudymas susijęs su greitu metu turėjusiu įvykti maršu. Šiandien panašūs gąsdinimai nieko neveikia, o štai peno aptarinėjimams duoda. Mano manymu, šis politikas negalėjo niekam daryti įtakos. Daugelis jį buvo pamiršę. Pakanka kitų šioje padangėje, kurie kalba kitaip.
– Ar galima būtų teigti, kad tokių asmenų kaip Borisas Nemcovas užsakymas – itin sudėtinga ir atsakinga užduotis?
– Atleiskite, tačiau šio žmogaus nužudyme nebuvo nieko sudėtingo. Jis juk nesislapstė, kaip suprantu, apsaugos paslaugomis nesinaudojo, nes manė, kad jam nieko negresia.
Žinoma, politikai – irgi žmonės, nuo to vertėtų pradėti. Daugelis pamišta šį mažą niuansą ir mano, kad jie, tiesa, taip pat jie vertina ir save, yra neliečiami. Vis dėlto Dievas anksčiau ar vėliau sulygina visus! Nužudytųjų atveju tai tokios pats nedailios nuotraukos, nepatogios ir negražios pozos, visada pakelti marškiniai, kraujas ir mirtis, t.y. sielos ir kūno atsiskyrimas.
– Kaip jums atrodo, ar egzistuoja tikimybė, kad žudiko jau nebėra tarp gyvųjų?
– Manau, kad vykdytojas yra gyvas ir jam nieko negresia.
– Tyrėjai pasidalijo įtarimais, kad nebuvo keliama konkreti užduotis nužudyti būtent B. Nemcovą, o buvo siekiama atlikti „sakralų aukojimą“ neva tam, kad būtų destabilizuota situacija šalyje. Kaip jums atrodo, ar nužudymo pobūdis suteikia galimybę šiai versijai plėtoti, ar jai prieštarauja?
– Kalbant apie šalies destabilizavimą... Juk ir taip nėra ramu. Sušaudyti demonstraciją ar nusitaikyti į vieną iš esminių politikos žaidėjų šia prasme būtų kur kas veiksmingiau, tačiau tam, ačiū Dievui, niekas nepasiryš! Manau, viskas kur kas paprasčiau.
– Kodėl didžiausią rezonansą sukeliančių žmogžudysčių užsakovai dažniausiai taip ir nebūna surandami? Ar gali būti, kad jis nebus rastas ir šį kartą, nepaisant šio nusikaltimo provokacinio pobūdžio?
– Galbūt taip yra todėl, kad beveik visada užsakovas ir taip yra žinomas ir tai vertinama kaip vidinio santykių aiškinimosi atvejai. Šis pasaulis toks informatyvus, kad kol užsakovai tik susimąsto, tie, kam reikia, jau žino, kuo tai baigsis.
Kas yra Aleksejus Šerstobitovas?
A. Šerstobitovas gimė 1967 m. Pagarsėjo kaip „Medvedkovsko“ nusikalstamos grupuotės narys, žinomas pravarde Lioša-Soldat.
A. Šerstobitovui priskiriama ne viena garsi užsakomoji žmogžudystė. Būtent dėl šių nuopelnų jis tapo vienu garsiausių Rusijos samdomų žudikų.
Be savo įgūdžių dar jis žinomas todėl, kad dažnai turėdavo savo nuomonę dėl jam pavestų vienokių ar kitokių užduočių, kurias jam pateikdavo kriminalinio pasaulio autoritetai. Būdavo atvejų, kai A. Šerstobitovas delsė įvykdyti užduoti arba išvis atsisakydavo pašalinti tam tikrus „objektus“.
2008 m. teisme A. Šerstobitovas pripažino kaltę dėl 12 nužudymų ir pasikėsinimų nužudyti įvykdymo. Taip pat jis paprašė atsižvelgti į tai, kad jis, jo paties teigimu, tik vykdydamas užduotis galėjo išsaugoti savo gyvybę.
Galiausiai teismas priėmė sprendimą, kad jis vertas bausmės suvelninimo, ir skyrė jam iš pradžių 13, o vėliau 23 metus kalėjimo.
Šiuo metu jis bausmę atlieka griežto režimo kolonijoje, kur pradėjo rašyti. Jis jau yra išleidęs dvi autobiografinės knygos „Likvidatorius“ dalis, o visai neseniai pasirodė ir trečioji A. Šerstobitovo knyga „Velnio kailis“.