Tačiau čia nėra tik juoda ir balta, sako Gruzijoje šiuo metu dirbantis tarptautinio saugumo ekspertas Gražvydas Jasutis.
Anot jo, nors tarptautinėje politikoje Abchazija ir Pietų Osetija paprastai eina drauge, skiriasi ir šių regionų santykių su gruzinais istorija, ir ateities vizijos. Abchazai iš tiesų siekia nepriklausomybės, o osetinai save mato Rusijos sudėtyje.
„Tie regionai jau yra prarasti šiuo metu. Nežinau, kas turėtų atsitikti, kad tie regionai grįžtų. Žinoma, Gruzijos vyriausybė dirba, dirba sunkiai tiek diplomatiniame, tiek politiniame fronte, bet kol kas tie regionai nepriklauso Gruzijai praktiškai, priklauso tik formaliai“, – Lietuvos žurnalistams sakė G. Jasutis.
– Iš kur kilo osetinų noras atsiskirti nuo Gruzijos?
– Pats konfliktas tarp Gruzijos ir Osetijos gali būti dalijamas į kelias fazes, bet jeigu žiūrėtume į priešistorę, tai gruzinai ir osetinai iš esmės sugyveno ir sugyveno tikrai neblogai.
Pirmoji priešpriešos apraiška siejama su Pirmuoju pasauliniu karu ir bolševikine Rusija. Tuo metu Gruzijoje formavosi nacionalinė valstybė ir osetinai tuo metu vis dėlto nepritarė toms idėjoms, jie palaikė bolševikinės Rusijos siekius. Natūraliai jie turėjo ten savo sąjungininką ir būtent pirmieji kariniai ir kruvini susidūrimai tarp Gruzijos ir Pietų Osetijos įvyko 1919 – 1920 metais. Viso to pasekmė – buvo sukurta Pietų Osetijos autonominė respublika sovietinės Gruzijos sudėtyje.
Sovietų laikotarpiu gruzinai ir osetinai sugyveno ir buvo gana taikios bendruomenės, lankė tas pačias mokyklas, buvo mišrios šeimos, problemų didesnių nebuvo. Tačiau atėjus vadinamajam perestroikos pavasariui vyksta judėjimas čia, Kaukaze. Manau, kad iš dalies gruzinų nesugebėjimas spręsti nacionalinių klausimų ir sukėlė šitą problemą, kuri ir atvedė Gruziją ir Pietų Osetiją į pirmąjį konfliktą 1991 metais.
– Kodėl nemokėjo Gruzijos politikai spręsti tos problemos?
– Klausimas yra labai sudėtingas. Tuo metu Gruzija formavo savo nacionalinę valstybę, griuvo Sovietų Sąjunga, buvo bandymai konsoliduoti valstybę, patį valstybingumą, kurti naujas institucijas. Iš tiesų Gruzija yra multietninė valstybė, joje yra gausybė etninių mažumų ir vis dėlto Gruzijos pozicija buvo tokia, kad pirmenybė buvo teikiama gruzinams, buvo teikiama pirmenybė gruzinų kalbai, gruzinų politinėms partijoms. Pritrūko integralaus požiūrio į etnines mažumas. Jeigu jis būtų buvęs, situacija tikrai būtų kitokia.
Tuo metu 1990-aisiais buvo tokių judėjimų, kurie buvo prieš osetinus, vyko osetinų kaimų valymai. Pavyzdžiui, Boržomyje gyveno didelė osetinų bendruomenė, 1990-aisiais metais jie buvo priversti palikti savo gimtąsias vietas ir persikelti kitur.
– Koks dabartinis status quo ?
– 2008 metais rugpjūčio mėnesį ją pripažino kaip nepriklausomą valstybę Rusijos Federacija. Šiuo metu vyksta Pietų Osetijos rusifikacija ir Pietų Osetijos siekis tapti Rusijos Federacijos dalimi. Tai oficialai deklaruoja de facto Vyriausybė, de facto naujai išrinktas prezidentas A. Bibilovas. Tai yra jų kryptis.
Verta galbūt pažymėti, kad Pietų Osetijoje nėra opozicinių partijų, socialinių judėjimų, kurie būtų prieš tą mintį. Iš principo dėl to yra sutarta ir Pietų Osetija gana sėkmingai juda ta kryptimi, kadangi visi įstatymai derinami su Rusija, biudžetas formuojamas iš Rusijos dotacijos, 90 proc. biudžeto skiriama Maskvoje. Viskas juda link Rusijos Federacijos.
– Pietų Osetijoje gyvena nedaug žmonių, tauta nyksta. Kam Rusijai reikia tokios mažos teritorijos?
– Rusija ir nepriima, bent jau kol kas Pietų Osetijos. Pietų Osetija deklaruoja savo siekį tapti Rusijos Federacijos dalimi, tačiau jeigu pažiūrėsime į Kremliaus retoriką, tai nėra tokio palankaus požiūrio.
Rusija deklaruoja, kad tai yra pripažinta pagal tarptautinę teisę nepriklausoma valstybė. Taip, Maskva ją pripažįsta, ir Rusija bent jau šiuo momentu nesvarsto galimybės priimti Pietų Osetijos į Rusijos Federaciją.
Pietų Osetijos ekonomika iš principo yra dotuojama Rusijos Federacijos. Rusijos karinės bazės ir Rusijos pasieniečiai yra ten. Pridėtinės vertės Rusijai priimti Pietų Osetiją aš nematau.
– Kokios Abchazijos atsiskyrimo šaknys?
– Konfliktai skiriasi. Abchazijoje, jeigu žiūrėtume konflikto dinamiką, kaip jis kilo, man labiau priimtinesnis būtų abchazų-rusų konflikto modelis.
XIX amžiuje, kai vyko Rusijos kolonizacija Šiaurės Kaukaze, kai Rusijos imperija judėjo link Abchazijos ir pamažu užėmė Abchaziją, įvyko didelis Rusijos ir abchazų bendruomenių susipriešinimas. Tuo metu daugybė abchazų buvo priversti palikti gimtąsias vietas, dauguma išvyko į dabartinę Turkiją.
Pats konfliktas, sukilimai daugiau sietini su Rusijos imperija ir Abchazija. Tačiau kodėl konfliktas transformavosi į kitą dimensiją ir atsiranda Gruzijos komponentas, iš dalies siečiau su sovietizacijos periodu, su Stalinu, kuris buvo valdžioje ir stengėsi, jeigu galime taip pasakyti, gruzinizuoti Abchaziją bei įkalė pirmąjį pleištą tarp abchazų ir gruzinų.
1989–1990 metais, kai prasideda nepriklausomybės judėjimai, Abchazija irgi pradeda deklaruoti savo siekį atsiskirti nuo Gruzijos. Taip pamažu konfliktas pajudėjo. Panašiai kaip ir Osetijos atveju, Gruzija nesuvaldė savo nacionalinės politikos.
– Ko siekia abchazai?
– Čia situacija yra skirtinga, nes Pietų Osetijos atveju matome nuoširdų norą, jeigu galime taip pavadinti, judėti Rusijos Federacijos kryptimi, tai Abchazijoje matome gana konsoliduotą judėjimą link nepriklausomybės. Nebūtinai jiems tai sekasi, tačiau kalbant tiek su pačiais abchazais, tiek žiūrint de facto Vyriausybės ar parlamento pareiškimus, taip, jie nesipriešina Rusijai, tačiau Abchazija yra skirtinga, Abchazija yra nepriklausoma, jų nuomone, jie siekia tarptautinio pripažinimo, jie juda tokia pseudo nepriklausomybės kryptimi.
– Koks Rusijos interesas yra ten?
– Šis klausimas gali būti siejamas su Rusijos geopolitiniais interesais išlaikyti savo kontrolę regione, gali būti siejamas su tam tikros galios žaidimais.
– Ką reiškia Gruzijai turėti šiuos du regionus saugumo prasme?
– Akivaizdžiausia šių konfliktų pasekmė yra priverstinai perkelti asmenys, jų Gruzijoje yra apie 300 tūkst., tai yra didelė socialinė žaizda, didelė socialinė atskirtis, mano galva.
Kita vertus, turint du konfliktus, turint Rusijos karines bazes, turint Rusijos pasienio tarnybas šalia, žinoma, tai yra papildomi saugumo iššūkiai, nuolatinis dėmesys tai situacijai, ir, žinoma, labai didelės ekonominės bei politinės, diplomatinės pastangos bandant susigrąžinti tuos regionus.
Valstybė galėtų skirti tuos resursus savo piliečių gerovei, savo ekonomikai kelti, papildomoms investicijoms, bet dabar turi kreipti labai didelį dėmesį ir resursus šiems dviems regionams, kurie yra atskirti.
– Ar yra reali grėsmė, kad Rusija ketintų toliau judėti į Gruziją?
– Vien tie signalai, kad Rusijos karinės bazės ten yra, nuteikia negatyviai. Kita vertus, dirbtinai bandoma statyti vadinamąją sieną. Natūralu, kad jeigu sienos daromos ten, galbūt Rusija sustojo ir liks ten.
– Kokie Gruzijos šansai patekti į Europos Sąjungą, NATO, kol yra šie įšaldyti konfliktai?
– Pačioje ES yra probleminių regionų, turime Graikijos ir Turkijos nesutarimus. Manau, kad tai nėra pagrindinė kliūtis stojant Gruzijai į NATO ir ES. Žinoma, tai nenuteikia pozityviai ES šalių, tačiau nemanau, kad konfliktai turėtų būti pagrindinė problema, kadangi pati ES prisideda prie jų sprendimo.