Vyrauja įsitikinimas, kad šalys, kurių teritorija iš dalies kontroliuojama kitų šalių, negali tapti NATO ar Europos Sąjungos (ES) narėmis. Ši mintis, turint galvoje tai, kad Rusija yra okupavusi Krymą ir atskiras Donbaso dalis, dažnai akcentuojama norint nuslopinti Ukrainos užsidegimą įstoti į NATO ir ES. Tačiau štai Vokietija, kuri pati penkis dešimtmečius buvo padalyta Sovietų Sąjungos, yra viena iš NATO ir ES steigėjų. Kiprui, kurio šiaurinę dalį nuo praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio yra okupavusi Turkija, taip pat leista prisijungti prie ES.
Kaip vystėsi NATO ir Ukrainos santykiai
NATO ir Ukrainos santykių istorija laikotarpiu, per kurį Ukrainai vadovavo penki prezidentai, – įvairiopa. Tiesą sakant, teigiama linkme NATO ir Ukrainos santykiai krypo tik vadovaujant prezidentams Leonidui Kučmai (1994–2004 m.) ir Petro Porošenkai (nuo 2014 m.), pažymi autorius.
Abiem atvejais santykių progresą nulėmė du veiksniai. Pirmasis – Rusijos nenoras gerbti Ukrainos suvereniteto prezidentaujant L. Kučmai ir karinė agresija prieš Ukrainą valdant P. Porošenkai. Antrasis – politinė L. Kučmos ir P. Porošenkos valia.
1994-aisiais L. Kučmos patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Volodymyras Horbulinas laikėsi nuostatos, kad šalis turi atsisakyti iki tol prezidentui buvusios įprastos nuosaikios prorusiškos orientacijos ir tapti aktyviausia NATO programos „Partnerystė taikos labui“ nare tarp Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalių. L. Kučma ir V. Horbulinas užmezgė strateginę partnerystę su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, kurioms anuomet vadovavo prezidentas Billas Clintonas, ir NATO. Rusija savo šansą praleido, prezidentą Borisą Jelciną pasirašyti tarpvalstybinės sienos pripažinimo sutarties nusiųsdama po L. Kučmos išrinkimo praėjus ketveriems metams.
Dabar, prezidentaujant P. Porošenkai, Ukrainos strateginė partnerystė su prezidento Donaldo Trumpo administracija yra tvirtesnė negu su pastarojo pirmtaku Baracku Obama. Šiandien NATO ir Ukrainos santykiai yra aukštesniame lygyje, negu buvo paskutiniais praėjusio amžiaus metais.
Šaliai vadovaujant prezidentui Leonidui Kravčiukui (1991–1994 m.), NATO dar neturėjo nusistačiusi aiškios politikos buvusių komunistinių šalių atžvilgiu. Po Oranžinės revoliucijos prezidentas Viktoras Juščenka (2005–2010 m.) ir ministrė pirmininkė Julija Tymošenko smulkias tarpusavio rietenas ir valdžios troškimą iškėlė aukščiau nacionalinių Ukrainos interesų. George`o W. Busho administracijos ketinimai 2006 m. birželio mėnesį surengti vizitą į Ukrainą ir gruodį Rygoje pakviesti ją prisijungti prie narystės veiksmų plano žlugo dėl tris mėnesius trukusių V. Juščenkos ir J. Tymošenko kivirčų.
2006–2007 m. ministras pirmininkas, o 2010–2014 m. prezidentas Viktoras Janukovyčius skelbė, kad Ukraina sieks narystės NATO. Rusijai perėmus Ukrainos saugumo pajėgų kontrolę, Ukrainos užsienio politika šiuo klausimu pasikeitė, ir šalis apsisprendė siekti NATO nepriklausančios partnerės statuso.
Nors reikalavimai nevienodi, Ukraina anaiptol neatsilieka
Reikalavimai, taikomi šalims, pretenduojančioms tapti NATO narėmis, nėra standartizuoti, ir Ukrainai jie – gerokai griežtesni negu, pavyzdžiui, buvo trims Baltijos šalims, Makedonijai ir Juodkalnijai. Kažin ar Estija ir Latvija referendumuose dėl narystės NATO būtų surinkusios pakankamai teigiamų balsų, jei visi jose gyvenantys rusakalbiai būtų turėję šių šalių pilietybę ir, atitinkamai, teisę balsuoti, rašo T. Kuzio.
Šiandien Ukraina atitinka keturis reikalavimus, įprastai keliamus narystės NATO siekiančioms šalims. Jie tokie: 1) ilgalaikiai aktyvūs santykiai su NATO, 2) reikšmingas indėlis į NATO veiklą, 3) daugumos piliečių pritarimas šalies narystei NATO (surengiant referendumą), 4) atsiribojimas nuo Rusijos įtakos ir švelniosios galios.
Nuo 1994-ųjų Ukraina intensyviai bendradarbiavo su NATO įgyvendinant programą „Partnerystė taikos labui“, 1997 m. pasirašė chartiją dėl išskirtinės partnerystės su NATO, o 1998 m. atidarė NATO informacijos ir dokumentacijos centrą. Ukraina dalyvavo visose NATO organizuotose taikos palaikymo operacijose. Prie JAV vadovaujamos koalicijos pajėgų Irake 2003 m. Ukraina prisidėjo didžiausiu NATO nepriklausančios šalies kariniu kontingentu. NATO pajėgos teikia mokymus Ukrainos kariams, o Ukraina jau kone du dešimtmečius rengia kasmetes karines pratybas.
Nuo 2014 m. NATO ir Ukrainos bendradarbiavimas toliau intensyvėjo septyniose svarbiose srityse. Jos tokios: 1) saugumo pajėgų karinė reforma, 2) krizių valdymas, 3) Ukrainos patirtis hibridiniame kare, 4) Rusijos vykdomas informacinis karas ir melagingų naujienų sklaida, 5) kibernetinis karas, 6) energijos tiekimo saugumas, 7) cheminis ir biologinis karas.
Ukraina būtų ne saugumo vartotoja, o jo teikėja
Varšuvoje įsikūrusio Rytų studijų centro duomenimis, šiandien Ukrainos kariuomenės būklė geresnė negu bet kada anksčiau. Tai yra vienas svarbiausių prezidento P. Porošenkos laimėjimų, kurio paneigti negali niekas. Vadovaujant jo pirmtakams kariuomenė buvo arba ignoruojama (L. Kučma), arba grobstoma (V. Juščenka – per tuometį gynybos ministrą Anatolijų Hrycenką), arba sąmoningai sabotuojama ir perleidžiama Rusijos įtakai (V. Janukovyčius).
Ukrainos saugumo pajėgas sudaro pusė milijono karių, o štai 2017 m. NATO nare tapusi Juodkalnija jų turi viso labo du tūkstančius. Kaip nurodo JAV įsikūręs gynybos tyrimų ir analizės centras „Global Firepower“, Ukrainos kariuomenė pagal stiprumą yra 29-a pasaulyje, ir tik dešimties iš 29 NATO šalių kariniai pajėgumai yra didesni už Ukrainos. Trijų iš tų dešimties NATO šalių kariuomenės reitinguojamos panašiai kaip Ukrainos: Graikijos (28), Kanados (25) ir Lenkijos (22). Rašinio autorius T. Kuzio atkreipia dėmesį, kad Ukrainos kariuomenė yra stipresnė net už 19 NATO šalių kariuomenes.
Iš Europos šalių Ukrainos kariuomenė yra aštunta pagal stiprumą, ir net 22 NATO šalys rikiuojasi už jos. Iš tokių šalių kaip Juodkalnija (32), Makedonija (31), trys Baltijos valstybės (27–29) ir Slovėnija (26) NATO gauna nedaug karinės pridėtinės vertės, taigi minėtos šalys tėra saugumo vartotojos. Ukraina, tapusi NATO nare, būtų saugumo teikėja.
Ukrainoje vėl aktyviai veikia karinis pramoninis kompleksas: jis ne tik aprūpina Ukrainos pajėgas, bet ir yra devintas pagal dydį ginklų eksportuotojas pasaulyje. Dauguma NATO narių tuo pasigirti negalėtų. Ukraina gynybai skiria penkis procentus BVP, t. y. daugiau negu visos NATO narės, išskyrus JAV. Vos šešios NATO narės gynybai skiria reikalaujamus 2 procentus BVP. Trys iš jų – Rytų Europos šalys (Estija, Lenkija ir Rumunija). Lietuva ir Latvija savo išlaidas gynybai padidinti iki dviejų procentų dar tik planuoja, pažymi ekspertas.
Ukrainiečiai aktyviai remia narystę
NATO nekėlė reikalavimo, kad kiekviena dabar jau priklausanti šiai organizacijai Rytų Europos valstybė būtinai surengtų referendumą dėl narystės. Prezidentas P. Porošenka siūlo referendumą dėl Ukrainos narystės surengti tą pačią dieną, kurią šalyje vyks prezidento rinkimai, 2019-aisiais.
Rusijos karinė agresija daugelį ukrainiečių privertė manyti, kad Ukraina negali užsitikrinti saugumo, taigi būtent todėl jai reikia tapti saugumo organizacijos dalimi. Nuomonių apklausos rodo, kad jei referendumas būtų surengtas šiandien, už narystę NATO balsuotų apie 60–70 procentų ukrainiečių. Prisimenant referendumų Vengrijoje ir Slovėnijoje rezultatus, šiose šalyse palaikančiųjų narystę NATO buvo mažiau.
Šalies narystei NATO pritariantys ukrainiečiai aktyviai jos ir siekia, o tų, kurie jai nepritaria, nuo 2014-ųjų nuosekliai mažėja, be to, pastarieji kur kas pasyvesni. Nemažai buvusių Ukrainos narystės oponentų šiandien pasisako už tai, kad Ukrainai būtų suteiktas NATO nepriklausančios partnerės statusas. Didžiausių pokyčių įvyko rytinėje Ukrainos dalyje, kurioje palankumas NATO išaugo nuo 12 iki 32 procentų, ir šalies pietuose, kur šis rodiklis padidėjo nuo 7 iki 33. Net Donbase narystę NATO palaiko 12 procentų gyventojų, nors iki 2014-ųjų šios minties čia nepalaikė praktiškai niekas.
Prorusiškos politinės partijos Ukrainoje arba iširo (kaip antai Regionų partija), arba tapo neteisėtomis (Komunistų partija). Antiamerikietiško nusiteikimo Ukrainoje nedaug. Dauguma Europos nacionalistų ir populistų nusiteikę priešiškai tiek NATO, tiek Amerikos atžvilgiu ir demonstruoja prielankumą V. Putinui. Ukrainos nacionalistai neremia V. Putino, teigiamai žiūri į NATO ir nėra antiamerikietiški.
Sėkmingai pažabota Rusijos įtaka
Rusija itin aktyviai kišosi į trijų Baltijos šalių ir Juodkalnijos reikalus. Ne ką mažiau aktyvus buvo ir jos pasipriešinimas šių šalių narystei NATO. Tačiau tai neatgrasė NATO nuo sprendimo pakviesti jas tapti narėmis. Straipsnio autorius primena, kad Juodkalnijoje Rusija pabandė surengti perversmą ir net siekė nužudyti šalies ministrą pirmininką.
2014 m. Rusija pamėgino atskirti vadinamąją Naująją Rusiją (rytinė ir pietinė Ukrainos dalys) nuo Ukrainos, tačiau nesėkmingai. Rusijos siekis užgrobti Charkovą ir Odesą liko neįgyvendintas. Rusijos „įgaliotiniai“ vos neprarado Donbaso, o 2014-ųjų rugpjūtį Rusijai teko jau ir pačiai įsikišti, kad šie nepatirtų pralaimėjimo.
Ukrainai pavyko sugriauti V. Putino planus, daugeliui Ukrainos rusakalbių įrodžius esant Ukrainos patriotais. Šiandien Rusijai būtų kur kas sunkiau įvykdyti panašią operaciją, nes per pastaruosius metus patriotizmas visoje Ukrainoje smarkiai sustiprėjo, o Sovietų mitas apie broliškus santykius Rytų Ukrainoje – apskritai miręs. Negana to, Ukrainos kariuomenė dabar daug stipresnė negu 2014-aisiais.
Rusija nebeturi priemonių, kurios padėtų jai skleisti savo švelniąją galią Ukrainos viduje, nes Rusijos įtaka tokiose srityse kaip tradicinė žiniasklaida, socialiniai tinklai, energetika ir ekonomika jau iš esmės pažabota. Prorusiškos pakraipos politinės partijos, tyrimų ir analizės centrai ir NVO arba nebeveikia, arba yra atsidūrę visiškoje periferijoje. Pagrindinis Rusijos eksportas į Ukrainą ir Europą buvo korupcija (ne dujos). Korupcija energetikos sektoriuje, šias dvi šalis siejusiame artimais ryšiais, jau išguita, ir Ukraina dabar – energetiškai nepriklausoma valstybė.
Referendumą dėl Ukrainos narystės NATO šalies prezidentas P. Porošenka ketina surengti tą pačią dieną, kurią vyks 2019-ųjų prezidento rinkimų pirmasis turas. Jis neabejoja, kad didžioji dalis Ukrainos piliečių narystei pritars. T. Kuzio įsitikinimu, matant milžinišką ukrainiečių norą prisijungti prie NATO ir įvertinus Ukrainos kariuomenės patirtį Rusijos inicijuotame hibridiniame kare, NATO lyderiams, ko gero, neliks kitos išeities, kaip tik paskelbti datą, kada Ukraina bus pakviesta prisijungti prie narystės veiksmų plano.